Šiemet svarbiausi tampa moralės klausimai

Lauras Bielinis

Valstybės Prezidento ir Vyriausybės vadovo kalbos turėtų būti svarbiausiu politiniu įvykiu per metus. Aišku, neskaičiuojant rinkimų. Ar buvo joms skirta pakankamai dėmesio Lietuvoje ir kokias išvadas bei politinės ateities ženklus galėtume įžvelgti metiniame Prezidento pranešime bei premjero pateiktoje Vyriausybės ataskaitoje? Apie tai – pokalbis su politologu Lauru Bieliniu.

Ar Lietuvos Prezidento metiniam pranešimui ir premjero ataskaitai buvo skirta pakankamai dėmesio, ar šios kalbos sulaukė atgarsio ne tik politikų debatuose, bet ir visuomenėje?

Šią problemą reikėtų suskirstyti į dvi dalis, t.y. iškelti du klausimus: vienas klausimas, kaip buvo išviešinti šie pranešimai. Kitas klausimas, kaip į šiuos pranešimus sureagavo tie, kuriems jie buvo skirtas, tie suinteresuotieji: įvairios visuomenės grupės, kaip jos vertino įvairius aspektus, kurie buvo pateikti tiek Prezidento kalboje, tiek Vyriausybės ataskaitoje.

Manau, išviešinimo prasme apie šiuos pranešimus buvo pakankamai daug kalbėta. Žurnalistai, politikai, politikos analitikai plačiai aptarė įvairius šių kalbų aspektus, bandė jas analizuoti ir vertinti. Tačiau norint įvertinti, kaip į jas sureagavo tie, kuriems aktualios kalbose iškeltos problemos, reikėtų atskiro tyrimo. Iš esmės taip ir nepaaiškėjo, kaip, pavyzdžiui, į Prezidento pranešimą sureagavo Vyriausybės atstovai, kitos įtakos grupės Lietuvoje.

O kaip sureagavote Jūs?

Prezidento kalbą aš atidžiai perskaičiau, nes nebuvau klausęs jos tiesiogiai, todėl galiu pasakyti, kad Prezidento kalba yra iš tiesų stipri ir iškelia labai aktualius klausimus. Manyčiau, jeigu kam nors ir galėjo atrodyti, kad Prezidento kalba yra vienoda, ne per daug išsiskirianti iš to, kas buvo sakyta prieš metus ar dvejus, tai norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiemet susiformavusios sąlygos į pirmą planą iškelia ne tiek ekonominius ar politinius, bet ypač svarbūs tampa moraliniai klausimai. Prezidentas kaip tik juos ir išryškino, ir ta jo visuomenei pasiųsta žinia, manyčiau, buvo išgirsta, tačiau klausimas, ar visi ją adekvačiai suprato. Tie, kurie neadekvačiai šią žinią suprato, galėjo pagalvoti, kad kalboje nieko rimto nebuvo pasakyta.

O gal ta dalis visuomenės, kuriai buvo taikoma Prezidento kalba, ypač tie, kuriems keliami moraliniai reikalavimai, ir nenorėjo tos kalbos suprasti?

Tikrai taip gali būti. Manau, kad tokiems asmenims moraliniai klausimai yra pernelyg jautrūs, kad galima būtų į tokias Prezidento pastabas reaguoti, nes sureagavus reikėtų kažkaip keisti susidariusią padėtį ir tas problemas spręsti.

Aptariant metinį Prezidento pranešimą buvo pabrėžiama, kad Prezidentas iškėlė problemas, tačiau nepažymėjo kelio gairių joms spręsti. Ar Prezidentas turėjo tai padaryti?

Prezidento metinis pranešimas pagal tai, kaip jis apibūdintas Lietuvos Konstitucijoje, yra labai keistas dalykas. Teisiškai tai, ką pasako Prezidentas, nieko neįpareigoja. Tiesą sakant, Konstitucijoje tėra viena frazė: Prezidentas turi teikti metinius pranešimus – ataskaitas. Pavyzdžiui, Vyriausybės programa yra dokumentas, patvirtinta Seimo, ji tampa įstatymu, kurį privalu vykdyti. Prezidento dekretai – taip pat yra dokumentai, turintys savo teisinį statusą. Tačiau Prezidento pranešimas neturi aiškaus teisinio apibrėžimo. Vieni Prezidento kalbą gali interpretuoti kaip tiesioginį liepimą veikti vienaip ar kitaip, kiti gali ją suprasti kaip samprotavimus apie tai, kas įvyko per metus. Treti, vertindami Prezidentą kaip šalies autoritetą, gali iš jo reikalauti, kad jis nurodytų tas kelio gaires ar kryptis savo iškeltoms problemoms spręsti. Visais atvejais Prezidento kalbos vertinimas priklauso nuo klausytojų supratimo lygmens.

Teisiškai Prezidentas negali įpareigoti valstybės atstovų vykdyti tai, ką jis pasakė. Prezidentas savo autoriteto galia gali tik pasakyti, kad mato tokią problemą ir, manyčiau, šioje situacijoje gali būti einama viena ar kita kryptimi.

Tačiau ar toks Prezidento kalbos teisinis neapibrėžtumas nesudaro sąlygų Prezidentui ir jo komandai naudoti Lietuvos politinei kalbai nebūdingus terminus, pavyzdžiui, oligarchija? Paprastai ši sąvoka taikoma didelių valstybių, ypač Rusijos, ekonominėms sąlygoms apibrėžti. Ar iš tiesų Lietuvoje tai aktualus klausimas, o gal Prezidentas šiuo terminu apibrėžė kažkokius įprastus procesus, tačiau neįprastame kontekste?

Iš tiesų sunku tiksliai suprasti, ką turėjo omenyje Prezidentas, vartodamas šį terminą. Įvairiose šalyse šio termino apibrėžimas turi savų niuansų. Lietuvoje kalbėti apie oligarchiją būtų sudėtinga, nes mums šis terminas nėra labai įprastas, be to, mūsų ekonominis, finansinis elitas elgiasi šiek tiek kitaip nei įprasta tiems oligarchams, kurie gyvuoja, pavyzdžiui, Rusijoje. Nors yra tam tikrų aspektų, sutapimų ar galimybių sutapti kai kuriems elgesio elementams. Prezidento kalboje šio termino pavartojimą aš vertinčiau kaip tam tikrą ženklą, pasiųstą visuomenei ir politikams, ne tiek apie tai, kas yra, kiek apie tai, ko mes galime tikėtis, jeigu toliau išliks tokios santykių tarp politikos ir ekonominių bei finansinių struktūrų vystymosi tendencijos.

Lietuva pusiau prezidentinė valstybė, kurios Vyriausybė renkama Seime. Ar galima palyginti Prezidento metinį pranešimą ir Vyriausybės ataskaitą pagal jų svarbą ir kokybę?

Aš siūlyčiau nelyginti šių dviejų kalbų. Viena iš jų – Prezidento metinis pranešimas - yra ideologinės konstrukcijos, ji kalba apie tai, kaip turi būti. Prezidentas savo pranešime akcentuoja tai, ką - kaip jis įsivaizduoja - visuomenė turėtų išgirsti ir į ką turėtų atkreipti dėmesį.

Vyriausybė, savo ruožtu, turi teikti labai konkrečią ataskaitą, labai konkretų darbų sąrašą, kaip ji vykdo Vyriausybės programą, Seimo nužymėtas veiklos gaires. Taigi Vyriausybės veiklos ataskaita turėtų būti daug konstruktyvesnis dalykas.

Kaip buvo šiais metais, Jūsų nuomone?

Man pasirodė, kad Vyriausybės ataskaitos tekstas yra šiek tiek dramatizuotas. Pernelyg daug buvo sumodeliuotų situacijų, kai kalbama ne apie tai, kas yra, bet kaip galėtų būti. Net pats Algirdas Brazauskas tai prisipažino.

Ar įmanoma išklausius tokią ataskaitą įvertinti Vyriausybės darbą? Ar Vyriausybė ne per daug save gyrė pastarajame pranešime?

Manau, kad po tokios ataskaitos, kokia nuskambėjo šiemet, gali ir turi kilti klausimai ne apie tai, ką Vyriausybė padarė, bet apie tai, kokia ji: gera ar bloga. Tokia dramatizuota ataskaita veda prie kitokių išvadų nei reikėtų: ne prie konstruktyvių, bet prie emocinių išvadų.

Ar A. Brazausko neapsisprendimas, iš pradžią vienų dalykų teigimas, vėliau jų neigimas, turėjo reikšmės klausytojams tiek Seime, tiek ir visai visuomenei?

Man tai iš tiesų labai daug pasakė. Aš susidariau nuomonę, kad premjeras, iš pradžių perskaitęs ataskaitą, o po to kai kuriuos dalykus toje ataskaitoje sukritikavęs ar net paneigęs, iš tikrųjų pademonstravo, kad tekstas, kurį jis skaitė, nebuvo jam iki galo žinomas arba jis nebuvo į jį pakankamai įsigilinęs. Galbūt A. Brazauskas neįsigilino į ataskaitoje parašytų teiginių prasmę ir galimas pasekmes to, kas bus pasakyta. Tai reiškia, kad A. Brazauskas ne visada kontroliuoja visos Vyriausybės veiklą, ne visa informacija jam yra pasiekiama. Išklausęs Vyriausybės ataskaitą, susidariau įspūdį, kad artimiausiu metu gali susiklostyti tokia situacija, kai viena Vyriausybės struktūra nežinos, ką daro kita, arba net veiks priešinga kryptimi. Todėl dėl nesuderintų veiksmų Vyriausybės viduje gali kilti daug nesusipratimų.

Ar galima sakyti, kad Vyriausybės ataskaita žymi “Brazausko eros” pabaigą?

Negalėčiau padaryti tokios griežtos išvados, ataskaita tiesiog rodo, kad A. Brazauskas nekontroliuoja visos Vyriausybės veiklos.

Ar išklausius Vyriausybės ataskaitos galima susidaryti nuomonę, kokie bus jos artimiausių metų prioritetai?

Gal aš iki galo neįsiskaičiau į Vyriausybės ataskaitos tekstą, tačiau to nepastebėjau. Tikriausiai būčiau pastebėjęs, jeigu tokių būtų buvę, jeigu būtų buvusi aiškiai suformuluota konkrečių krypčių programa.

Ko visuomenė, išklausiusi Prezidento metinio pranešimo ir Vyriausybės ataskaitos, gali tikėtis iš šių dviejų institucijų?

Kad ir kokios kokybės buvo pranešimas ar ataskaita, pozityviai ar negatyviai juos vertiname, pirmiausia mes turime suvokti, kad tai dokumentai, į kuriuos orientuosis dauguma politinių, ekonomių ir finansinių struktūrų, ir savaime aišku, kad tai kurs mūsų veiklos kryptis. Tai, kad abiejose kalbose nenurodytos labai aiškios veiklos gairės, tik liudija, kad mes turėsime patys mėginti spręsti iškeltas problemas, ir tai gali lemti, kad vyriausybė liks nuošalyje nuo visų veiksmų.

Ar tai reiškia, kad visuomenė dabar turės apsispręsti pati, nebelaukdami, kad kas nors nurodytų veiklos kryptį? Gal tai paskatins pilietinės visuomenės kūrimąsi?

Ne, nemanau, kad ši situacija kuria pilietinę visuomenę. Suprantu, kad piliečiai turi būti laisvi ir savarankiški priimdami sprendimus, vertindami situacijas ir pan. Tačiau labai svarbi pilietinės visuomenės savybė yra ta, kad piliečiai turi tai daryti darniai, pilietinėje visuomenėje neturėtų egzistuoti akivaizdaus konflikto, tarpusavio nesupratimo tarp valdžios šakų, taip pat tarp visuomenės ir valdžios. Deja, manau, artimiausiu metu mes turėsime kitokią situaciją.

Taigi manote, kad ateinančiais metais mums pritrūks darnos?

Taip, gali būti, sutinku su šia pozicija.

Kalbino Tomas Misiūnas

© 2005 "XXI amžius"