|
Šeimos politika -
tai ne tik pašalpos mokėjimas
 |
|
Irena Degutienė
|
 |
|
Artūras Melianas
|
Nuogąstaujama, kad Lietuvoje jau daugiau žmonių
miršta negu gimsta, jau nekalbant apie tai, kad, vos atsivėrus Europos
Sąjungos vartams, padidėjo išvažiuojančių iš Lietuvos srautas. Atrodytų,
kad šiandien valstybei turėtų būti ypač svarbi šeimą sauganti ir
gimstamumą skatinanti politika, bet šioje srityje visuomenės priekaištų
kaip tik nemažėja. Štai vieniša moteris, norinti gauti valstybės
paramą savo vaikui, turi valdininkams nurodyti vaiko tėvą; vyro
pamesta moteris su dviem vaikais, trijų kambarių bute auginanti
du vaikus ir neturinti darbo, nebegali gauti valstybės paramos,
nes, deklaravusi turtą, atsiranda neremiamųjų sąraše; pamestinukui
vaikui, augančiam svetimoje šeimoje, valstybė skiria 500 Lt per
mėnesį, o tvarkingoje šeimoje augančiam neskiriama nieko...
Kas tai: ydinga valstybės politika ar blogas
įstatymų taikymas gyvenime, atsako Seimo nariai konservatorė Irena
Degutienė ir liberalcentristas Artūras Melianas.
Irena Degutienė. Man atrodo, kad reikia
kelti tokį klausimą: ar šiandien valstybėje yra šeimos politika?
Nes šeimos politika yra ne tik pašalpos mokėjimas arba gaisro gesinimas
vienoje ar kitoje šeimoje. Tai yra kompleksinis dalykas: turėtume
kalbėti ir apie mokesčių politiką, palankią šeimai, švietimo sistemą,
palankią šeimai, kompleksinę sveikatos sistemą. Tuo labiau, kad
deklaruojame šūkį: sveikas žmogus, sveika šeima, sveika visuomenė.
Kol kas mūsų socialinė politika orientuota į gaisrų
gesinimą. Tiesa, pastaruoju metu, prieš pat socialdemokratų ir
socialliberalų valdymo pabaigą, tarsi iš esmės pradedamos spręsti
šeimos problemos. Štai ką tik priimtas įstatymas dėl pašalpos kiekvienam
vaikui. Tik kyla klausimas, kodėl tik dabar tai daroma socialdemokratai
valdo trejus, o socialinės apsaugos ir darbo ministrė V. Blinkevičiūtė
dirba jau ketverius metus. Kad atsiranda vienkartinė vaiko pašalpa,
labai gerai, taip yra ir Vakarų šalyse, bet tai reikėjo padaryti
kur kas anksčiau.
Labai svarbu, kad būtų mažinamas atotrūkis tarp
sparčiai besivystančios ekonomikos ir skurdžiai gyvenančios visuomenės.
Vienas iš būdų yra minimalios algos didinimas. Kadangi mėnesinė
minimali alga taip pat padidinta tik dabar, galima matyti, kad rinkėjui
metami trupiniai, o ne vyksta esminiai pokyčiai.
Priimant įstatymą, įpareigojantį deklaruoti turtą
ir pajamas tam, kad šeima gautų paramą arba kompensacijas, savivaldybėms
buvo leista turto indeksavimą atlikti pačioms. Bet susidūrėme su
paradoksu. Šeimų turtas buvo įvertintas labai brangiai, o realios
pajamos - labai mažos arba mažesnės negu viena mėnesinė alga. Besikreipiantis
turi, sakykim, 4 vaikus. Jeigu skaičiuosime jų pajamas, tokie žmonės
turės teisę gauti ir papildomą socialinę pašalpą, ir kompensaciją
už šildymą, tačiau kai sumuojamas jų brangiai įkainotas turtas,
jie nepakliūna į gaunančių pašalpą kategoriją. Žmonės piktinasi,
kad namo ar buto kampo atsikąsti negalima: reikia gyventi, vaikus
maitinti ir rengti. Socialinės apsaugos ministerija, siūlydama tokius
įstatymus, turėtų numatyti galimas neigiamas pasekmes, kurios šiandien
tą įstatymą iškreipia.
Kad šeimos gerai gyventų, turime turėti du orientyrus:
kad valstybės vykdoma ekonominė ir socialinė politika būtų subalansuota
ir kad žmonių pajamos augtų taip, jog valstybei tektų kuo mažiau
kištis į šeimos iždą, pildant jį įvairiomis socialinėmis išmokomis.
Pašalpos turėtų būti pats mažiausias lyginamasis koeficientas.
Kylant ekonomikai turi kilti ir žmogaus pajamos. Štai valdžia giriasi,
kaip išaugo bendras vidaus produktas. Kita vertus, apgailestaujame,
kiek daug aukštos kvalifikacijos gydytojų ir medicinos seserų važiuoja
dirbti į užsienį, bet toks atlyginimas, kokį jie gauna Lietuvoje,
yra pasityčiojimas iš žmogaus.
Jeigu bendras vidinis produktas užaugo 9 nuošimčiais,
tai finansavimas nuo bendro vidinio produkto sveikatos apsaugai
sumažėjo. 1998 m., kai Lietuva išgyveno didžiulę Rusijos ekonominę
ir finansinę krizę, kai buvo prasidėję masiniai bankrotai ir sunku
buvo surinkti biudžetą, net tuomet tokioms sritims kaip sveikatos
apsauga, švietimas ir socialinė apsauga buvo skiriamas didesnis
nuošimtis bendrojo vidaus produkto. Dabartinė valdžia skelbiasi
vykdanti socialiai orientuotą politiką, bet aš to nematau. Jų prioritetai
sudėlioti visai ne ten. Šiandien pajamos padidėjo tik valstybės
tarnautojams, jų atlyginimai užaugo 11 nuošimčių. Mokytojų atlyginimai
sumažėjo, medikų ir kultūros darbuotojų atlyginimai neauga.
Susitikimuose su žmonėmis daug priekaištų tenka
išklausyti ir dėl savivaldybės biurokratinio aparato nerangumo.
Žmogus, ypač menko išsilavinimo, yra įvarytas į kampą, sutrikęs.
Jis kreipiasi į Seimo narį. Man dažnai tenka dirbti seniūno, savivaldybės
darbuotojo darbą...
Artūras Melianas. Valstybės politika šeimos
atžvilgiu yra nepakankamai efektyvi ir didelė valstybės paramos
dalis nepasiekia adresato. Pirmiausia ir svarbiausia bėda yra ta,
kad šeima lyg ir remiama, bet parama nepatenka tiems, kuriems jos
labiausiai reikia. Aš nesu pašalpų didinimo šalininkas. Iliuzija,
kad pašalpos didina gimstamumą. Labai daug pavyzdžių Europoje, Skandinavijoje,
kur didesnės pašalpos nedavė rezultatų. Ir Lietuvoje galima stebėti,
kaip tas pašalpas tam tikro sluoksnio žmonės paverčia bizniu gimdo
dėl pašalpų, o gimę vaikai paliekami be priežiūros. Tokių faktų
pilni laikraščiai.
Gimstamumo didinimas yra sudėtinga sfera ir dažnai
pastebima atvirkščia proporcija kuo daugiau paramos arba kuo geriau
gyvena valstybė, tuo gimstamumas mažėja. Tai pastebima Šiaurės ir
Centrinėje Europoje. Kuo žmonėms yra daugiau pasirinkimo, karjeros,
vartojimo, tuo mažiau galvojama apie vaikų gimdymą.
Nesu šalininkas ir pašalpų už vaikus didinimo
iki 500 Lt, kiek gauna šeimynose globojami vaikai, nes vis dėlto
pirmiausia vaiku turi rūpintis šeima, o paskui valstybė. Jeigu apversime
antraip, turėsime liūdnų pasekmių.
Blogiausia, kad mažai dėmesio skiriama žmonių
galimybei užsidirbti, ypač toms moterims, kurios augina vaikus.
Apie tai kalba vadinamoji Lisabonos strategija. Vienas iš konkrečių
jos vykdymo planų - iki 2010 m. 95 nuošimčiams vaikų sudaryti sąlygas
lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas.
Ką tai reiškia? Mes Lietuvoje taip pat, kaip ir
ES valstybėse, privalome sudaryti sąlygas šeimoms nukreipti vaikus
į gerą priežiūrą užtikrinančias ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kad
moteris kuo greičiau grįžtų į darbo rinką ir neprarastų darbo įgūdžių.
Tokiu atveju spręstųsi ir daugiau socialinių dalykų socialinės
draudimo įmokos, nuo kurių priklauso pensijos ir kt. Manyčiau, kad
čia turėtų būti parengta valstybinė programa nuoseklūs žingsniai
per tam tikrą laiką sudarytų sąlygas šeimoms patogiai naudotis ikimokyklinėmis
įstaigomis.
Dar vienas dalykas, kuris lemia gimstamumą, yra
būsto politika. Jeigu jauna šeima turi galimybę įsigyti būstą arba
mato perspektyvą jį turėti, yra daugiau galimybių, kad ji gimdys
daugiau vaikų. Tai akivaizdu.
Dėl turto deklaravimo, siekiant paramos, vienareikšmiai
atsakyti sunku, reikia žiūrėti kiekvieną konkretų atvejį, bet apskritai
turto deklaravimo idėją aš remiu. Jeigu žmogus turi milijoninės
vertės butą Vilniaus ar Kauno centre ir ateina prašyti pašalpos,
kai kiti neturi net savo kampo, tai, mano galva, šelpti jo vaiką
neteisinga. Turtą, siekiant paramos, deklaruoti reikia, ir taip
daroma visame pasaulyje.
Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos valdančioji
dauguma, priėmusi įstatymą remti vaikus, įrašė, kad jis visiškai
įsigalios 2009 metais. Tai nekorektiška, nes tas įpareigojimas permetamas
kitų kadencijų vyriausybėms; bet kryptis teisinga. Europoje kiekvienas
vaikas yra remiamas, nes demografinė situacija yra bloga ir gimstamumas
mažėja. Tai labai svarbu ir Lietuvai. Pagaliau tai atsiperka ekonomiškai,
nes į darbo rinką ateina naujų žmonių. Taigi daromi tam tikri žingsniai,
artinantys prie ES standartų. Tai neįvyks iš karto dėl Lietuvos
ekonominės padėties, net ir tai, ką dabar darome, turime labai gerai
apskaičiuoti, ar kartais nešvaistome pinigų.
Kalbino
Audronė V. ŠKIUDAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|
