Atgimimas ar išsigimimas?

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Jūratė Laučiūtė

Vienas Klaipėdos dienraštis savo skaitytojams pateikė provokuojantį klausimėlį: „Ar pritartumėte nuomonei, kad dabar Lietuvą valdantys politikai yra baisiausia stichinė nelaimė, kokia tik galėjo užklupti mūsų vargingą šalį?” Geriausias, mano manymu, buvo ponios Laimos atsakymas: „Stichinė nelaimė – tai greičiau mūsų pačių mąstymas, kai išsirenkame stebuklus žadančius į valdžią”.

Žinoma, norėtųsi paklausti ponios Laimos, o ką ji rinko į valdžią, bet nesunku numanyti, jog ne tuos, kurie šiandien užtūpė valdžios kėdes. Tad gal vertėtų klausimą pasukti į kitą pusę: kaip dabar jaučiasi ir ką anksčiau galvojo tie, kurie dar ne taip seniai balsavo už dabartinę valdžios koaliciją? Juk jie vos ne kiekvieną dieną raško savojo pasirinkimo vaisius ir grožisi „daugumos” premjeru, kuris į klausimus, svarbius visai visuomenei, o ne tik daliai rinkėjų, atsainiai iškošia vieną iš keturių jau universaliais tapusių ir įkyrėjusių atsakymų: 1. nieko nežinau, 2. nieko negirdėjau, 3. nematau jokios problemos, 4. teismas išsiaiškins...

Kai gudrus ir stiprus politikas (o kad AMB yra toks, taip rodo žvaigždės, kurių parodymus TV ekrane perskaitė astrologas P. Globa) visos vyriausybės taktiką ir strategiją sutalpina į kelis žodžius, išvadų dar mažiau, nei premjero atsakymų: arba tos taktikos ir strategijos tiek ir tėra, arba vyriausybės vadovas gudrumo turi daugiau, nei išminties. Antraip jis taip atvirai neniekintų visuomenės ir jos nuomonės, taip užsispyrusiai neatidavinėtų valstybei svarbių postų savo medžioklės draugams, neskiriantiems valstybinių draustinių ir aruodų nuo savo daržo ir kišenės.

Bet ką padarysi, jei ir žvaigždės rodo, ir rinkėjų meilė liudija, jog daugumai lietuvių patinka, kai jiems meluoja, kai juos... aptapšnoja įžūlūs išsišokėliai, viešai demonstruojantys savo galią ir storą piniginę. Prisiminkim karštą Vilniaus miesto tarybos daugumos (ir jų rinkėjų) meilę į moralę viešai spjaunančiam merui – liberalcentristų lyderiui.

Savo ruožtu tie Lietuvos piliečiai, kurie gyvena ne Vilniuje ir kuriems neteko laimės balsuoti už A. Zuoko pažadus, rado kitą, ne mažiau meilės vertą pažadų ir pinigų maišelį – V. Uspaskichą. Ir niekas neįtikins jų, kad kuo gražesni ikirinkiminiai pažadai, tuo negražesnė porinkiminė tikrovė...

Nors pati esu žemaitė, bet kartkartėmis gyvenimas priverčia prisiminti anekdotą, pašiepiantį žemaičių užsispyrėlišką nenorą tikėti tuo, kas ne žemaičiui iš pirmo žvilgsnio aišku: tik po to, kai atsikando ant kelio gulėjusios apvalios, riedančios ir dvokiančios substancijos, žemaitis įtikėjo, jog tai – arklio spira. Panašiai elgiasi ir Lietuvos rinkėjų dauguma: kiek į valdžią išrenkamų partijų, jų lyderių ir karaliukų badė rinkėjams akis savo moraline ir intelektine nuogybe, bet šie niekaip neįsitikina, jog prieš juos viso labo tik arklio spira...

Gal turėčiau džiaugtis, kad tiek daug lietuvių ir nelietuvių kilmės Lietuvos piliečių “sužemaitėjo”, bet kai valstybės gyvenimas ima panašėti į anekdotą – anei džiaugsmo, anei juoko, anei pyragėlio...Netenkina ir įkyriai peršama moderniai liberali nuostata į bet kokią šiandienio gyvenimo negerovės kritiką atsiliepti atsainiai –raminančiai: ką padarysi, taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame moderniame pasaulyje, tokia esanti laisvės ir demokratijos išvirkščioji pusė.

Viso pasaulio neiššniukštinėjau, bet ir to, ką mačiau (girdėjau, skaičiau...) užtenka, kad su žemaitišku užsispyrimu ginčiau kitokią nuostatą: visi gamtos bei visuomenės gyvenimo reiškiniai turi ir šviesiąją, ir tamsiąją pusę, gerąją ir išvirkščiąją, bet žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų simpatiškų ir nesimpatiškų gyvūnėlių, kad jam duotas protas bei Dekalogas svarstyti ir rinktis, kam ir kaip gyventi, o ne vien “su kuo” ir “už kiek”, duota galimybė gyvenime ieškoti prasmės, o ne vien šiltos ir sočios vietelės. Jei visas “išvirkščias” savo vykdomos politikos puses – ir didžiausią Europoje savižudžių procentą, ir katastrofišką mastą įgaunančią emigraciją, ir mažėjantį gimstamumą, ir kultūros bei moralės nuosmukį, ir į visišką ekonominę priklausomybę nuo Rusijos vedančią energetikos politiką, ir nevykusią sveikatos reformą – valdžia aiškins ir teisins demokratijos ar ES reikalavimais, net ir didžiausi laisvės gynėjai ir nepriklausomos Lietuvos patriotai suabejos, ar ne per didelę kainą moka Lietuvos žmonės už teisę vadintis laisvos Lietuvos ir ES piliečiais.

Pagaliau, tą būtį ir buitį, į kurią, patikėję melagingais nesąžiningų politikų pažadais, įklimpo lengvatikiai Lietuvos piliečiai, ko gero, greitai tik su ironija bus galima vadinti laisve ir nepriklausomybe. Juk Lietuvą šokdina kas tik netingi, o labiausiai – amžinieji mūsų nedraugai ir „chebrantai” Vokietija ir Rusija. Beje, Vokietijos dviveidišką politiką, atiduodant pirmenybę Rusijos, o ne nuo jos imperinės politikos nukentėjusių šalių interesams, kadaise kritikavo tuometinė Europos reikalų ministrė Laima Andrikienė – ir kiek ji gavo pylos nuo savo kolegų Lietuvos politikų už savo orią, valstybišką – lietuvišką poziciją!

Tai kas, kad šiandien vokiečiai su rusais vieni pas kitus (kol kas!) važinėja su vizomis ir diriguoja skirtingoms (kol kas!) Eurazijos puselėms. Egzistuoja kažkokia mistiška Vokietijos ir Rusijos tarpusavio trauka, jau sukėlusi du pasaulinius karus, ir, matyt, kol egzistuos imperinio mąstymo vokiečių ir rusų, jie dar sukels ne vieną geopolitinę katastrofą. Ir jie, ir šių milžinių mažesnės kaimynės gana greitai užmiršo skaudžias istorijos pamokas, nes po kelių dešimtmečių ar metų priverstinės geopolitinės abstinencijos toliau suka užburtąjį likimo ratą: Vokietija su Rusija siekia susiimti rankomis, kad viešpatautų ir diktuotų, o Europos nykštukai tik ir svajoja, kaip prisitaikyti ir įtikti.

Jeigu tai vadinsime Lietuvos (ir Europos) atgimimu, kas tada vadintina išsigimimu?

© 2005 "XXI amžius"