„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. lapkričio 5 d., Nr. 18


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Žlugusios viltys susargdina širdį...

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Jūratė LAUČIŪTĖ

Lietus Lietuvoje rudenį – vienintelis dalykas, kuris leidžia pasijusti „čia ir dabar“, nes tik ši taisyklė (“Čia Lietuva, čia lietūs lyja“…) vis dar veikia be gyvenimą aukštyn kojomis verčiančių išimčių. O visa kita – vienos išimtys iš taisyklių, kurias, beje, protingi žmonės kūrė tam, kad silpnų ir kvailių nors bažnyčioje nemuštų. Bet, deja, tos taisyklės beveik neprigyja Lietuvos politiniame dirvožemyje, kurį išpustė ir plėnimis pavertė tradicinių ir netradicinių partijų tarpusavio rietenos bei neapgalvoti ir neįvykdomi politikų pažadai rinkėjams. Tad ir lieka, pavyzdžiui, didžiuotis, jog visą Europą sukrėtėme rinkimų biuleteniais išreiškę meilę ir pasitikėjimą migrantui iš Rusijos. O juk buvome išgarsėję kaip nepaperkami nacionalistai… Pasirodė – paperkami, ir net nelabai brangiai…

Kita išimtimi iš taisyklės socialdemokratų vyriausybė verčia iš klumpių Vakarų ekonomistus: pasiekusi rekordinio ekonomikos kilimo, vyriausybė nesugebėjo nė per vištos žingsnelį sumažinti socialinės – ekonominės prarajos, kuri baigia supriešinti kažkada tokią vieningą Baltijos kelio tautą. Tie keli ar kelios dešimtys litų, kuriais buvo pamaloninti pensininkai ir „darbo liaudis“, deja , nepajėgė kompensuoti išaugusių prekių, benzino ir paslaugų kainų. Todėl, nepaisant charizmatinio premjero optimistinių raliavimų, tie, kurie turėjo mažai, pasijuto turį dar mažiau.

Atrodo, galime didžiuotis, sulaužę dar vieną taisyklę… Daugelį metų save ir kitus įtikinėjome, kad tik laisvas žmogus gali būti doras, teisingas, geras, tolerantiškas ir pan. Tą laisvę, kurios taip troškome – laisvę nuo okupantų – pasiekėme. Ar tapome geresni, teisingesni, tolerantiškesni? Tiesiog sukrėtė vienos TV laidos žiūrovų atsakymai į klausimą, ar reikia Lietuvoje vėl įvesti mirties bausmę. Žiūrovų, nenorinčių mirties bausmės, skaičius nepasiekė nė dviejų šimtų, o štai tų, kurie įsitikinę, jog be mirties bausmės tvarkos Lietuvoje nebus, atsirado keliasdešimt kartų daugiau – apie pusketvirto tūkstančio… Žinoma, tai dar neduoda pagrindo tvirtinti, kad tapome žiauresni, bet labiau mylintys artimą ir branginantys gyvybę tikrai netapome.

Giliau – dar blogiau. Ko verta vien nužudytų, nusižudžiusių, žuvusių dėl besaikio alkoholio ar narkotikų vartojimo statistika!

Neseniai Jungtinių Tautų vaikų fondas leidinyje „Socialinis monitoringas 2004“ paskelbė duomenis apie savižudybių skaičių Rytų ir Centrinėje Europoje. Paaiškėjo, jog Lietuva – absoliuti šio regiono lyderė pagal vaikinų savižudybių skaičių 100 tūkstančių gyventojų. Pas mus jis siekia 38,4 savižudžius. Nedaug nuo Lietuvos teatsilieka Rusija: 38,2. Latvijoje – tik 12,7 (o mūsų valdžios atstovai taip mėgsta pabrėžti, jog Lietuvoje gyvename geriau), Estijoje – 24,1 savižudis. Labiausiai gyvenimą myli Azerbaidžano vaikinai: ten 100 tūkstančių gyventojų tenka tik vienas (tiksliau – 1,1) savižudis; Armėnijoje bei Bosnijoje-Hercegovinoje – 1,3… O juk tai valstybės, kurios pastaraisiais metais anaiptol negalėjo pasigirti ramiu ar sočiu gyvenimu…

Beje, ir 15-18 metų merginos nedaug atsilieka nuo savo bendraamžių vaikinų. Pagal jų savižudybių skaičių Lietuva vėl – kartu su Rusija - išsiveržė į lyderes (po 8,8 savižudes 100 tūkstančių gyventojų). Ją aplenkė tik Kazachstanas (10,5).

Kas varo Lietuvos jaunimą iš gyvenimo (ar bent iš proto)? Vieną atsakymą galėtume rasti tame pačiame leidinyje, kur nurodyta, jog 2001 – 2002 metais Lietuvoje, Estijoje ir Ukrainoje 6 iš 10 15-mečių vaikinų prisipažįsta vartoję alkoholio bent du kartus, ir tai esąs didžiausias rodiklis visoje Europoje, išskyrus Daniją.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog didelė dalis minėto regiono vaikų labiausiai skursta būtent tose šalyse, kurios pasižymi aukštais ekonomikos augimo tempais. Ir kaip tik tokioje paradoksalioje situacijoje Lietuva vėl užima lyderio poziciją. Kad paradoksų vaizdelis būtų užbaigtas iki paskutinio potėpio, lieka priminti, jog į šitokio „juodojo“ lyderio poziciją Lietuvą atvedė socialdemokratų ir socialliberalų valdžia, valdžia partijų, kurios kitose, paradoksų nemėgstančiose šalyse savo programos svarbiausiu uždaviniu laiko socialinės nelygybės ir socialinės įtampos mažinimą…

Jokiu būdu nesijaučiu atradusi Ameriką ar išdavusi nuo visuomenės kruopščiai slepiamą paslaptį. Praktiškai nerasime Lietuvoje politologo, kuris nebūtų atkreipęs dėmesio į socialdemokratų vyriausybės vykdomos politikos nesocialdemokratišką turinį bei rezultatus. Šita aplinkybė gali stebinti politologus tų šalių, kurios mėgsta laikytis taisyklių ir įstatymų ir kurių politikai iš savo leksikono dar neišmetė tokių vertinimų, kaip „išdavystė“ ar „cinizmas“ – su minuso ženklu. Lietuvoje partijų „nukrypimai“ nuo savo pačių suformuluotų programinių nuostatų ir vertybių yra laikomi geru tonu, o iš vienos politinės grupuotės į kitą prieš rinkimus perbėginėjantys politikai yra pateikiami visuomenei kaip brandūs, lankstūs pragmatikai, nusipelnę jei ne valstybės, tai bent ministerijos vairo.

Kai tie „lankstūs pragmatikai“ subrandino įstatymą, praktiškai įteisinusį Lietuvoje nepilnamečių tvirkinimą, Lietuvos visuomenė to nė nepastebėjo. Nepastebėjo ir visuomenės interesams turintys atstovauti parlamento nariai. Panašu, kad Lietuvos valdžios cinizmo ir visuomenės abuojumo išduotas išsigimė, nespėjęs subręsti, pilietinės visuomenės kūdikėlis – žmogaus teisių gynimo organizacijos bei komitetai. Kas, jei ne jie, žmogaus, vaikų ir tėvų teisių gynėjai, turėtų pirmieji skambinti pavojaus varpais dėl tų vyriausybės kuriamų dviprasmiškų nuostatų ir formuluočių, kurios atveria kelią tolesniam Lietuvos visuomenės moraliniam, kultūriniam ir ekonominiam degradavimui.!? Gal kas mano, jog žmogaus teisės būna pažeidinėjamos tik totalitarinėse valstybėse, o ten, kur visuomenei yra suteikta teisė pačiai rinktis atstovaujamosios valdžios organus, vykdomoji valdžia savaime yra baltutėlė, švari ir gerutė, lyg pešamas triušis, tiesiog nepajėgi pažeisti savo piliečių teisių? Išties, panagrinėjus, kokias problemas nagrinėja įvairios žmogaus teises pasišovusios ginti organizacijos, susidaro įspūdis, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai turi nerimauti tik dėl smurto šeimose, kai kurių piliečių antisemitizmo ar nenoro grąžinti žydų turtą, nepritarimo netradicinei lytinei ir religinei orientacijai, nepakankamo dėmesio kalėjimų komfortiškumui bei dėl kai kurių neliberalių piliečių mėginimų, nesulaukus teisėsaugos organų pagalbos, patiems duoti grąžos tiems, kurie mėgina pasikėsinti į jo gyvybę ar nuosavybę. Atrodo, minėtos organizacijos įtikėjo, jog tik patys piliečiai pažeidinėja savo teises, bet jokiu būdu ne valdžia. Valdžiai tokia visuomenės orientacija, be abejo – tik į sveikatą. Bet ar į sveikatą pačiai visuomenei?

Kai kartu su sparčiai augančia ekonomika auga savižudžių skaičius, korupcija, nusikaltimai (nusikalstamos veikos atvejų šiemet per 9 mėnesius užregistruota 3348 atvejais daugiau nei per tuos pačius devynis 2003 m. mėnesius), kai nemažėja skurstančiųjų skaičius ir tik 54 nuošimčiai Lietuvos gyventojų patenkinti savo gyvenimo kokybe (Estijoje tokių – 59 nuoš., Latvijoje, nepaisant rusakalbių nusiskundimų – 55 nuoš., o Suomijoje ir Danijoje patenkinti gyvenimu net 80 nuoš.), kai vis mažiau piliečių savo kojomis (o ne partijų autobusiukais…) ateina iki rinkimų urnų, kai, nepaisant visų reformų, vis daugiau žmonių skundžiasi medicinos paslaugų bei švietimo įstaigų darbo kokybe – akivaizdu, jog vyriausybė (ir dabartinė, ir jos pirmtakės) nepateisino piliečių lūkesčių ir daugeliu atvejų atvirai pažeidinėjo jų teises.

Biblijoje pasakyta: neišsipildžiusi viltis susargdina širdį…

Jokiu būdu neneigdama, jog jaunimo savižudybių gausėjimą skatina ekonominės priežastys ar alkoholizmas, esu įsitikinusi, kad didelę dalį jaunimo iš gyvenimo varo jų tėvų ir senelių žlugusios viltys. Gal sostinėje vykdomų statybų triukšmą ir negirdėti nueinančiosios kartos nusivylimo atodūsių, necenzūrinių prakeiksmų, kuriuos valdžios adresu siunčia dar galintys dirbti, bet darbo nesurandantys provincijos pusamžiai, tačiau visa tai girdi jų vaikai ir anūkai…

Tiesa, vyriausybė jau suskubo pasigirti patvirtinusi šalies demografinės situacijos gerinimo strategiją, kurią parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai. Turėti strategiją, žinoma, geriau, nei jos neturėti. Tačiau, žinant mūsų valdininkų „lankstumą“ ir pragmatiškumą, kuriuos galima apibendrinti trumpa taisykle - „savi marškiniai arčiau kūno“, sunku atsikratyti būgštavimų, jog taktika arba priemonės, kurių bus imamasi strategijai įgyvendinti, taip pakoreguos pačią strategiją, jog iš jos liks tik dar vienas ar pora naujų departamentų su keliomis dešimtimis darbo vietų naujiems valdininkams – jų pačių „gerovei užtikrinti“(yra, mat, ir toks punktas naujojoje vyriausybės strategijoje). O demografinę situaciją Lietuvoje gerins nebent imigrantai ir nelegalai, kuriems Lietuva dar netapo žlugusių vilčių žeme…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija