„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. rugsėjo 30 d., Nr. 26


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Vytautas Radžvilas: Deja, ir Vakaruose stiprėja kriminalinis mentalitetas...

Vytautas Radžvilas
Eltos foto.

Eltos foto

Lietuvos oro erdvę pažeidė ir čia sudužo Rusijos karinis lėktuvas. Incidentas sukėlė daug spėlionių ir versijų. Ar tai tebuvo nelaimingas atsitikimas? Ar Rusijos provokacija? Kodėl Rusija po katastrofos elgiasi taip arogantiškai bei agresyviai? Kodėl tokia vangi mūsų partnerių iš kitų NATO šalių reakcija? Visa tai pabandėme pasiaiškinti su Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentu, politikos apžvalgininku Vytautu Radžvilu.

 

Stebint Rusijos ir Lietuvos politikų bei diplomatų reakciją į naikintuvo katastrofą Kauno rajone, susidaro įspūdis, kad ne Rusija pažeidė mūsų oro erdvę, o mes kažkuo nusižengėme. Beje, ir Lietuvos oro erdvę pažeidęs Rusijos pilotas, atrodo, bus Rusijos apdovanotas, kaip atlikęs žygdarbį..

Manau, kad šis incidentas tiesiog atskleidė ne vieną svarbią Lietuvos, o kartu ir tarptautinio gyvenimo tendenciją, kurios buvo nujaučiamos, tačiau niekada nebuvo tokios akivaizdžios kaip šiandien. Šia prasme jis yra mums naudingas, nes tai yra puiki galimybė apmąstyti susikaupusias problemas ir galiausiai išmokti kai kurias pamokas.

Kalbant apie Rusijos pastarojo laikotarpio elgesį, galima drąsiai teigti, kad šis elgesys yra natūralus ir dėsningas. Nors daugybę metų bet kuris politologas, mėgindavęs blaiviai prabilti apie padėtį šioje didelėje šalyje, buvo kaltinamas rusofobija, tačiau dabar tenka pripažinti fasadinio optimizmo trumparegiškumą. Tai, ką galėtume pavadinti 9–ojo dešimtmečio pabaigos lūkesčiais, paprasčiausiai žlugo. Šiandien jau galima drąsiai teigti, kad ši milžiniška valstybė gyvena tam tikrais raidos ciklais. Ji paprastai ilgai gyvena nelaisvės ar kitokio despotizmo sąlygomis. Taip pat ji reguliariai patiria socialines, politines krizes, kurios destabilizuoja valstybę. Tada atsiranda reiškinys, kurį galima vadinti sumaištimi. Jis sukuria radikalių permainų regimybę. Taip atsitiko 9–ojo dešimtmečio pabaigoje, kai mes buvome linkę patikėti puikiais Rusijos prezidento Boriso Jelcino žodžiais, jog naujoji Rusija nebeturi būti baidyklė, gąsdinanti visas savo kaimynes.

Turime pripažinti pamatinį faktą, kad ši valstybė nesugebėjo persitvarkyti iš pagrindų ir modernizuotis. Naujoji Rusijos ekonominė, politinė ir socialinė santvarka bandė užmaskuoti daugybę metų besikaupiančias problemas, bet jos juk nedingo ir toliau kamuoja valstybę. Deja, vidinių resursų ir valios minėtas problemas spręsti nėra. Taigi vėl griebiamasi daugybę kartų išbandyto metodo – ekspansijos.

Vienintelis mūsų išganymas yra tas, jog tokiai ekspansijai yra nepalankios išorinės sąlygos. Tačiau net neturėdama didžiulio politinio svorio ir karinės galios pasaulyje, Rusija atrado veiksmingą ekspansijos kanalą. Tai ekonominiai svertai. Būtent šiame kontekste reikėtų aiškinti ir vertinti, tarkim, Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl naftotiekio Baltijos jūros dugnu statybos.

Taigi nepaisant NATO plėtros, mūsų ir panašių į mus valstybių padėtis nepavydėtina. Be to, jei nebus imtasi ryžtingų politinių žingsnių, ji dar blogės. Turime labai blaiviai ir sąžiningai įvertinti susidariusią padėtį. Viena vertus, tarp mūsų sąjungininkų yra dideli nuomonių ir pažiūrų skirtumai. Į tai turime atsižvelgti. Tačiau kur kas svarbesnės, mano įsitikinimu, yra giluminės šių šalių visuomenių raidos tendencijos. Jos labai pavojingos tuo požiūriu, kad iš esmės įsitvirtina savotiška ekonomistinė gerovės filosofija, kuri lėtai ir nepastebimai stumia iš viešo gyvenimo humanizmo ir demokratijos vertybes. Visuotinio pritarimo sulaukia tarptautiniai ūkiniai susitarimai, kurių politiniai padariniai sunkiai prognozuojami. Geriausias pavyzdys – Vokietijos ir Rusijos susitarimas. Jis, be kita ko, atskleidžia ne tik Vokietijoje, bet ir kitose ES valstybėse vis labiau įsigalinčią nuostatą, jog gerovės galima siekti bet kokia kaina.

Gal tai nuskambės radikaliai, bet, mano įsitikinimu, turime tiesiai kalbėti, jog ir Vakarų Europos valstybėse stiprėja tai, ką galima vadinti kriminaliniu mentalitetu. Šis mentalitetas pasireiškia, kai žmogus arba kuri nors politinė institucija pradeda taikstytis su akivaizdžiomis blogio apraiškomis. Ši kriminalizacijos tendencija nebūtinai reiškia tai, jog pradedami daryti nusikaltimai. Mano giliu įsitikinimu, žmogus tampa nusikaltėliu tada, kai taikstosi su tuo, kai nusikaltimus daro kiti. Šį aspektą reikėtų deramai įvertinti.

Taigi giliausia klaida, aiškinant ne tik Vokietijos ir Rusijos, bet ir ES ir Rusijos santykius, yra naivus įsitikinimas, kad jų pagrindas yra trumpalaikis ekonominis ir pragmatinis interesas. Mano manymu, galima kalbėti ir apie tam tikrą dvasinį, vertybinį supanašėjimą, kurį galima vadinti ideologiniu suartėjimu. Jis sudaro palankias sąlygas didesniam politiniam suartėjimui.

Turime pripažinti, kad grynasis ekonomizmas tampa savarankiška ideologija. Jos pavojus yra tai, kad ji naikina vertybinius mąstymo skirtumus. Kartu prarandamas objektyvus elgesio vertinimo matas, galintis pašnibždėti, kada laikas sustoti ir kad nevalia peržengti tam tikros ribos.

Į visa tai turėtų atsižvelgti Lietuvos užsienio politika.

Jei Kremlius sėkmingai vykdo ekonominę ekspansiją, tai kam tada režisuoti lėktuvo katastrofas? Nejau šis incidentas gali kuo nors būti naudingas Rusijai? O gal čia mes kuriame sąmokslo teorijas ten, kur tėra paprasčiausias nelaimingas atsitikimas?

Nesiimu spręsti, kokia tikroji incidento priežastis, tačiau, mano galva, jis gali būti Rusijai naudingas. Pirmiausia todėl, kad tampa savotišku lakmuso popierėliu, leidžiančiu patikrinti mūsų Vakarų sąjungininkų požiūrį į Lietuvos saugumą ir išsiaiškinti, kiek jie linkę nuolaidžiauti Rusijos kaprizams. Pasinaudodama šiuo incidentu Rusija gali toliau skaidyti Lietuvos visuomenę, ir esama požymių, jog ši taktika labai veiksminga.

Visiškai nesuprantama Lietuvos premjero pozicija, kuris mėgina įrodinėti, kad šis incidentas visiškai nepakenks santykiams su Rusija. Jis užima akivaizdžiai susitaikėlišką ir kapituliacinę poziciją. Tai labai blogai, nes net ir dalies mūsų oficialios valdžios prisitaikėliška pozicija tampa įrodymu mūsų sąjungininkams, kad Lietuvoje nesama vieningos užsienio politikos vizijos. Kremlius laimi, nes dar kartą gali pademonstruoti, kokia susiskaldžiusi ir nepatikima partnerė yra Lietuva.

Net jei minėta lėktuvo katastrofa ir nebuvo sąmoninga provokacija, akivaizdu, kad iš šios situacijos Rusija bet kokiu atveju sugeba išspausti daug daugiau naudos nei mes. Mes galėtume daug laimėti, tačiau, deja, atrodo, pralaimėsime. Tai dar kartą parodo, kiek lietuviška diplomatija silpnesnė už Rusijos.

Kalbate apie Lietuvos diplomatijos problemas. Beje, naikintuvo skandalo metu Lietuvoje vėl kilo diskusija dėl užsienio reikalų ministro A. Valionio kontraversiškos praeities. Ar galima sieti šiuos du įvykius? O gal paprasčiausiai A. Valionis yra tapęs silpna grandimi, kurią visi prisimena kiekvieno skandalo metu?

Neturint galimybės tiesiogiai prieiti prie konfidencialios informacijos šaltinių, teigti, kad tarp šių dviejų skandalų esama tiesioginės sąsajos, būtų per drąsu. Tačiau vienas dalykas nekelia abejonių – Lietuva dėl savo itin sudėtingos tarptautinės padėties neturi teisės būti valstybe, kuri gali sau leisti atsakingos diplomatijos baruose turėti lengvai pažeidžiamų žmonių. Silpnosios mūsų vietos bet kada gali būti išnaudotos. Jei ne šio, tai kito skandalo metu.

Kalbino Tomas Gruodis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija