Po rinkimų škvalo - nauji politiniai vėjai

Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio
"Bernardinai" vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Per Lietuvą praūžė rinkimų škvalas, griaudamas įprastas politines perskyras. Politinis kraštovaizdis keitėsi tiek sparčiai, jog net nenuostabu, kad po pasibaigusių Seimo rinkimų politikai pabėrė visiškai skirtingus dabartinės situacijos vertinimus. „Lietuva dešinėja“, - pareiškė Tėvynės sąjungos pirmininkas. „Politinė švytuoklė sustojo ir Lietuvos žmonės pripažino kairiųjų Vyriausybės nuopelnus“, - pareiškė Algirdas Brazauskas. Rolandas Paksas, savo ruožtu, pasidžiaugė, kad, nepaisant kitų politinių jėgų priešiškumo, liberaldemokratams pavyko patekti į Seimą ir jis esą mato šios partijos kilimo tendencijas. Darbo partijos lyderis, kiek atsigavęs po antrajame ture patirto šoko, pareiškė, kad šie rinkimai - tik pirmas žingsnis Darbo partijos dominavimo Lietuvos politiniame gyvenime link.

Suprantama, visos politinės partijos nori paryškinti tai, kas joms naudinga, ir nutylėti nesėkmes. Tačiau mums svarbiau tai, kokių permainų politiniame Lietuvos gyvenime mes galime tikėtis artimiausiais metais. Kalbant apie jas, netikslu būtų susitelkti vien ties klausimu, kokia valdančioji koalicija bus nulipdyta. Šiame straipsnyje noriu atkreipti dėmesį į dar tris veiksnius, nuo kurių labai priklausys Lietuvos politinio gyvenimo ateities vingiai.

Mažųjų partijų apsisprendimas

Nė viena politinė jėga nemėgsta, kai ją vadiname maža. Tačiau šie Seimo rinkimai parodė, kad Lietuvoje tėra septynios daugiau ar mažiau įtakingos politinės organizacijos, o kitos laviruoja ties išnykimo riba. Įtakingomis vadinu tas politines partijas, kurios turės savo atstovų Seime. Tai reiškia, kad jos ne tik turės bent kiek įtakos parlamento darbui, bet ir galės lengviau patekti į žiniasklaidos akiratį.

Kitos politinės organizacijos turės stebėti Seimo darbą iš šalies ir dejuoti, kad pinigai turi per didelę įtaką politiniam gyvenimui. Galima su tokiomis dejonėmis iš dalies sutikti – kaip parodė Darbo partijos ar liberaldemokratų pavyzdžiai, partijos gali būti kuriamas ne ant idėjų pamato, bet tiesiog pasitelkus rėmėjus ir įvaizdžio kūrėjus. Žiniasklaida be skrupulų naudojasi situacija ir skelbia formalią ir paslėptą politinę reklamą. Tai sritis, kurioje reikia permainų. Tačiau naivu tikėtis, kad per artimiausius rinkimus pergalei nereikės daug finansinių, intelektinių ir struktūrinių resursų. Veikiausiai reikės dar daugiau nei šiemet. Tai reiškia, jog vien dejonės vargu ar išgelbės už parlamento sienų likusias partijas.

Deja, šiandien tarp „mažųjų“ pateko ir žinomos savo tradicija partijos. Pirmiausia turiu galvoje krikščionis demokratus. Tai, kad ši partija daugiamandatėje apygardoje neperžengė net trijų procentų ribos, reiškia, kad ateityje ji nebeturės ir valstybės finansavimo. O pritraukti lėšų iš verslo šiai principingai partijai taip pat nebus lengva.

Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad į Seimą šį kartą nepateko radikalių mažų politinių organizacijų atstovai. Tikrai nemanau, kad Vytautas Šustauskas kuo nors buvo naudingas Seime. Lygiai taip pat nemanau, kad Seime būtų naudingi ir Respublikonų ar Tautinės partijos „Lietuvos kelias“ atstovai. Viliuosi, kad „politinių nykštukų“ nesėkmė bus gera pamoka tiems, kurie norėtų gausinti partijas Lietuvoje vietoj to, kad bandytų gerinti jau dabar egzistuojančias.

Į Seimą nepatekusios politinės organizacijos visos kartu surinko apie 8 procentus balsų. Prisimenant, kad į rinkimus atėjo tik mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų, galima teigti, kad politinėms permainoms lieka dar daug erdvės.

Šiuo metu „politinių nykštukų“ vaidmenį atliekančių partijų apsisprendimas tikrai svarbus. Net ne dėl jų surinktų procentų, bet veikiau dėl politinių idėjų, kurioms jos atstovauja.

Ypač svarbus krikščionių demokratų apsisprendimas. LKD „praryti“ norėtų ne viena parlamentinė partija. Tačiau krikdemai turėtų siekti tapti ne gardžiu kąsneliu, bet veikiau sauja druskos, kuri galėtų pasūdyti kurią nors įtakingą, bet prėską partiją. Tuo labiau, kad, kaip rodo vakarietiška patirtis, krikščioniškosios demokratijos politinė programa ypač veiksminga socialinių įtampų pasaulyje.

Partijų vidaus krizės

Šiuo metu parlamentinės partijos grumiasi tarpusavyje dėl įtakos valstybės valdymui. Tačiau jų laukia ne mažiau varginančios grumtynės su vidinėmis krizėmis. Per pastaruosius keturiolika metų pakanka pavyzdžių, kai nedidelis akmuo parverčia visą vežimą

Socialdemokratams veikiausiai pavyks išlaikyti vyriausybės vadžias, tačiau vidinių opozicionierių sąrašas nuolat auga: Aloyzas Sakalas, Vytenis Andriukaitis, Julius Sabatauskas, Bronislavas Genzelis, Nikolajus Medvedevas, Kęstutis Kriščiūnas bei Algimantas Salamakinas. Išvardyti politikai atvirai protestuoja prieš vadovybės veiksmus, o kiek dar tų, kurie kol kas tyliai gniaužia savo nepasitenkinimą?

Be to, socialdemokratams jau greitu laiku teks įvardinti Algirdo Brazausko įpėdinį. Šiuo metu rimčiausias pretendentas – Artūras Paulauskas. Tačiau toks žingsnis neabejotinai reikš didesnį ar mažesnį partijos skilimą.

Neramu ir naujai „iškeptoje“ Darbo partijoje. Rinkimų rezultatai sudaužė rožines absoliučios valdžios svajones ir kai kurie darbiečiai net pareiškė, jog nemato prasmės tapti Seimo nariais, jei jų partijai teks veikti opozicijoje. Tikėtina, kad V. Uspaskichas vis dėlto sugebės prasibrauti į valdžią, tačiau jo pasekėjų „politinis apetitas“ taip pat neišvengiamai augs. V. Uspaskichui teks ne tik malšinti menkai politinio veikimo specifiką išmanančius partiečius, bet ir atsispirti nuolatinei kritikai iš išorės. Lauras Bielinis net pranašauja, kad nemaža dalis darbiečių ilgainiui išsilakstys po kitas partijas.

Vidinių permainų nuojauta tvyro ir LiCS. Nors iškart po rinkimų Artūras Zuokas tapo ypač aktyvus ir bandė parodyti, jog jis čia „bosas“, tačiau nepasitenkinimo juo kibirkštys vis labiau perauga į sunkiai numaldomą liepsną. A. Zuokui teks ieškoti sąjungininkų ne tik kovoje su Eugenijumi Gentvilu, Petru Auštrevičiumi, bet, tikėtina, ir su Eligijumi Masiuliu ar Gintaru Steponavičiumi. Be to, jo konkurentams gali padėti STT, kuri vis dar lipa A. Zuokui ant kulnų. Kol kas liberalcentristų vienybė ypač trapi ir gali sudužti kiekvieną akimirką.

Liberaldemokratų vidines problemas geriausiai atskleidžia tai, kad vienas iš partijos lyderių – Henrikas Žukauskas žada perbėgti į Darbo partijos frakciją. Rinkimai parodė, kad partija laikosi vien ant Rolando Pakso pečių. Vargu ar jos įtaka artimiausiu metu augs, ir tokia situacija, tik skatina vidines prieštaras.

Kiek geriau susitelkusi atrodo Tėvynės sąjunga, kuri jau prieš metus pakeitė ilgametį lyderį. Tačiau ar Andrius Kubilius iš tiesų tapo visos partijos gerbiamu pirmininku? Atrodo, kad ne. A. Kubilius yra „kabinetinis“ politikas ir vengia aktyviai tiesiogiai bendrauti su partijos skyriais. Tai kelia nepasitenkinimą. Taip pat ir jo noras vienasmeniškai priimti svarbiausius sprendimus, kurie, kaip, pavyzdžiui, besąlygiška parama Petrui Auštrevičiui, toli gražu ne visada pasiteisina. A. Kubilius susilaukia kritikos ir už tai, jog pernelyg menkai rūpinasi partijos vertybiniu pamatu. Kol kas kritikos lietų stabdo sutelktos kovos su valstybingumo priešais būtinybė. Tačiau vargu ar A. Kubiliui pavyks išvengti tos kritikos ateityje.

Nauji politinės darbotvarkės klausimai

Politinės partijos šiandien daugiausia rūpinasi Europos Sąjungos paramos kontrole. Aišku, nuo to, kiek veiksmingai bus panaudota ši parama, labai priklausys ir visos valstybės gerovė. Tačiau jau šiandien verta atkreipti ir į kai kuriuos naujus politinės darbotvarkės klausimus, kurie skatins naujas politines konfigūracijas.

Pavyzdžiui, šeimos samprata. Kaip parodė triukšmas, kilęs dėl Rocco Buttiglionės pozicijos, seksualinių mažumų reikalaujamų teisių ir tradicinės šeimos sampratos susidūrimas bus labai svarbus. Galima net teigti, kad sekuliariosios ir krikščioniškos pasaulėžiūrų susidūrimas ateityje išstums Rytų ir Vakarų priešstatą, kuri dabar turi didžiausią įtaką Lietuvos politinei sistemai.

Dar vienas svarbus klausimas – tilto per socialines prarajas tiesimas. ES senbuvėse šiuo metu konkuruoja dvi pagrindinės strategijos. Viena vertus, valstybė didina paramos vargingiausiems sluoksniams srautus ir ieško naujų šaltinių, leidžiančių didinti socialines garantijas. Kita vertus, socialinės paramos sistema, kiek įmanoma, decentralizuojama, aktyviau įtraukiant bendruomenes bei siekiant didinti vargstančių žmonių motyvaciją bei aktyvumą. Šios dvi strategijos į Vakarus nuo Lietuvos yra tapusios svarbiausia „dešinės“ ir „kairės“ skiriamąja riba. Veikiausiai taip bus ir Lietuvoje. Be kita ko, tai reikš, kad politinės diskusijos neišvengiamai turės pereiti nuo populizmo grėsmės prie kovos su socialinėmis problemomis strategijų aptarimo.

Kiek mažesniųjų politinių partijų apsisprendimas, parlamentinių partijų kova su vidinėmis krizėmis ir nauji politinės darbotvarkės klausimai pakeis dabartines politinio gyvenimo tendencijas? Sudėtinga atsakyti, nes kol kas parlamentinės partijos neįvertina šių veiksnių įtakos. Neabejoju tik dėl to, kad ta politinė jėga, kuri supras, kad šiandien daug svarbiau ne užsitikrinti kurį nors postą Vyriausybėje, bet pabandyti primesti savo formuluotes naujai politinei bendruomenei, gerinti santykius su anapus parlamento likusiomis partijomis ir dėmesį sutelkti ties vidaus problemomis, taps politinių madų diktuotoja. Tiesa, jei nesulauksime dar vieno politinio škvalo, kuris niekais paverčia visas prognozes.

© 2004 "XXI amžius"