Lietuva ir Lenkija: esame labai geri kaimynai, bet mūsų keliai skiriasi?

Lietuva neseniai pažymėjo Lietuvos ir Lenkijos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 10- metį. Su šia valstybe mus sieja ne tik geografinė kaimynystė, istorinė patirtis, bet ir kai kurios bendros dabartinės politinės tendencijos. Apie tai - pokalbis su Jaceku Komaru, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentu Lietuvoje.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lenkijos spaudoje pasirodė komentarų, kad Lietuva, nepaisydama Lenkijos paramos stojant į ES ir NATO, nepakankamai remia Lenkijos iniciatyvas ir poziciją svarbiais tarptautinės politikos klausimais, pavyzdžiui, svarstant misiją Irake ar Europos Konstituciją. Kaip vertinate tokius priekaištus?

Iš tiesų tokie komentarai pasirodė Lenkijos spaudoje ir tokių diplomatinių priekaištų Lietuvos politikai būta. Iš dalies, mano nuomone, tokią Lenkijos poziciją galima suprasti.

Viena vertus, tokiai situacijai daug įtakos turėjo ir R.Pakso skandalas, nes jo metu Lietuvos užsienio politika atsidūrė žemesnio rango diplomatų rankose, kurie turėjo kažkokius savo tikslus ir veikė pagal labai trumpalaikę strategiją. Trūko politinių sprendimų.

Kita vertus, Lietuvos pozicija dėl Europos Konstitucijos rodo aiškią tendenciją, kad po įstojimo į ES Lietuvos interesai pradeda skirtis nuo Lenkijos interesų. Lenkija turi ambicijų daryti įtaką Europos Sąjungos politikai, o Lietuvai svarbiausia yra – bent kiek tenka girdėti – ramiai gyventi, gauti kuo didesnę paramą ir modernizuoti savo šalį. Kaip ne kartą kartojo Lietuvos politikai, „mes esame maža šalis ir negalime konkuruoti su didelėmis, turime arba taikytis prie jų, arba jungtis į kelių mažų šalių koalicijas ir tokiu būdu turėti įtakos ES politikai“. Dėl to ir jaučiame, kad mūsų šalių keliai skiriasi.

Be to, mano nuomone, Lenkijos politikai taip pat klysta galvodami, kad Lietuvos dėkingumas turi būti amžinas. Niekas kažkodėl nenorėjo analizuoti, kaip keičiasi Lietuvos politika, - juk dabartines tendencijas galima buvo pastebėti jau prieš porą metų. O dabar pasikeitusi Lietuvos politika sukėlė nemažą Lenkijos politikų reakciją tiesiog todėl, kad ji buvo jiems netikėta.

Gal tai liudija ir kitą takoskyrą: kad lietuviams labiau rūpi ūkiniai klausimai, o lenkams svarbūs ir vertybiniai ES pagrindai?

Išties lietuviams atrodo svarbiau kelti gyvenimo lygį, o lenkai, kaip minėjau, turi didesnių ambicijų ir reikalavimų savo buvimui ES. Teko girdėti, kaip lenkai lietuviams siūlo: „Jei jums ne taip jau svarbu, kokia bus ES politika tuo klausimu, kodėl negalite palaikyti mūsų pusės?“. Į ką lietuviai paprastai atsako: „Kol kas jūsų valstybės įtaka yra per maža, jūs nieko negalite padaryti, o jei mes palaikysime vokiečius arba prancūzus, gal mes daugiau laimėsime ūkinėje srityje“. Ir sunku pasakyti, nuo ko toks požiūris priklauso – kiekviena šalis turi savo strategiją ir turi jos laikytis. Tik yra kitas klausimas: kodėl daugelis Lietuvos ir Lenkijos politikų taip stipriai akcentuoja tą strateginę partnerystę, kuri, mano manymu, nebeegzistuoja.

Reikia tiesiai sakyti: mes esame labai geri kaimynai, bet mūsų keliai skiriasi. Man atrodo, tada būtų mažiau abipusių nuoskaudų.

Bet juk pasirašėme prieš dešimtį metų Lietuvos ir Lenkijos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Jūsų nuomone, ta sutartis buvo reikalinga mūsų strateginei partnerystei vystyti ar istorinėms tarpusavio nuoskaudoms užglaistyti?

Aš manau, ji buvo reikalinga ir tam, ir tam. Turėdami tokią išskirtinę sutartį, galėjome sutvirtinti mūsų valstybių, tautų santykius, o minėtos nuoskaudos, ar bent dauguma jų, kiek teko pastebėti, per tą laikotarpį išnyko. Jaunimas tų nuoskaudų jau visiškai nejaučia ir į mūsų tautų santykius žiūri visiškai blaiviai, per pragmatiškumo prizmę. Lietuvos jaunimas lenkus mato kaip dabartinės Europos, o ne Lietuvos istorijos dalį. Lenkas lietuviui dabar jau veik tas pat, kas prancūzas ar vokietis, tik gal kiek artimesnis.

Minėjote, kad nereikėtų pernelyg akcentuoti mūsų šalių strateginės partnerystės. Tačiau kur, Jūsų nuomone, ta niša, kur tokia strateginė partnerystė dar turi perspektyvų?

Niša labai akivaizdi, ir ją reikėtų kuo greičiau aptarti. Tai santykiai su Baltarusija ir Ukraina, gal dar Moldova. Jeigu įvertintume bendrą pastarojo meto ES užsienio politiką, tai pamatytume, kad pagrindinės kryptys yra suartėti arba pritraukti Šiaurės Afriką ir Turkiją. Šiam regionui daromos didelės nuolaidos, pasirašomos lengvatinės prekybos sutartys ir t.t. Todėl Lietuvai ir Lenkijai dabar reikėtų sudaryti bendrą frontą, koaliciją, kuri bandytų Briuseliui akcentuoti kitą kryptį: įtraukti į bendradarbiavimą Baltarusiją, Ukrainą, Moldova. Manau, tuo būtų suinteresuotos daugelis šalių: Latvija, Slovakija, Vengrija; net Estija, mano nuomone, galėtų veikti tokioje koalicijoje.

Ar siūlytumėte grįžti prie kažkada gana populiarios tilto tarp Rytų ir Vakarų idėjos?

Kalbu ne tiek apie tiltą, kiek apie bendrą interesą. Jeigu ES pamirš Ukrainą ir Baltarusiją, tada šias šalis patrauks Rusija ir mes daug prarasime ir politiškai, ir ekonomiškai. O jeigu mums bent iš dalies pavyktų perorientuoti ES užsienio politiką, mes iškart taptume svarbesnėmis šalimis ES, be to, užsitikrintume sau ekonomiškai ir politiškai stabilesnį bei saugesnį užnugarį.

O kaip vertinate dabartinę Lietuvos vidaus situaciją: ar mums pavyko išbristi iš politinės krizės?

Mano asmenine nuomone, dabartinė Lietuvos politinė situacija nėra tokia stabili kaip norėtųsi ir tai lemia kairiųjų stovyklos, konkrečiai – socialdemokratų klaidos. Svarbūs sprendimai vėluoja, ir Brazauskas šioje situacijoje elgiasi per minkštai. Geriausias to pavyzdys – prezidento rinkimų įstatymo pataisos, kurias rengti ir priimti reikėjo jau prieš keletą mėnesių, kol neprasidėjo registracijos į prezidentus procesas. Tačiau socialdemokratai ilgai mąstė, žiūrėjo savo partinių tikslų: kaip čia išsisukus, kad nereikėtų Pakso visiškai eliminuoti iš politinio gyvenimo, bet kad jis nebūtų pavojingas. Paskui pasirodė, kad Paksas nepasiduoda, renka pinigus, važinėja po Lietuvą ir jo populiarumas nekrenta – tada socdemai išsigandę pradėjo kažką kombinuoti ir lopyti. Todėl dabartinė situacija Pakso rėmėjams tik patvirtina, kad vyksta politinė kova, o ne bandymas eliminuoti susikompromitavusį politiką, neturintį moralinės teisės dalyvauti rinkimuose. Tad krizė dar nesibaigė, ir paskutinius taškus sudės nebent Seimo rinkimai; tie, kurie po tų rinkimų ateis į valdžią ar prie jos liks, turės tą krizę pabaigti.

Ar Lenkija nesusiduria su panašiomis populistų įsigalėjimo tendencijomis?

Lenkijoje nusivylusių žmonių galbūt mažiau nei Lietuvoje, tačiau panašių į R.Pakso rėmėjus pas mus irgi yra. Jie buriasi aplink Andrzejų Lepperį. A.Lepperis tam tikra prasme panašus politikas į R.Paksą. Štai neseniai jis lankėsi Maskvoje, kur bičiuliavosi su Rusijos šovinistais, ir paskelbė, kad Lenkija turėtų daugiau orientuotis į Rytus, į bendradarbiavimą su Rusija, Baltarusija, - ką tik tuos šūkius Lietuvoje girdėjome iš R. Pakso lūpų.

Sociologiniai tyrimai Lenkijoje rodo, kad žmonės, kurie anksčiau rėmė centristines ar net dešiniąsias politines jėgas, dabar, nusivylę esama padėtimi arba praradę savo pragyvenimo šaltinį, traukia prie Lepperio.

Kaip Lenkijos politikai planuoja kovoti su tokiomis tendencijomis?

Tiesą sakant, mūsų šalyse situacija ir šiuo požiūriu panaši, nes, kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje nėra vieningos strategijos, kaip su tuo kovoti. Yra tik pavieniai veiksmai; politikai tikisi patraukti žmones panašiu kaip Pakso elgesiu, veiksmais. Mano nuomone, tai yra klaida. Reikia bendro politinio susitarimo, kurio Lietuvos partijoms, kaip teko įsitikinti prieš Prezidento rinkimus, pasiekti nepavyko. Tai, kad partijoms nepavyko susitarti, mano nuomone, rodo, kad skirtumai tarp partijų yra labai dideli.

Gal tai natūralu, kad kairiųjų ir dešiniųjų politiniai tikslai skiriasi? Juk visuotinės koalicijos „prieš ką nors“, kaip rodo ankstesnių Prezidento rinkimų patirtis, nepasiteisino...

Ko gero, vienintelis realus būdas kovoti su tokių politikų kaip Paksas populiarumu – tai kelti ekonominę gerovę. Jei žmonės turės geresnes pajamas, jausis saugesni ir labiau pasitikės savimi, jie nerems tokių politikų kaip Paksas, Uspaskichas ar Lepperis.

© 2004 "XXI amžius"