Kelias į vergovę: trys gundymai

Vladimiras Laučius

Eltos politikos naujienų redaktorius

Politinę priespaudą ar nelaisvę dažniausiai tapatiname su primesta svetimųjų valdžia arba asmens pilietinį savarankiškumą ribojančia bei naikinančia santvarka. Politinio, moralinio, ekonominio ar kultūrinio pavergimo galimybės paprastai siejamos su tam tikrais išorės veiksniais – okupacija, nedemokratinių (svetimų) jėgų pergale prieš demokratines, nepageidaujama kultūrine ar ekonomine įtaka iš Vakarų bei Rytų. Politiniai ginčai Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį neretai sukosi aplink tai, kas ir kaip mus nori pavergti – per naftos perdirbimą, dujas, jaunimo kultūrą, globalizaciją arba sraigtasparniais ir agurkais prekiaujančių milijonierių pinigines.

Šie pagrindo kartais turintys nuogąstavimai beveik išstūmė iš mūsų akiračio tas grėsmes laisvei, kurių šaltinis yra ne išorinio, bet vidinio pobūdžio. Tai daugeliui visuomenės nuomonės formuotojų savybingi, iš populiarių bei autoritetingų tribūnų šiandien gundomai skleidžiami ir auditorijos nekritiškai perimami politinio mąstymo stereotipai.

Tarp įtaigiausių nūdienos gundymų rinktis nelaisvės kelią matyti trys nuostatos, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nežadančios nieko panašaus į vergystę. Viena jų skelbia, kad politika turi būti pragmatiška, o principingumas esąs ne tiek viešo, kiek privataus gyvenimo siekinys. Pasak antros nuostatos, reikia priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nesivaikyti tuščiai idealų ir nekvaršinti sau galvos dabartinei politikai esą nepritaikomomis teorijomis. Trečia nuostata semiasi gyvybinių syvų iš gamtamokslių suformuotos mąstysenos, akivaizdžiai persmelktos marksistinio visuomenės raidos suvokimo. Jos esmė – požiūris, kad visuomenė, kaip ir gamta, gyvena pagal tam tikrus dėsnius, kurių atradimas ir paisymas leidžia būti padėties šeimininkais bei rinktis pažangos kelią.

“Kelio į vergovę” autorius Friedrichas A. von Hayekas vienoje savo knygų yra pastebėjęs, kad “laisvė gali būti išsaugota tik laikantis principų ir yra naikinama, jeigu vadovaujamasi pragmatizmu”. Šis liberalizmo klasiko teiginys išryškina Lietuvos politinių partijų tikro ar tariamo liberalumo – laisvės principo suvokimo ir laikymosi problemą. Mat, dauguma jų arba skelbiasi esančios liberalios (liberalcentristai, socialliberalai, liberaldemokratai), arba vykdo liberalią ekonominę politiką (socialdemokratai, konservatoriai 1999 – 2000 metais). Tačiau jas visas vienijanti, viešai skelbiama veiklos kelrodė - pragmatizmas.

Antai liberalams ir liberaldemokratams vadovavęs dabartinis šalies Prezidentas laimėjo rinkimus su tvarkos, o ne laisvės šūkiais, o jo rinkimų kampanija pragmatizmu pranoko visas kitas. Savo ruožtu socialdemokratai ir konservatoriai daugybę kartų darbais ir žodžiais kėlė pragmatizmą aukščiau už politinius principus. Yra pagrindo teigti, kad ir dabartinė politinė krizė iš dalies yra šio visuotinio vadovavimosi pragmatiniais sumetimais, o ne principais padarinys.

Anot Hayeko, principų nepaisymas bei vis ryžtingesnis noras vadovautis pragmatiniais sumetimais, visų principų arba “izmų” išsižadėjimas dabar skelbiamas kaip “naujoji mūsų laikų išmintis”. Jo žodžiais, pastaruoju metu visos ideologijos, arba principų sistemos, visuotinai imtos niekinti, kaip jas niekino “įsitikinę diktatoriai” Napoleonas ir Karlas Marksas – “tiedu žmonės, kurie šiam žodžiui suteikė jo šiuolaikinę niekinančią prasmę”. Hayeko įsitikinimu, “ši madinga panieka “ideologijai”, visiems bendriems principams arba “izmams”” griauna laisvos visuomenės pamatus.

Apsidairę ir įsiklausę į daugelio mūsų politikų bei ekspertų kalbas, turėsime pripažinti, kad Hayeko įžvalga taikliai apibūdina šių dienų Lietuvos tikrovę. Viešojoje erdvėje iš visų pusių sklinda “naujoji mūsų laikų išmintis”: ideologijos “mirė”, vadovautis jomis beprasmiška, politika tėra verslo rūšis, o tautos atstovai – viso labo rinkimų sėkmės lydimi pirkliai nacionalinio masto rinkoje. Nenuostabu, kad įkyriai ir dažnai kaip hare krišna kartojami žodžiai tolydžio virsta politiniu kūnu – visuomene, kurios niekaip nepavadinsi pilietine ir laisva. Jokiems principams neįsipareigojusios, jokiai ideologijai neatstovaujančios, iš politikos verslą darančios partijos šiomis aplinkybėmis be vargo laimi rinkėjų balsus.

Kitas gundymas, kuriam dažnai neatsispiriama formuojant visuomenės nuomonę ir akademinio jaunimo supratimą apie politiką, yra tariamas “realizmas” – politikos normų kildinimas iš esamų aplinkybių, o ne iš tam tikrų principų bei racionalių argumentų. Šiuo požiūriu politinio gyvenimo suvokimas ir vertinimas grindžiamas stebėjimu ir “nešališka” analize. Kitaip tariant, nėra kito pagrindo atsakyti į klausimą “kaip turi būti?” išskyrus stebėjimo ir “nešališkos” analizės būdais gautą atsakymą į klausimą “kaip yra?”. Tačiau šis menamai nešališko pagrindo “atradimas” paprasčiausiai sukeičia vietomis tikrovę ir normą: tikrovė tampa įpareigojanti, norma – išvestinė. Lieka vienintelis politikos vertinimo kelias: “taip yra, vadinasi, taip turi būti”.

Šį kelią grindžiantis vadinamasis “nešališkas realizmas” iš esmės leidžia pateisinti bet kurią santvarką – sovietinę, hitlerinę ar įsteigtą kokio nors Talibano. Jei politikos vertinimo standartai priklauso tik nuo laiko ir vietos, tai bet kurį politinį reiškinį arba veiksmą pateisina tvirtinimas “šiandien tai vyksta visame pasaulyje” arba “mes taip gyvename”. Laisvė ir tironija, pilietiškumas ir verteiviškumas tampa vienodai “normalūs” – nelygu normas diktuojanti šalis ir/ar laikotarpis. Taip šalia politinio nesiskaitymo su principais ir idėjomis šiandien įsikeroja intelektinis abejingumas tiesai ir teisingumui.

Kai nėra pagrindo skirti sveiko politinio kūno nuo sergančio, normos nuo nuokrypio, kitaip tariant - vadovautis politine “fiziologija” ir matyti galimas patologijas, lieka neaišku, kaip diagnozuoti ir gydyti liberaliąją demokratiją persekiojančias ligas. Maža to, - kai akademijoje ir viešojoje erdvėje pernelyg užsižaidžiama politikos analizės “nešališkumu”, atsiranda pagrindo nuogąstauti, kad kritiniu momentu visuomenė taip pat bus “nešališka” ir abejos, ar verta ginti šalies Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes nuo galimų grėsmių. Juk vertybės ir principai esą tam tikrų aplinkybių nulemiami arba tiesiog su atodaira į vyraujančias tendencijas pasirenkami ar atmetami dalykai. Laisvė - ne išimtis.

Hayekas pateikia gražų pavyzdį tiems, kurie neatsikratę marksizmo ar persmelkti gamtamokslinės logikos mano, jog visuomenės gyvenimą valdo gamtos dėsnius primenantys “procesai” ir “būtinybės”. Jis rašo: “Dauguma atvejų politinė “būtinybė” yra mūsų pačių rankdarbis. Esu pakankamai senas, ir ne vieną kartą vyresnių už save buvau tikinamas, kad tam tikri jų politikos padariniai, dėl kurių aš baiminausi, niekada neatsiras, tačiau vėliau, kai jie vis dėlto atsirasdavo, jaunesnių žmonių būdavau tikinamas, kad jie buvo neišvengiami ir visiškai nepriklausė nuo to, kas buvo padaryta anksčiau”.

Ši ištrauka trumpai ir aiškiai nusako tą mąstymo tipą bei jam būdingus argumentus, kurie stačiai mūryte įmūryti daugelio mūsų propagandininkų galvose. Tokio pobūdžio argumentai gelžbetonine siena stūkso Lietuvos viešojoje erdvėje ir verčia niekais tiek žodžio bei minties laisvę, tiek gražias kalbas apie pilietiškumo dorybę. Kai visuomenei nuolat aiškinama, jog politinius sprendimus lemia ne ji ir ne jos atstovai, o kažin kokios “būtinybės” ir “neišvengiamybės”, tikėjimas laisve ir demokratija susvyruoja. Žmogus nėra laisvas ir demokratija negali būti liberali, jeigu ne mes valdome procesus ir sprendžiame, kas yra būtina, o procesai ir būtinybės ima valdyti mus.

Prieš tris išvardytus gundymus turėtų sukilti ir protas, ir krikščioniškasis tikėjimas, ir politinė nuovoka. Tikėjimo požiūriu pasidavimas šiems gundymams akivaizdžiai reikštų žingsnį į bedievystę. Protas prieš juos sukyla, nes jais nuvertinama tiesa ir paneigiamas pamatinių, civilizuotą gyvenimą įgalinančių politikos bei moralės normų ir principų egzistavimas. Politiniu atžvilgiu šie gundymai pragaištingi, nes atveria kelią, vedantį į vergovę.

© 2004 "XXI amžius"