Politinė labdara Lietuvai

Vladimiras LAUČIUS

Eltos politikos naujienų redaktorius

Vladimiras Laučius

V. Uspaskichas ir “darbo” ideologija

Žinia, Viktoro Uspaskicho vadovaujamos partijos politinis raktažodis yra “darbas”, o simbolis – patekėjusi saulė, turinti liudyti, kad “šviesusis rytojus” netruks išaušti. Šiam deriniui padabinti dar trūksta kūjo ir pjautuvo, tačiau partijos vadovybė, matyt, supranta, kad šiedu įrankiai nebeatitinka laiko keliamų reikalavimų.

Su kūju ir pjautuvu siejamas darbas, anot marksizmo ir leninizmo adeptų, pavertė beždžionę žmogumi, o žmogų skatino tapti susipratusiu komunizmo kūrėju. V. Uspaskichas, pernai aiškindamas savo politines pažiūras, pareiškė su 20 nuošimčių Lietuvos rinkėjų kerinčiu akcentu: “Aš – civilizuotos valstybės kūrėjas”.

Kaip jis įsivaizduoja jo “civilizuotą valstybę” ir jos kūrėjo politinę misiją? Pirmiausia, kaip ir dera “darbo” atstovui, - Internacionalo žodžių dvasia: “Pirmyn vergai nužemintieji, išalkusi minia, pirmyn!” Minia, kad ir neišalkusi bei gerokai aptingusi, raginama suklūsta. V.Uspaskicho reitingai šokteli aukštyn.

Tolesnė Internacionalo interpretacija taip pat nekelia abejonių: “Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim – kas buvo nieks, tas bus viskuo”. V. Uspaskichas tribūnose šį posmą atlieka taip: “Keturiolika metų Lietuvoje klesti korupcija ir protekcionizmas”, - o atėjusi į valdžią Darbo partija viską pakeisianti ir pati tapsianti “viskuo”. “Pasaulis senas” – tai esamos parlamentinės partijos, atstovaujamoji, o ne tiesioginė demokratija, galiojanti Seimo rinkimų sistema, naujausioji Lietuvos istorija.

“Tik mes, pasaulio darbininkai, didžioji darbo armija – tikrieji žemės šeimininkai, o ne dykaduonių armija”, - beveik žodis į žodį aiškino V. Uspaskichas savo nuostatas pernai rudenį, kai steigėsi Darbo partija. Tačiau šį kartą su Internacionalo dvasia akivaizdžiai prasilenkta. V. Uspaskicho propaguojama “darbo” ideologija, jo žodžiais tariant – “civilizuotos valstybės” vizija, yra depolitizuota ir technokratinė.

Ji yra depolitizuota, nes menkina politinių partijų ir idėjų reikšmę, visiškai nurašo tradicines ideologijas ir paverčia viešąją erdvę vien ūkio, finansų ir administravimo klausimų aptarimo vieta. Svarbiausias – politinis viešosios erdvės dėmuo šioje vizijoje pranyksta, ir tenka pripažinti, jog tai, ką V. Uspaskichas ciniškai vadina “civilizuota valstybe”, yra valstybė be pilietinės visuomenės arba, kitaip tariant, valstybė be politinio stuburo.

Tokia valstybė, valdoma V. Uspaskicho liaupsinamų “savo sričių profesionalų”, yra technokratinė par excellence. Labiausiai aukštinami “profesionalai”, kaip matome, yra ekonomistai, finansininkai, vadybininkai ir verslininkai. Politika vaizduojama kaip valdžios specialistų organizuojamas bei Darbo partijos specialistų kontroliuojamas ūkininkavimas ir administravimas. Pamatinė nuostata yra ta, kad Darbo partijos “vertas” žmogus tiesiog turi “dirbti savo darbą” – nesvarbu jo politinis išprusimas ir patyrimas.

Tam tikru atžvilgiu ši “darbo” ideologija primena sovietinę pasaką apie valstybę, kurią gali valdyti melžėja.

Skirtumas tas, kad toji melžėja turėjo būti komunistinių pažiūrų, o V. Uspaskicho melžėjai tereikia mokėti valdyti melžimo procesą ir būti Darbo partijos sąraše.

Kas yra pagrindiniai šios vizijos atlikėjai Lietuvos politiniame gyvenime per artėjančius Europos Parlamento (EP), Prezidento ir Seimo rinkimus? Jie žinomi: Ona Juknevičienė, V. Uspaskicho remiamas Petras Auštrevičius ir pats Darbo partijos vadas.

O. Juknevičienės pažiūros natūraliai sutampa su V. Uspaskicho: EP turį būti “ne politikai, o specialistai”; partinė priklausomybė neturinti reikšmės; darbas žmogų puošiąs, politika – ne darbas; partijos, išskyrus vieną, – blogybė. Tačiau koks idėjinis ryšys gali sieti su V. Uspaskichu P. Auštrevičių, kurį remia Darbo partiją aršiai kritikuojantys konservatoriai? Pasirodo, ryšys yra, ir tai pripažįsta pats dviejų partijų remiamas kandidatas.

“Darbo” ideologija ir P.Auštrevičius

Į savaitraščio “Veidas” pateiktą klausimą, kokios vertybės, P. Auštrevičiaus požiūriu, yra bendros Darbo partijai ir Tėvynės sąjungai, šis atsakė: “Man priimtinos tik tos vertybės, kurios yra iš tiesų pamatinės, kurių galima rasti abiejų partijų veikloje. Tai vertybės, susijusios su Lietuvos valstybingumo stiprinimu” (2004-05-13, Nr. 20).

Po šio pareiškimo P. Auštrevičius buvo dalies konservatorių paragintas atsiriboti nuo Darbo partijos, tačiau to nepadarė. Tai verčia manyti, jog apie bendras dviejų viena kitą pliekiančių partijų vertybes jis kalbėjo pakankamai apgalvotai. Kad ir kaip šiuo atveju vertintume kandidato politinį nuoseklumą bei nuoširdumą, abi viena kitą žala valstybei kaltinančios partijos susitaikė su panegirika politiniams priešams ir neatšaukė savo paramos P. Auštrevičiui.

Konservatorių aiškinimas, esą V. Usaskicho parama jų kandidatui tėra bandymas diskredituoti Tėvynės sąjungą, skamba itin keistai. Mat, jei taip iš tikro būtų galvojama, tai tektų pripažinti, jog ir P. Auštrevičiaus neatsiribojimas nuo konservatoriams kenkiančio V. Uspaskicho yra mėginimas diskredituoti Tėvynės sąjungą. Tačiau konservatorių vadovai mieliau pykstasi su loginiu mąstymu nei su P. Auštrevičiumi, kuris, savo ruožtu, išlieka už juos kur kas nuoseklesnis.

Ekonomistas, perspektyvus valdininkas, į politinę veiklą iš šalies ir iš aukšto žiūrintis savo srities profesionalas P. Auštrevičius visais atžvilgiais atitinka minėtos “darbo” ideologijos reikalavimus. Įsėsti į Prezidento kėdę jis susirengė tiesiai iš savo darbo srities, apeidamas partinę politinę veiklą. Kaip ir ta aplinkybė, kad jį tenkina dviejų tarpusavyje kovojančių partijų parama, tai rodo jo panieką politinėms pažiūroms, partijų veiklai ir politinei patirčiai. Tokią pat panieką demonstruoja ir V. Uspaskichas, brukdamas apolitiškus “specialistus” į politines institucijas bei tvirtindamas, kad jo partija esanti neideologinė.

Jei lygintume P. Auštrevičiaus politines pažiūras su kadenciją baigusių Lietuvos Prezidentų, turėtume pripažinti, jog esama nemažai bendrumų su Rolandu Paksu. Jų abiejų politinė orientacija – neaiški ir eklektiška, o viešojoje erdvėje sukama ryšių su visuomene plokštelė mums pasakoja apie kandidato jaunystę, energiją, meilę artimiesiems, ne menkesnę meilę rinkėjams bei ryžtą kurti socialinę gerovę. Kokios yra R. Pakso ir P. Auštrevičiaus, kaip politikų, pažiūros, naujausioji Lietuvos istorija nutyli.

Šiuo atžvilgiu tiek Algirdo Brazausko, tiek Valdo Adamkaus politiniai įsitikinimai buvo kur kas aiškesni, daugiau viešai svarstomi, žinomi. Nors V. Adamkus dažnai pabrėždavo savo nepriklausomumą nuo politinių partijų, nesunku matyti, kad jo ideologinė atrama visada buvo liberalios “Santaros – Šviesos” nuostatos. O kuo tiki P. Auštrevičius? Sprendžiant iš jo teiginių – nepakartojamu savo asmeniu.

“Paramą abi partijos man pareiškė vertindamos mano asmenį, o ne viena kitos politinius požiūrius”, - teigia jis (“Veidas”, ibid.). Taip gali kalbėti jaunoji prieš poligamiškas vestuves, bet ne partijų remiamas kandidatas į valstybės vadovus. Tačiau toks kalbėjimas pritinka ir V. Uspaskichui, ir jo skelbiamai “darbo” ideologijai.

Juk pasitikėjimas Darbo partija taip pat yra grindžiamas ne politinėmis pažiūromis, o V. Uspaskicho asmeniniu patrauklumu, kurio priežasčių čia nenagrinėsime. Kita vertus, P. Auštrevičius apeliuoja į savo asmeninius darbus bei patirtis, džiaugiasi esąs partijų “nesuteptas”, politiškai neangažuotas, darbštus ir profesionalus. Tokios reklamos kaip tik ir siekia V. Uspaskichas. Šiuo atžvilgiu P. Auštrevičius tobulai įkūnija “darbo” ideologiją bei leidžia plika akimi matyti savo įvaizdžio giminingumą su Darbo partijos.

P. Auštrevičius ir Tėvynės sąjunga

Ar toks P. Auštrevičiaus įvaizdis prieštarauja jį remiančios Tėvynės sąjungos nuostatoms ir idėjinei tapatybei? Iš dalies – taip, bet tik iš dalies. Šioje partijoje seniai išryškėjo dvi ideologinės srovės - technokratinė ir kultūrinė.

Kultūrininkų srovė, kaip esu prognozavęs, pamažu krypsta į mitologizuoto nacionalizmo būseną bei retoriką. Reklaminė konservatorių brošiūra “Būk labiau lietuvis” bei to paties pavadinimo rinkiminė akcija tai patvirtina. Per akcijos pristatymą žurnalistams Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius iš tribūnos pareiškė, kad šios partijos kandidatas į EP Emanuelis Zingeris esąs “pasiruošęs būti labiau lietuvis”. Pats E. Zingeris šią žinią sutiko gana santūriai.

“Gerai, kai politikai juokauja, tačiau šypsenos nekelia vis aštrėjanti nacionalistinė gaidelė konservatorių retorikoje”, - pastebi Andrius Navickas (Bernardinai.lt., 2004-05-21). Apie tai, kad konservatoriai perima iš marginalinių partijų nacionalistinės bei populistinės kalbėsenos įgūdžius, ta pačia proga rašo ir Vytautas Rubavičius: “Matyt, politinėse aukštumose atsidūrę politikai sugalvojo ypatingą strategiją: populizmą galima įveikti tik tuo pačiu ginklu - žemiausio lygio populizmu” (OMNI Laikas, 2004-05-18). Ką padarysi: abyssus abyssum invocat.

P. Auštrevičiaus rėmimo atvejis įkūnija antrąją – technokratinę Tėvynės sąjungos raidos tendenciją. Šios partijos pirmininkas A. Kubilius tvirtina, jog Prezidentu ketinančio tapti jo bičiulio P. Auštrevičiaus patekimas į antrąjį rikimų turą kartu su Valdu Adamkumi būtų “dovana Lietuvai”. Tik kažin ar Lietuva džiaugsmingai priims šią konservatorių politinę labdarą. Beje, technokratinio tipo ekonomistas Gediminas Vagnorius ir jo aplinka taip pat kažkada atrodė A. Kubiliui kaip “dovana”. Šiuo atžvilgiu, matyt, pakartotina: abyssus abyssum invocat.

Minėta politinių bedugnių trauka tolydžio gali apskritai paskandinti Tėvynės sąjungą ir išpūsti Darbo partijos rinkiminį burbulą. Bet tai jau kita istorija, kurios pamokas galbūt nagrinėsime po Seimo rinkimų. Dabar akivaizdu viena: bet kokia kaina vaikydamiesi balsų sau ir savo kandidatui - A. Kubilius aiškina, kad net fašistuojantys rinkėjai yra telktini, - konservatoriai pila vandenį ant populizmo malūno, prieš kurį kitomis progomis donkichotiškai puola kovoti.

Čia pareikšta asmeninė nuomonė
nebūtinai sutampa su Eltos nuomone.

© 2004 "XXI amžius"