Lietuvos visuomenė dar išgyvena pasirinkimo krizę

Valentinas Stundys

Šių metų Seimo rinkimai buvo nesėkmingi ne tik daugeliui nykštukinių politinių jėgų, bet ir vienai iš giliausias tradicijas turinčių Lietuvos partijų - krikščionims demokratams. Apie tolesnes krikščionių demokratų išlikimo šalies politiniame gyvenime perspektyvas - „Atodangų“ pokalbis su krikdemų pirmininku Valentinu Stundžiu.

Kaip krikščionys demokratai vertina savo padėtį po šių rinkimų?

Rinkimų rezultatas yra toks, koks yra, ir jis mums akivaizdžiai nepalankus: tikėjomės įveikti bent 3 nuošimčių barjerą. Pačioje partijoje padėtis po rinkimų nėra nei tragiška, nei dramatiška, rinksimės lapkričio pradžioje į tarybos posėdį ir svarstysime, kaip toliau strateguoti partijos perspektyvą. Mūsų pajėgos kol kas yra nemažos, savivaldoje nesame nustumti į politinį pašalį, tad reikės ieškoti būdų aktyviau pateikti atsinaujinusios partijos veiklą rinkėjams. Suprantame, kad jeigu to nesugebėsime, tai nesėkmė mus gali ištikti ir per 2007 m. rinkimus į vietos savivaldą.

Kokias galėtume įvardinti pagrindines tokios nesėkmės per Seimo rinkimus priežastis?

Manau, nebus jokia naujiena, kad nuo pat 1999 m., kai buvo nutraukta koalicija su konservatoriais, partija išgyveno pakankamai didelių įtampų ir jos politika neretai buvo grindžiama tam tikru vadizmu, kai visa valdžia partijoje buvo sutelkta kelių asmenų rankose ir tie asmenys darė tik tai, kas buvo naudinga jiems, o ne visai partijai. 2004 m., regis, partijos demokratinė sankloda jau yra kur kas gyvesnė ir krikščionims demokratams pavyko iš esmės atsinaujinti, bet, deja, nepakako laiko įrodyti tai visuomenei. Taigi priežastis iš esmės viena - pavėlavusi vidinė partijos kaita ir konfliktai, kurie nebuvo laiku sprendžiami ir kurių sprendimo atidėjimas mus nubaudė. Dalis elektorato nuo mūsų nusisuko.

Ar krikščioniškosios demokratijos rėmėjai, Jūsų nuomone, dabar balsavo už Jūsų senuosius partnerius - Tėvynės sąjungą, ar rinkosi kokias nors kitas politines jėgas?

Nemanau, kad mūsų buvęs elektoratas būtų metęsis į populistų pusę. Greičiausiai jie rinkosi konservatorius, kaip stabiliau veikiančią dešiniąją partiją, ir turiu pripažinti, kad tai buvo pakankamai logiškas sprendimas. Nemanau, kad galėtume ką nors kaltinti - galime tik apgailestauti, kad nespėjome laiku susitvarkyti partijos viduje.

Vadinasi, būtent iš konservatorių dabar ir turėsite atsikovoti savo rinkėją?

Tai jau strategijos ir partijos politinio apsisprendimo dalykas. Kita vertus, su konservatoriais mes visada konkuruosime, tai neišvengiama. Svarstydamas partijos dešimtmečio kelią, suprantu vieną dalyką - mūsų partijos tapatumui ir jos stiprybei nemažai įtakos turėjo būtent 1996-99 metų koalicija su konservatoriais, kai mūsų partija liko šešėlyje ir krikdemų politikai nesugebėjo savo partijos parodyti kaip stiprios, veikios ir iniciatyvios.

Pažiūrėkime, kaip elgėsi socialdemokratų ir socialliberalų valdančioji dauguma: kartu suformavę vyriausybę, jie ir į Seimo rinkimus ėjo bendru sąrašu. Matyt, ir vienų, ir kitų buvo aiškiai suvokta, kad kartą pradėjus kartu dirbti, reikia ieškoti ir tolesnio bendradarbiavimo. Manau, socdemų ir soclibų sprendimas buvo visai logiškas.

Ar tai reiškia, kad krikščionių demokratų ir konservatorių dialogas irgi galėjo (galėtų) baigtis bendru dalyvavimu rinkimuose ar net susijungimu?

Tai tiesiog reiškia, kad tuos dalykus reikia svarstyti. Žiūrint į Europos liaudies partijų patirtį, matome gana įvairių kombinacijų. Nemanau, kad būsime keistuoliai aborigenai, išradinėjantys kažkokį kitokį dviratį nei jau yra pasaulyje atrastas. Konservatorių ir mūsų bendradarbiavimas yra iš esmės svarstytinas ir tai - politinio apsisprendimo reikalas.

Kaip Jūs vertinate dešiniųjų pasirodymą per šiuos rinkimus? Ar tikrai, kaip teigia A. Kubilius, „Lietuva dešinėja“?

Žiūrėdamas į rinkimų rezultatus tikrai nedrįsčiau sakyti, kad Lietuva dešinėja. Manau, Lietuvos visuomenė dar išgyvena pakankamai ryškią pasirinkimo krizę. Kiekvieni rinkimai rodo paprastą dalyką: Lietuvoje jau yra susiformavusi sąmoningoji visuomenės dalis, kuri yra apsisprendusi ir pasirinkusi, už ką balsuoti, bet populistai sugeba išjudinti kitą - amorfišką ir dažnai beveidę visuomenės dalį. Ir štai rezultatas - po rinkimų sudarinėjant koalicijas, principingą savo poziciją turėję ir gynę konservatoriai faktiškai lieka „ant ledo“.

Ar, Jūsų nuomone, konservatorių iniciatyva dalyvauti „vaivorykštės“ koalicijoje buvo teisinga?

Tai buvo tam tikra jų rizika - juk būtent konservatoriai prieš rinkimus buvo patys aršiausiai Darbo partijos oponentai, ir tai visiškai suprantama. Tačiau galų gale jie liko nustumti į šoną. Net liberalcentristai, su kuriais jie derinosi per rinkimus, ir tie iš esmės turi visai kitą poziciją. Paradoksas - mes juk irgi prieš rinkimus kalbėjomės su konservatoriais, bet mes jiems buvome nereikalingi.

Manau, konservatoriai patys iš dalies apribojo savo politinį veikimą ir todėl atsidūrė politinio spektaklio paribyje, nors ir išlikdami ant scenos. Galima juos teisinti, kad dėl „vaivorykštės“ koalicijos jie derėjosi vedami ne valdžios troškimo. Bet pati „vaivorykštės“ koalicijos idėja, mano nuomone, kelia pagrįstų abejonių. Neįsivaizduoju, kai dabartiniai socdemai ir konservatoriai galėtų būti valdančioji dauguma. Tai visiškai priešingos ideologine prasme partijos.

Kaip į kalbas apie tokią koaliciją galėjo reaguoti dešiniųjų - iš dalies ir krikščionių demokratų - rinkėjai?

Kiek teko bendrauti su žmonėmis, tai dalis visuomenės yra nustebusi, kad galima eiti į tokius sandėrius. Visuomenė labai aiškiai brėžia takoskyrą tarp socdemų ir konservatorių, tarp buvusios nomenklatūros ir dešiniųjų jėgų. Rinkėjas, mano supratimu, dabar kiek sutrikęs, jam tai buvo nelaukta.

Vadinasi, buvę konservatorių partneriai krikdemai būtų jiems nepatarę derėtis dėl „vaivorykštės“ koalicijos?

Manau, kad ne.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Tomas GRUODIS

© 2004 "XXI amžius"