Ilgiuosi tikros krikščioniškosios demokratijos

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Noriu pasidalyti labai asmeniškais samprotavimais. Kartais būna situacijų, kai klausimai yra ne mažiau vertingi už atsakymus, kai širdies balsas svarbiau už proto schemas. Mano įsitikinimu, tai galima pasakyti ir apie dabartinę Lietuvą. Ilgai stebėjau, kaip lengvai diskusijose tarsi teniso kamuoliukas mėtomos tokios sąvokos, kaip „tradicinės partijos“, „vakarietiška politika“, „demokratija“, „laisvė“ ir panašiai. Deja, nepakanka perdažyti fasadus ir pakeisti vėliavos spalvas, reikalingi širdies pokyčiai. Juos apsunkina ne tik stingdanti praeitis, bet ir tai, jog Vakarų pasaulis, kurį uoliai bandėme persipiešti, taip pat yra kamuojamas problemų. Vartotojiška visuomenė simuliuoja gerovę. Jos nariai vis labiau primena zoologijos sodo gyventojus, kuriems tereikia ėdalo ir visiškos laisvės narve. Socialistinio paveldo ir vartotojiškos visuomenės kentauras įspūdingas. Deja, daug kas jį kažkodėl vadina „liberaliosios demokratijos“ ar „vakarietiško kapitalizmo“ vardu.

Kas „išpurvina“ politiką?

Ne kartą girdėjau klausimą: kokia prasmė ieškoti metaforų, vaizdinių, kurie kritiškai nusako dabartinę situaciją? Esą kritika tik skatina cinizmą, nihilizmą ir apatiją. Į tokius perspėjimus verta įsiklausyti. Teiginys, kad politika ar žiniasklaida tėra purvynė, tarsi pateisina visus, kurie čia elgiasi kaip kiaulės. Juk nepaneigiama, kad politiką išpurvina tie, kurie ją liečia purvinomis rankomis ir širdimis.

Sutinku, jog radikali dabartinės padėties kritika neturi tapti nihilistiniu atsakymu, bet veikiau klausimu, paskata keistis. Tačiau kaip be kritikos trimitų galima pažadinti tuos, kurie šiandien miega neveiklumo ir puikybės pataluose? Kaip kitaip, jei ne puikybe ir nenoru atviromis akimis žvelgti į dabartinę situaciją, galima paaiškinti daugelio politikų tvirtinimą, kad nereikėtų šaudyti kritinių strėlių į politikus, partijas. Pastarosios esą silpnos, bet labai reikalingos. Be jų neįmanoma įsivaizduoti veiksmingos liberaliosios demokratijos. Kai kurie politikai net įsigudrina pareikšti, jog partijos silpnos vien dėl to, kad įvairios pilietinės organizacijos, politikos komentatoriai gaili joms liaupsių.

Partijų ir jų vadų silpnybės

Tačiau mūsų tylėjimas tikrai nebūtų kantrybės ir išminties, bet bailumo bei konjunktūros ženklas. Netiesa, kad partijų reitingus sužlugdė jų kritikai. Dauguma žmonių partijomis nusivylė ne tiek dėl to, kad jos netobulos (juk jei kažkas yra ne taip, kaip norėtųsi, tai galima pataisyti), bet dėl to, jog jos (tiksliau, jų lyderiai) nė nemano keistis ir kaltina visus, išskyrus save.

Štai valdančiosios socialdemokratų (?) partijos ideologas Juozas Bernatonis neseniai išaiškino, kad didžiausias Lietuvos politinio gyvenimo pavojus yra valdžios nemėgstanti žiniasklaida ir su ja kolaboruojantys (oho) politikai. Fronto linija nubrėžta vienareikšmiškai. Ne tokia karinga darbiečių laikysena. Jie negaili savai žiniasklaidai investicijų. Tačiau ir juos nervina visokios pilietinės iniciatyvos, pavyzdžiui, „Civitas“ klubas, drįstantis įkelti koją į Viktoro Uspaskicho tėvoniją.

Išskirtinis Tėvynės sąjungos lyderio (nesvarbu, kas juo būtų) bruožas, atrodo, yra įsitikinimas neklystamumu. Dar suprantama, kai tokią poziciją užėmė priešų pulkų puolamas Vytautas Landsbergis, tačiau naujasis lyderis - Andrius Kubilius - ne mažiau įtikėjo savo genialumu. Ne kartą teko girdėti jį kartojant, kad viskas yra gerai, kritikams vertėtų patylėti. Vardan valstybės. Supraskime - konservatoriai ir yra neužkimstantis valstybės balsas.

Kaip sugrąžint pasitikėjimą?

Visa tai rašau ne dėl to, jog smagu kritikuoti ar jaučiuosi geresnis už kitus. Paprasčiausiai jau seniai ieškau atsakymo, kaip galima pakeisti politinį gyvenimą, kaip sugražinti žmonių pasitikėjimą ir norą prisiimti atsakomybę už savo valstybę, kaip turi pasikeisti partijos, jog taptų vertos pagarbos.

Atgimimo laikotarpiu buvau moksleivis, kūręs Sąjūdžio grupę mokykloje. Niekada nesvajojau apie partinę karjerą, nežavėjo ir profesionali politika. Tačiau po to, kai 1992 metais Seimo rinkimų rezultatai tarsi skuduru vožtelėjo per veidą, supratau, jog negaliu likti nuošalyje ir turiu garsiai kalbėti apie tai, kuo tikiu. Supratau, jei norime permainų, turime skirti laiko ne tik savo, bet ir valstybės, kurioje gyvename, interesams. Pasirinkti partiją nebuvo labai sunku. Nekilo abejonių, kad tai turi būti „dešinė“ partija. Takoskyra tarp „mes“ (dešinieji) ir „jie“ (kairieji ekskomunistai) buvo perdėm ryški. Pažinojau ne vieną Liberalų sąjungos narį, tačiau krikščioniškų vertybių baimė ir koketavimas su ekskomunistais nupūtė visą jos patrauklumą.

Beje, tada į LKDP stojo daug jaunų žmonių. Čia veikė ne tik tai, kad ši partija atrodė „grynesnė“ už kitas, bet ir vienas iš jos lyderių Algirdas Saudargas atrodė vienas iš perspektyviausių Lietuvos politikų. Tiesa, kaip pasirodė, veikė ir greitos karjeros troškulys. Tai taip pat netrukus išryškėjo.

LKDP buvau iki 1999 metų. Pradžioje ieškojau alternatyvos ekskomunistams, vėliau supratau, jog ne mažiau svarbu, kad alternatyva turėtų stiprų pamatą - pradėjau ieškoti pačios krikščioniškosios demokratijos. Pastarosios radau itin mažai. Nebent tik deklaracijose. LKDP duso nuo kompleksų ir pasaulio baimės.

Susiformavusios stovyklos partijos viduje nesiekė tikros diskusijos, bet tik kovojo dėl valdžios. Tada, kai privalėjome kurti valstybės pamatus, mes visi gręžėme skyles savos partijos laive.

Netinkami vaistai

Šiandien jau galiu viešai pripažinti, kad LKDP skilimas ir MKDS sukūrimas buvo netinkamas vaistas nuo krikdemiškąją demokratiją krečiančio drugio. Krikdemų priešai galėjo džiaugtis - sunyko net ir buvę krikščioniškosios demokratijos likučiai. Dviveidiškumas neišnyko, o tik suvešėjo. Taip pat daugybė žmonių, kurie mažai domėjosi politika, bet pasitikėjo politikais, kalbančiais apie krikščioniškas vertybes, sudužo turėtas politinis kompasas.

LKDP ryžosi jungtuvėms „iš išskaičiavimo“ su Kaziu Bobeliu, MKDS ištirpo Artūro Zuoko glėbyje. Nė viename iš šių kelių nemačiau krikščioniškosios demokratijos atgimimo perspektyvų. Pasirinkau ilgesnį kelią (tikrai nebūtinai geresnį), kurį siejau su Europos liaudies partijos tipo organizacijos sukūrimu Lietuvoje. Dalyvavau kuriant Krikščioniškųjų demokratų frakciją Tėvynės sąjungoje. Ši frakcija sugebėjo pasiekti, kad konservatoriai tapo jautresni krikščioniškoms vertybėms, tačiau, bent kol kas, jos tikrai netapo šios partijos širdimi.

Irena Vaišvilaitė yra taikliai pažymėjusi, kad populizmo bangų stiprėjimas tiesiogiai susijęs su krikščioniškosios demokratijos nykimu. Per daugiau nei dvylika partinės karjeros metų įsitikinau, jog Lietuvai labai reikalinga autentiška krikščioniškoji demokratija, kad ji išlieka deramai neišnaudotas gyvybės šaltinis politinei sistemai. Vienas iš svarbiausių jos bruožų - sugebėjimas būti tiltu tarp visų socialinių sluoksnių.

Didžiausi priešai glūdi viduje

Taip pat įsitikinau, kad didžiausias partijų priešas glūdi ne išorėje, bet jų viduje. Netiesa, kad nunyko tos partijos, kurios bandė būti vertybinės. Reikia skirti fasadą nuo pamato. Tos partijos, kurios sunyko, pernelyg rūpinosi fasadu, o ne pamatais. Deja, dabar tariamai klestinčios partijos to nesuvokia ir yra apleidusios savo pamatus. Tai reiškia, jog radikalių permainų partinėje sistemoje dar tikrai bus.

Ryžausi kalbėti apie save, kad neatrodytų, jog esu tik pasyvus stebėtojas ir vertintojas. Jog ieškau, klystu, krentu ir vėl stengiuosi keltis. Labai norėčiau, kad partijos, politinė sistema būtų kitokios. Tada galėčiau ramiai gilintis į sritis, kurios man įdomesnės. Tačiau, kartoju, šiandien tylėti ir būti pasyviam yra išdavystė. Turime gyventi atviromis akimis, matydami tiek savo, tiek draugų, tiek oponentų paklydimus. Sau ir draugams netgi turime būti reiklesni nei oponentams.

Dar vienas labai svarbus dalykas - krikščionys imtis atsakomybės turi ne tada, kai tai patogu ar tikrai žino, jog šią atsakomybę pakels. Mes turime eiti į sceną kaip tik tada, kai publika susierzinusi, spektaklis žlunga ir norisi bėgti iš politikos teatro. Net jei ir atrodo, kad likome vienui vieni, privalome gyventi tuo, kuo tikime, nes priešingu atveju pasaulis paprasčiausiai virs globaliu zoologijos sodu.

„Baltijos kelias“

© 2005 "XXI amžius"