„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. lapkričio 5 d., Nr. 18


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Vaivorykštės koalicija - ar tik pavadinimas blogas?

Dr. Virgis Valentinavičius,

Eltos redaktorius

Dr. Virgis Valentinavičius

Garsiausią pasaulio vaivorykštės koaliciją (“Rainbow coallition“) įkūrė Jesse Jacksonas, Amerikos kairysis radikalas. 1983 m., keldamas savo kandidatūrą, jis pasakė: „... juodieji, moterys, ispanakalbiai, darbininkai, indai, kinai, europiečiai - mes turime susivienyti ir sudaryti vaivorykštės koaliciją“.

Kalbant apie pavadinimus, Europoje geriau kurti „plačią“ koaliciją...

Bendras konservatyvios Vaclavo Klauso ODS ir Milošo Zemano socialdemokratų partijos valdymas Čekijoje nusmukdė abiejų partijų populiarumą ir padidino žmonių pasidygėjimą politika. Ši plati dešinės-kairės koalicija, vadinamasis „opozicijos susitarimas“ (opozični smlouva), buvo suvokiama kaip bendrus korupcinius interesus turinti valdančiųjų klika. Dešiniosios ODS populiarumas išaugo tik po to, kai rinkimuose atsiliko nuo socdemų, leido jiems sudaryti trapia dauguma besiremiančią vyriausybę. Dabar ODS užtikrintai pirmauja ir greičiausiai nesunkiai laimės kitus rinkimus.

Plati koalicija prieš Vladimirą Mečiarą Slovakijoje laikėsi vien tik Mečiaro veiksnio dėka, ją sudariusios partijos rinkimuose iš esmės nepajėgė konkuruoti su naujais partiniais dariniais.

Vienas dažnai pateikiamų plačios koalicijos pavyzdžių yra Austrija. Tačiau bendras dešiniųjų ir kairiųjų valdymas kelerius dešimtmečius sustiprino visuomenės pasidygėjimą neprincipingais, deideologizuotais sandėriais grindžiama politika. Šis pasidygėjimas iškėlė Jorgą Haiderį ir jo Laisvės partiją.

Prieš rinkimus Lietuvoje netrūko kritikų, kurie kalbėjo apie tradicinių partijų ideologinį anemiškumą ir neapibrėžtumą. Todėl keistai atrodytų, jei tie patys kritikai aiškintų, kad „vaivorykštės“ koalicijai trukdys ar ją net sužlugdys ideologiniai skirtumai, kurių kaip ir nėra. Tad galima paklausti: jei Austrijoje, kurios politinės partijos plačiojoje koalicijoje išlaikė politinį apibrėžtumą, kilo nepasitenkinimas deideologizuota ir ciniška kompromisų politika, kas bus Lietuvoje, kur politinis apibrėžtumas menkesnis, o cinizmas...

Iš esmės ideologinis apibrėžtumas ne trukdo, o padeda kurti ir išlaikyti koalicijas, kadangi nubrėžia aiškias ribas, kur susitarimai galimi ir kur - ne. Be ideologinio apibrėžtumo koalicijų cementu paprastai yra partijų tradicijų tvirtumas, politinės klasės „klasė“ ir tarpusavio pasitikėjimas. Ar galima Lietuvoje kalbėti apie partijų tradicijų tvirtumą, nors kai kurios lietuviškos partijos skelbia egzistuojančios šimtą metų? Ar galima kalbėti apie aukštą politinės klasės „klasę“? O kalbant apie pasitikėjimą - kiek Andrius Kubilius gali pasitikėti Gediminu Kirkilu, kiek Irena Šiaulienė gali pasitikėti Vilija Aleknaite-Abramikiene, kiek kas nors gali pasitikėti Artūru Zuoku?

Plačios koalicijos visada sudaromos iš bėdos ir dažniausiai būna nenaudingos jas sudariusioms partijoms, kaip ir mažumos vyriausybės. Plačios koalicijos labiausiai nenaudingos mažiesiems partneriams, kurie gauna pastumdėlio vaidmenį - nereikšmingas ministerijas; kartu jiems paprastai užkraunama atsakomybė nesėkmės atveju. Galima svarstyti dalyvavimą vyriausybėje, jei pasiūlymai rimti ir dalyvavimas ne simboliškas, tai yra pastumdėliškas. Tačiau priešingu atveju - jei siūlomas pastumdėlio vaidmuo, labiau apsimoka palaikyti mažumos vyriausybę joje nedalyvaujant. Tai yra galimybė palaikyti iš principo pakenčiamą vyriausybę neprisiimant už ją atsakomybės, kartu pasiliekama manevro laisvė ir galimybė veiksmingai kritikuoti vyriausybę, jei ji pasidaro nepakenčiama.

Pranešimas skaitytas Demokratinės politikos
instituto seminare 2004 m. spalio 26 d.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija