Valdžioje atsidūręs populistu jau negali būti - arba tampi nusikaltėliu

Vytautas Ališauskas

Apie šių metų rinkimų į Seimą rezultatus bei pamokas - pokalbis su leidyklos „Aidai“ direktoriumi Vytautu Ališausku

Vieni šiuos Seimo rinkimus vadina keistais, kiti – nuobodžiais, o treti teigia, kad rinkimai išsigimsta. Kokie, Jūsų manymu, buvo šie rinkimai?

Aš nesakyčiau, kad rinkimų sistema yra iškrypusi ar išsigimusi, aš apskritai negaliu suprasti, kas norima tuo pasakyti. Lietuvoje yra susiformavusi demokratinė rinkimų sistema, kurią dar prieš dešimt metų pripažino tarptautinė bendruomenė. Ji atitinka vakarietiškus standartus. Kitas klausimas, kiek mums patinka ar nepatinka rinkimų rezultatai. Tačiau faktas yra tas, kad rinkimų rezultatus reikia pripažinti neatsižvelgiant į tai, ar rezultatai tau mieli.

O kaip rinkimų kampanija?

Rinkimų kampanija patvirtino du dalykus: pirma, kad rinkimų kampanijoje didžiulę reikšmę turi pinigai, ir antra, kad vis dar turi reikšmę ciniškas nesiskaitymas su gyvenimo tikrove ir tiesa.

Tas, kuris visiškai nesidrovėdamas žada viską ir bet ką, faktiškai laimi. Tam, kuris yra buvęs valdžioje, liežuvis sunkiai verčiasi pažadėti nerealistiškus ir netgi absurdiškus dalykus. Tie, kurie valdžioje nebuvo, žada.

Kita vertus, netiesa, kad V. Uspaskichas valdžioje nebuvo. Valdžioje jis buvo ir gana ilgai vadovavo vienam iš svarbiausių komitetų Seime. Deja, to vaisiai nebuvo labai geri, bet jis apsimeta, kad jis - ne prie ko.

Darbo partijai buvo žadama „šluojanti pergalė“, tačiau taip neatsitiko. Tai kas laimėjo rinkimus?

Šiuose rinkimuose nėra triuškinančio nugalėtojo. Aš manau, kad šie rinkimai pakankamai gerai atspindėjo šiandienę lietuvių būklę: žmonės yra įvairūs, pasidaliję, labai daug žmonių tiki visiškai apgaulingais pažadais, nes mano, kad galimas stebuklas. Kita vertus, labai daug žmonių turi savo pažiūras - nesvarbu, kairiąsias ar dešiniąsias - ir partijas renkasi labai konkrečiai ir apgalvotai.

Kai prezidentu buvo išrinktas R. Paksas, tai už jį balsavusius rinkėjus pavadino runkeliais, visus kitus – elitu; kas yra Darbo partijos rinkėjai – žmonės, tikintys stebuklais?

Aš nepažįstu nė vieno, kuris Pakso rinkėjus vadino runkeliais. Man atrodo, kad jo šalininkai tai patys išsigalvojo, kad jaustųsi nelaimingi ir nuskriausti. Kita vertus, mane labai džiugina, kad pusė rinkėjų priklauso elitui, nes per tuometinius rinkimus pasiskirstymas buvo maždaug toks: pusė tokių, pusė tokių. R. Paksas laimėjo labai nedidele persvara. Taigi šiuo atveju V. Uspaskicho pergalė menkesnė.

Manau, R. Pakso rinkėjai, kurie kažkada tiesiog balsavo už Paksą, nes nenorėjo balsuoti už V. Adamkų, pasiskirstė. Jeigu mes sudėtume už įvairias politines grupes balsavusiųjų skaičių, pastebėtume, kad dalį Pakso rinkėjų balsų pasiėmė K. Prunskienė, kita dalis atiteko R. Pakso vardo politinei grupei. Taigi jo rinkėjai niekur nedingo.

V. Uspaskicho rinkėjų nepavadinčiau runkeliais, tuos rinkėjus reikia laikyti žmonėmis, kurie savo jėgomis nesitiki pakeisti savo gyvenimo. Tokių žmonių, deja, Lietuvoje yra daug, nemaža tokių žmonių dalis balsuoja už V. Uspaskichą. Tokie žmonės turėtų labiau domėtis socialinėmis programomis, tai yra tuo, kas jiems realiai žadama. Jeigu pensininkui smarkiai padidins pensiją, tai jis turėtų žinoti, kad kartu bus padidintos ir vaistų kainos, taigi ta padidėjusi pensija iš jo bus atimta per vaistų kainas.

Tai visuomenė nuo praėjusių rinkimų netapo politiškai sąmoningesnė? Gal vis dėlto tendencijos keičiasi: juk Darbo partijos „didžiosios pergalės“ nebuvo?

Be jokios abejonės, visuomenė yra ganėtinai brandi. Vieną dalyką matome labai aiškiai: kad ir kokia bus vyriausybė, Seime bus labai stipri opozicija populizmui, o tai jau yra ne juokas.

Bet visuomenė vis tiek lieka susiskaldžiusi, nes į antrąjį turą vienmandatėse apygardose pateko daugiausiai populistų ir konservatorių, vieniems vadovauja rusas, kiti – didžiausi rusofobai.

Manau, kad nė vienas iš šių apibūdinimų nėra teisingas. Konservatoriai nėra jokie rusofobai. Vytautas Landsbergis greičiau vadintinas tam tikru rusofilu, jis puikiai pažįsta rusų kultūrą, bendrauja su rusų intelektualais ir kūrėjais.

Iš tikrųjų bijoma ne ruso, bet bijoma imperinių ambicijų. Aš nežinau, kiek procentų rusiško ar kitokio kraujo turi V. Putinas ar jo artimiausia aplinka, tai visiškai neįdomu. Lygiai taip pat svarbu ne tai, kad Uspaskichas yra rusas, bet tai, kad jis nėra subrendęs, susiformavęs Lietuvos kultūroje ir jo verslo bei psichologiniai interesai yra svetimoje šalyje. Šie du dalykai svarbiausi. V. Uspaskicho ne tik šaknys, bet ir šiandiena yra glaudžiai susijusi su padėtimi Rusijoje. Tai yra problema.

Manau, šiuo požiūriu žmonės nėra susiskaldę pagal rusų baimę ar meilę. Už konservatorius žmonės balsavo ne dėl to, kad išsigando ruso, bet dėl to, kad tie ketveri metai, kai tik nedidelė jų grupė buvo Seime, parodė, jog konservatoriai sugeba dirbti ir sunkiomis sąlygomis. Kita vertus, ši partija turi labai solidžią programą ir idėjas. Konservatorių rinkėjai yra pakankamai aktyvūs ir sąmoningi, jie sugeba rinktis ne tik pažadus, bet ir programas.

Konservatorių rinkėjai įvertino šią partiją už darbą opozicijoje, o V. Uspaskicho partijos rėmėjams praregėti gal padės jos darbas valdžioje? Ar valdžia nuginkluos populistus?

Taip, manau, kad nuginkluos. Bet kas bus, kai žlugs Uspaskicho pažadai? Žmonės, kurie naiviai tikėjo populistiniais pažadais, pamatys, kad gyvenimas, be abejonės, gerėja, bet ne dėl Uspaskicho veiklos. Per vieną, vienuolika ir šimtą vienuolika dienų nieko neįvyks. Gal kažkas ir įvyks per tūkstantį vienuolika dienų, bet greičiausiai ne tai, ko jie dabar tikisi. Tad ką jie rinksis po ketverių metų, aš nežinau.

Gal nereikės laukti ir ketverių metų?

Nemanau, kad Lietuvai būtų naudinga, kad būtų paleistas Seimas, paskelbus priešlaikinius rinkimus. Bet kokia dirbanti vyriausybė geriau nei aštri politinė krizė. Net jeigu kai kurie politikai mano kitaip. Politinė krizė šaliai niekad nieko neduoda, net jeigu yra demokratinis susiskaldymas: žmonės yra skirtingi, jie skirtingai balsuoja. Vienodai iki šiol balsuojama tik Gudijoje. Politinė krizė sukuria jau ne visuomenės susiskaldymą, o susipriešinimą. Blogiausia, kai politinė krizė pereina į visuomenės krizę.

Tai geriau populistas valdžioje nei jokios valdžios?

Sąvoka „populistas valdžioje“ yra šiek tiek prieštaringa. Valdžioje atsidūręs populistu jau negali būti - arba tampi nusikaltėliu. Aš nelinkiu to jokiam premjerui. Vis dėlto kiekvienas premjeras turi tvarkytis pagal politinius ir ekonominius reikalavimus, kad ir kas jis būtų.

Iki šiol koalicijose dominuodavo viena partija, kita – būdavo tarsi jaunesnysis brolis. Labiau lygiaverčių partnerių koalicija – liberalų ir socialliberalų ilgai neišsilaikė. Ar šie rinkimai patvirtins šią tendenciją?

Nemanau, kad dabartinė socialdemokratų ir A. Paulausko socialliberalų koalicija tokia jau nelygiavertė. Kaip matome iš galutinių rinkimų rezultatų, tos partijos yra pakankamai lygiavertės.

Socialdemokratai galbūt turi didesnę finansinę galią, didesnę įtaką provincijoje. A. Paulausko partija turi tai, ko socialdemokratai neturi – daugiau lyderių. Ar jie yra tikri lyderiai – čia jau kitas klausimas, bet palyginti su bejėgiška socialdemokratų vadovybe pasirodo, kad visuomenė būtent juos žino, ką ir rodo rinkimų sąrašo reitingavimas.

Ar įmanoma „valstybininkų“ ar „vaivorykštinė“ koalicija?

Aš manau, tai yra kvailystė. Žinant socialdemokratų poziciją, jų aktyvią kovą prieš konservatorius, žinant visus kaltinimus, kurie konservatoriams buvo metami, ir cinišką antikonservatorišką propagandą, dabartinės vadinamosios vaivorykštinės koalicijos tikslas būtų tik vienas – neleisti Uspaskichui ir jo partijai (nereikia užmiršti – tai yra realiai egzistuojantis darinys) valdyti. Tai būtų visiškai neproduktyvu. Tokia koalicija, pirma, netrukus subyrėtų, antra, rinkėjams būtų duotas visiškai neigiamas signalas, kad tarp partijų nėra jokių skirtumų ir viskas, kas joms rūpi, yra valdžia.

Tai kokia koalicija būtų šiuo metu produktyviausia Lietuvai?

Natūraliausia būtų dviejų kairiųjų – socdemų ir Darbo partijos – organizacijų sąjunga. Aš griežtai turi pasakyti, kad Uspaskicho partiją mes turime priskirti kairei, nors pats jis stengiasi sukurti kitokį įspūdį. Socialdemokratai taip pat nenori jo traktuoti kaip kairiojo, nes tai yra aiškus jų konkurentas.

Tačiau jeigu vertinsime pagal socialinę programą ir jos nerealistinį išpūtimą bei vykdymo priemones, iš tikrųjų Darbo partija žada biudžeto perskirstymą, o ne strategiją, ir tai yra kairioji partija, kurios rėmėjai - žmonės, balsuojantys už kairiuosius.

Iš esmės dalydamosi tą patį rinkėjų sluoksnį, Socialdemokratų ir Darbo partijos galėtų nesunkiai išvengti vidinės politinės krizės ir pasitikėjimo sumenkimo. Principinio nesutarimo dėl socialinės politikos nebūtų, nes abiejų partijų programos remiasi tuo pačiu lėšų perskirstymo principu. Galimas interesų susikirtimas ūkio srityje galėtų būti išspręstas kompromisiškai (pagal principą „mes jums, jūs – mums“). Problemų atsirastų dėl darbiečių rinkimų pažadų vykdymo – socialdemokratai turi realią patirtį ir žino, kas įmanoma, kas ne.

Priimdamos liberalcentristus, šios partijos laimėtų stabilią daugumą. Žinant libcentro rinkėjų simpatijas socdemams ir partijos vertybinį bei politinį oportunizmą, su ja bendradarbiauti nebūtų sunku ir tokia koalicija būtų natūraliausia.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Tomas MISIŪNAS

© 2004 "XXI amžius"