Nevieninga dešiniųjų vienybė

Dalius STANCIKAS

Andrius Kubilius ir Artūras Zuoka

Dalius Stancikas

Po neseniai Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcijos pareikštų abejonių dėl perdėm intymių TS santykių su koalicijos partneriais liberalcentristais, ypač Vilniaus savivaldybės veikloje, pasigirdo tie patys dažnai kartojami nuogąstavimai dėl nevieningos „dešiniųjų vienybės“.

Tarp mums įprastų politinio gyvenimo klišių turėtų gana keistai skambėti šis klausimas, bet vis dėlto iškelkime jį patys sau: kuo apskritai grįsta ši dešiniųjų vienybė ir tas nuolatinis bei, regis, labai rimtas susirūpinimas ja - juk šią vienybę įvairiausiomis progomis mini ir abiejų partijų lyderiai, ir jų šalininkai, ir net politologai?

Panašu, kad „dešiniųjų vienybė“ šiandieniniame politiniame gyvenime patiems dešiniesiems tampa lyg ir vertybe savaime, o dar tiksliau, pačia didžiausia vertybe, prieš kurią nublanksta ir dėl kurios aukojamos ne tik vienos ar kitos liberalios, konservatyvios, krikdemiškos nuostatos, bet kartais ir paprasčiausios moralės normos – turiu omeny jau stačiai įžūlius liberalcentristų vado, Vilniaus mero Artūro Zuoko santykius su įmonių grupe „Rubikon“: tiek išskirtinį jos verslo interesų rėmimą sostinės savivaldybėje, tiek ant nusikaltimo ribos balansuojantį bendradarbiavimą Vilniaus Tarybos nario V. Drėmos byloje.

Vienas dažniausiai pasitaikančių geležinės „dešiniųjų vienybės“ būtinumo motyvų yra išlikęs dar nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų: kairieji atstovauja rusiškajai (sovietinei) rinkėjų daliai, dešinieji (konservatoriai ir liberalai) – vakarietiškos kultūros atstovai.

Nepaisant gerokai pasikeitusios Lietuvos geopolitinės padėties (Lietuva tapo NATO ir ES nare) šis motyvas labai reikšmingas išlieka konservatoriams. Savo egzistencine prasme jis tikrai suprantamas, tačiau sunkiau suvokti, pagal kokius požymius Tėvynės sąjunga identifikuoja liberalų, kaip vienintelių sąjungininkų, geopolitinį vakarietiškumą?

Kažin, ar pagal iki šiol pačių konservatorių kritikuotą Liberalų frakcijos elgesį Atkuriamajame Seime. O gal pagal liberalų reakciją Tėvynės sąjungai vienu svarbiausiu – pasirašymo sutarties su „Williams“ momentu: turbūt aršesnių oponentų konservatoriai tuo laiku neturėjo, ką gražiai iliustruoja tuometinės ekspremjero ir ekskonservatoriaus R.Pakso komandos „vestuvės“ su Liberalų sąjunga. O gal pagal tai, kad 2000 m. liberalai sudarė sąjungą su socialliberalais, kurių vienintelių viešos akcijos buvo nukreiptos prieš stojimą į NATO, programinės nuostatos skelbė Lietuvos „neutralitetą“ ir kurie žymųjį darbietį V.Uspaskichą atvedė į didžiąją politiką ir pasodino prie valstybės ekonomikos vairo?

Trumpiau tariant, šis geopolitinis motyvas, skirstant Lietuvos politikus į dešiniuosius ir kairiuosius, vargu ar šiandien logiškai galėtų būti taikytinas, nes nuvestų į tikrai neišbrendamas politines džiungles.

Dar painiau būtų „dešiniųjų – kairiųjų“ riboženklį statyti tarp vadinamųjų valstybininkų ir nevalstybininkų partijų: socialdemokratams siūlydami sudaryti „vaivorykštinę“ koaliciją dešinieji aiškiai juos pavadino valstybininkais, t.y. tais, kurie mąsto valstybiškai ir kurių sprendimai atneša valstybei naudą. Tad gal mums, valstybininkams, turėtų labiau rūpėti ne gana sunkiai, kaip matome, apibrėžiamų „vakarietiškų dešiniųjų“, o apskritai visų partijų – „valstybininkių“ vienybė? Bet čia vėl bėda – po to, kai „valstybininkai“ socialdemokratai nuėjo kartu su „nevalstybininkais“ darbiečiais, kažin ar nusivylusių dešiniųjų akimis jie dar išliko „valstybininkais“?

Likus metams iki Seimo rinkimų panašią takoskyrą, tik naudodami kiek kitokią motyvaciją, bandė brėžti liberalai, dar taip neseniai kaip atsvara „pasenusiems“ konservatoriams dalyvavę „naujosios politikos“ projekte: yra senosios, jau valdžia patikrintos, todėl ir patikimos politinės partijos, ir naujosios, sukurtos vienam žmogui, todėl vienadienės, greit išnyksiančios, todėl ne partijos, o žmonių samplaika, politinis užribis, - prognozavo galimą valdančiąją koaliciją liberalų vadai.

Tačiau kai Tėvynės sąjungos lyderis A.Kubilius viešai pareiškė, kad organizacine prasme pati stipriausia Lietuvoje yra Darbo partija ir daugiau kaip 10 metų gyvuojanti Tėvynės sąjunga privalo mokytis iš šios naujokės geros vadybos, akyse subliūško ir šis „geriau patyrusių“ pranašumas.

Tai gal dešiniųjų išskirtinumą lemia kokios didesnės dorybės nei kairiųjų: gal jie mažiau korumpuoti, yra doresni ir geresni nei kairieji, todėl jų vienybė labai svarbi kaip morali atsvara nemoraliai kairiųjų valdžiai?

Labai norėtųsi tuo tikėti, bet kaip rodo dabartiniai reitingai (remiamės „Vilmorus“ tyrimais, kurie atitinka jau kelintų rinkimų rezultatus), tuo netiki rinkėjai ir kol kas nesuteikia jokių vilčių ateiti į valdžią „dešiniesiems“: liberalai ir konservatoriai kartu sudėjus vos paveja V.Uspaskicho partiją, o kur dar visi kiti kairieji – „valstybininkai“ socialdemokratai, valstiečiai, socialliberalai?

Ir, tiesą sakant, kodėl rinkėjai turėtų tikėti didesniu dešiniųjų moralumu po to, kai LNK paviešino A.Zuoko ir „Rubikono“ vadovų pokalbius byloje, iki  keistoko teismo nuosprendžio visuomenėje vadinta pirmąja politinio pagrobimo byla? Po to, kai Liberalų partijos vadas ciniškai svarsto, kaip neprognozuojamą rinkėją uždaryti į ligoninę ir “nuraminti” vaistais, pagrobti ir išvežti į užmiestį. Kur slypi dešiniųjų moralumas, kai Vilniaus meras, nepaisydamas visuomenės nuomonės ir Konkurencijos tarybos perspėjimų, iš miestelėnų biudžeto skiria vis didesnes ir didesnes dotacijas savo sėbrams? Ar čia ir yra ta moderni, vakarietiška vadyba, strateginis mąstymas, ne oligarchinis valdymas, dėl kurio kartkartėmis vis bandoma bėgti į Lenkiją?

Ar tokių „dešiniųjų“ vienybė rinkėjų akyse neskandina ne tik liberalų partnerių konservatorių, bet ir ilgiems dešimtmečiams nepalaidoja apskritai vertybinių partijų idėjos?

Vertybiškumas - štai tas paskutinis motyvas, kurio lyg šiaudo dar bando griebtis „dešiniosios“ partijos, bandydamos pabrėžti savo teigiamą išskirtinumą prieš kairiąsias.

Tačiau ir šis motyvas dažnai atrodo trapesnis net už šiaudą: regis, kas kitas, jei ne konservatoriai turėtų ginti Vilniaus istorinį ir architektūrinį paveldą nuo jį niokojančio liberališkojo modernizmo (tiksliau - pasipinigavimo)? Kas, jei ne konservatoriai kartu su krikščionimis demokratais turėtų pasisakyti prieš liberalizmo aršiai ginamas gėjų santuokas, eutanaziją, lošimų namus ar abortų siautėjimą? Net ir mokesčių politikos srityje konservatoriams ir liberalams būtų ne lengviau sutarti nei dabartinei valdančiajai koalicijai – žinoma, jei tik abi partijos iš tiesų laikytųsi savo vertybinių nuostatų.

Bet juk politika – interesų ir kompromisų menas, juk dėl svarbiausių dalykų būtina aukoti savo ambicijas – jau girdžiu naujų motyvų už neišskiriamą „dešiniųjų“ vienybę bangą ir vėl nesuprantu, kas yra tie svarbiausi dalykai, dėl kurių turi būti aukojama moralė ir savo pačių esatis ir kodėl, anot prof. R.Lopatos, mūsų politikoje tarp interesų derinimo nebelieka pačios politikos?

Kaip gali būti ar nebūti vienybės tarp neaišku ko – juk iki šiol niekas negali logiškai paaiškinti, kas yra ta lietuviška dešinioji politika ir kokie jos svarbiausi skiriamieji ženklai?

Ir kaip galima derinti politinius „dešiniųjų“ interesus, kai nei konservatoriai, nei liberalai deramai nežino (arba bent jau savo veiksmais ypatingai kruopščiai slepia nuo visuomenės), kokie jų vertybiniai interesai. Jei interesai prasideda ir baigiasi tik kėdžių ar europinės paramos pasidalijimu ir verstinėmis ekonominėmis strategijomis, ar verta tai vadinti „dešiniąja“ alternatyva?

© 2005 "XXI amžius"