Politika: sporto šaka ar gydymo menas?

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Šiame komentare noriu atkreipti dėmesį į metaforų reikšmę mūsų gyvenime, tiksliau, į jų galią nukreipti svarstymus tam tikra kryptimi. Tokio pobūdžio svarstymus paskatino gero bičiulio atodūsis, jog jam pabodo stebėti politikų kovas, skaityti politinius komentarus, jog jis nebemato skirtumų tarp įvairioms partijoms priklausančių politikų. Tikrai daugeliui girdėtas atodūsis. Tačiau jis mane privertė giliau susimąstyti, nes išsakė jį tikrai pilietiškai angažuotas žmogus, kuris nešykštėdavo asmeninio laiko vešiesiems reikalams. Mano bičiulis neiškeitė politikos į „įdomesnes” veiklas, pavyzdžiui, banalius serialus, žmogaus orumą pamiršusius realybės šou, jis veikiau mano supratęs, jog dabartinis politinis gyvenimas yra rūkų rūkas.

Gal iš tiesų jokio skirtumo, į kokias politines komandas išsiskirsto politikai, jei visos jos kaunasi pagal tuos pačius principus ir nuo to, kuri komanda iškovojo valdžią it kokį prizą, praktiškai niekas nesikeičia. Tuo labiau, kad politikai migruoja taip pat stabiliai kaip ir paukščiai. Tik jei paukščiai išskrenda rudenį, tai politikai partijas keičia paprastai prieš rinkimus.

Manau, kad čia įvardytuose priekaištuose Lietuvos politiniam gyvenimui labai daug tiesos. Tačiau ne tiek daug, jog galėčiau pritarti minėtam bičiuliui. Jam ir kitiems veikiau siūlau pasistengti atsisakyti Lietuvoje išplitusios politikos kaip savotiškos sporto šakos metaforos ir pasitelkti kitą – politikų kaip politinės bendruomenės gydytojų metaforą.

Politika kaip sportas

Tiek politiniai komentatoriai, tiek politikai, tiek pagaliau mes visi, kurie turime galią bent jau per rinkimus koreguoti politinius procesus, labai dažnai apie politiką kalbame kaip apie savitą sporto šaką. Pažvelkime vien į tai, kokius žodžius vartojame: „komanda”, „lyderis”, „įveikė oponentus”, „išmintingas taktinis ėjimas”, „legionieriai” etc.

Iš tiesų, jei politiką kasdien vaizduojame bei įsivaizduojame tik kaip sporto šaką, kurioje politinės komandos kaunasi dėl prizo – valdžios, tai neturėtume stebėtis ir politinių perbėgėlių gausa. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šių laikų krepšinį. Po kiekvieno sezono (ar net sezono metu) daugumos komandų sudėtis labai pasikeičia. Krepšininkai ieško pelningiausių kontraktų, o komandos svarsto, kokiose pozicijose žaidžiančių žaidėjų joms labiausiai reikia.

Panašiai dažnai mąsto ir politikai. Pavyzdžiui, sudarant rinkimų sąrašą, paprastai sugalvojama, kokios pozicijos reikalingos sąraše, ir tada ieškoma, kas jas galėtų užimti. Antroji vieta paprastai „atiduodama” kuriai nors moteriai, dar į penketuką siekiama įrašyti kokį jauną politiką ar šou verslo atstovą. Klausimą, ką konkretus asmuo veiks parlamente ar kitose politinėse institucijose, paprastai keičia kitas – kiek jis gali pridėti paramos visam sąrašui. Panašu, jog svarbiausiu politinės partijos uždaviniu yra gerai pasiruošti lemiamoms varžyboms ir jose įveikti priešininkus.

Net ir politiniai komentatoriai apie rinkimus neretai kalba kaip apie savotišką turnyrą ar arklių lenktynes. Į juos kaip į savotiško totalizatoriaus galimybę žvelgia ir verslininkai. Tad politika besidomintiems piliečiams lieka sirgalių vaidmuo. Mes galime mojuoti partijos, kuriai simpatizuojame, vėliavėle, stengtis didinti jos gerbėjų ratą. Paskui rinkimai baigiasi, ir prasideda santykinė tarpsezoninė ramybė. Tiesa, dar prieš tai laimėtojai išsidalina prizus, surūko pergalės cigarą. Laimėtojų komandos gerbėjai džiaugiasi, kitų komandų gerbėjai tūžta. Paskui aistros aprimsta ir lieka pripažinti, jog iš esmės nieko naujo neįvyko – politinėse institucijose vyrauja jau gerai pažįstami veidai, Vyriausybės programoje kiek pakoreguojama retorika, kartais net prasideda pertvarka. Tačiau paprastai ji menkai atitinka laimėjusią komandą parėmusių žmonių lūkesčius.

Jei politika iš tiesų tebūtų tokio pobūdžio sporto varžybos, kur pagrindiniai dalyviai vertinami pagal efektingus triukus ir mokėjimą sukelti publikai malonias emocijas, o ne pagal sugebėjimą spręsti viešojo gyvenimo problemas, tai vargu ar sugebėčiau atrasti bent vieną argumentą, galintį tirpdyti mano bičiulio nusivylimą.

Juk tikrai dažnai atrodo, kad politinėse varžybose laimi tik patys jų dalyviai, gal dar komentatoriai (jie kitaip neturėtų darbo) ir, aišku, verslininkai, žaidžiantys politiniame totalizatoriuje. Visiems kitiems tuomet lieka emocijų dulkės ir noras užsimiršti, spoksant į svetimus gyvenimus televizijos ekrane. Juk nuo to, kad A valdžioje pakeičia B, keičiasi tik šių dviejų ponų bei jų aplinkos, bet ne visos politinės bendruomenės gyvenimas.

Politika kaip gydymo menas

Tačiau pabandykime atidėti į šalį sporto žodyną ir prisiminti, jog Antikoje, kur atsirado politika kaip atskira veiklos rūšis, ji buvo lyginama ne su olimpinėmis varžybomis, bet su gydymo menu. Pabandykime pastarąją analogiją kiek išplėtoti.

Gydytojo tikslas yra kuo tikslesnė diagnozė. Jei diagnozuojama kokia nors liga, gydytojas bando ją gydyti. Taip pat jo pareiga pasiūlyti būdus užkirsti kelią galimoms ateities ligoms bei rekomenduoti sveikiausią gyvenimo būdą. Politikos atveju pacientas yra politinė bendruomenė. O politiko veiksmai turėtų būti vertinami ne pagal jo gebėjimą apžavėti pacientą, bet pagal tai, ar jis sugeba šalinti visuomenės gyvenimo problemas, t.y. dirbti savo darbą.

Priėmus politikos kaip gydymo meno vaizdinį, politinės partijos gali būti vertinamos kaip skirtingi gydytojai, siūlantys savą gydymo programą. Kiekviena tokia programa remiasi kiek skirtinga sveiko žmogaus samprata. Pavyzdžiui, vienas gydytojas gali sakyti, jog reikia siekti, kad žmogus būtų sotus, gyventų prabangoje, o dvasinė sveikata – kiekvieno paciento asmeninis reikalas. Kitas gydytojas tvirtina, jog daugelis ligų kyla dėl depresyvios nuostatos ar kitų psichinių sutrikimų. Jo nuomone, pradžioje turime stengtis atstatyti dvasinę pusiausvyrą, o tada imtis gydyti pažeistas kūno dalis. Dar kitas gydytojas įsitikinęs, kad organizmas pats turi kovoti su iškilusiomis problemomis ir gydytojo pareiga paprasčiausiai užtikrinti, kad niekas paciento netrikdytų.

Visi minėti gydytojai sutinka, kad svarbiausia – žmogaus gerovė, tačiau skirtingai suvokia, kokią būseną galima vadinti gerove.

Prie ko čia politika? Prisiminkime Prezidento rinkimus. Visi kandidatai tvirtino, jog šiandien svarbiausios yra socialinės problemos. Visi žadėjo joms skirti didžiausią dėmesį. Dauguma žmonių rinkosi, už ką balsuos per rinkimus, pagal tai, kuris kandidatas atrodo „saviausias”. Tačiau, deja, taip ir liko neaišku, kaip kandidatai supranta socialines problemas ir kaip jie tikisi jas išspręsti. Pavyzdžiui, ar tai, kad tradicinė šeimos institucija praranda savo įtaigumą, yra socialinė problema ar ne? Kas „normaliau” – dirbanti moteris ar namų šeimininkė? Atsakymas priklauso nuo konkrečių žmogaus, visuomenės, šeimos sampratų..

Kitas pavyzdys – socialinės atskirties problema. Visi sutinka, kad tai sudėtinga problema, tačiau, deja, lieka neaišku, ar ši atskirtis tereiškia prastesnius karjeros šansus, menkesnę materialinę gerovę, ar ji sąlygoja ir elgesio skurdą, tai yra atrofuojasi sugebėjimas gyventi kitokį gyvenimą?

Taigi noriu pabrėžti, kad politika turėtų prasidėti ne nuo abstrakčių tikslų formulavimo, bet nuo dabartinės situacijos įvertinimo. Įvairios politinės organizacijos turėtų pateikti savą diagnozę ir ja remdamosi išplėtoti gydymo planą. Diagnozė pateikiama, remiantis konkrečia „normalumo” samprata. Mes visi per rinkimus turėtume įvertinti ir pasirinkti vieną iš siūlomų gydymo programų.

Įsivaizduokite, jog turite psichologinių problemų. Tikrai nėra tas pats, kurią metodiką naudojantis psichoterapeutas jus gydys. Nuo to, kaip jis suvokia žmogų, labai priklauso ir jo gydymo metodai.

Šiame komentare tikrai nesiruošiu nurodyti, kurie politikai tikrai sugeba spręsti problemas, o kurių metodai jas tik dar labiau didina. Noriu išryškinti tai, kad politikoje idėjų kova turėtų būti svarbesnė nei politinio veikimo technikos šlifavimas. Svarbu turėtų būti ne tai, jog valdžią gavo „savi”, bet tai, jog mes tikime, kad tam tikri problemų sprendimo būdai yra veiksmingesni nei kiti. Todėl mes juos ir remiame, todėl ir oponuojame kitiems, kurie siūlo savo gydymo programas. Tai reiškia, jog mūsų tikslas tikrai nėra vien tik nugalėti oponentus, bet veikiau mes siekiame gauti galimybę spręsti problemas, kurių sprendimas svarbus visai politinei bendruomenei.

Politika ir atsakomybė

Beje, yra dar vienas svarbus politikos panašumas į gydymo meną. Abi veiklos yra labai atsakingos ir kiekviena klaida labai brangiai kainuoja. Paprastai gydytojų klaidas lengviau įžvelgti nei politikų. Pastarieji dėl savo nesėkmių papratai apkaltina oponentus. Tačiau, deja, vienas ar kitas netinkamas veiksmas ar sprendimas politikoje dažniausiai turi ilgalaikių padarinių. Todėl didelė bėda, kai politikai mąsto tik rinkimų rėžiais ir iš esmės net nespėja susimąstyti apie tai, kokiomis sąlygomis teks gyventi jų vaikams ir anūkams.

Kita problema – politikams daug patogesnis sporto, o ne medicinos žodynas. Sporte po pralaimėtų varžybų būna kitos, kuriose galima atsirevanšuoti. O politinėje medicinoje tėra vienas pacientas. Nesėkmės atveju gydytojas žūva kartu su pacientu, o po kiekvieno neatsakingo eksperimento ilgai tenka atstatinėti paciento imuninę sistemą.

Suprantu, kad šis komentaras tėra eskizas, tolesnių svarstymų apie politiką galimos krypties nurodymas. Esu įsitikinęs, kad šiandien reikėtų ne keikti politinį gyvenimą ar moralizuoti, jog pilietinis pasyvumas yra viena iš viešojo gyvenimo ydų suvešėjimo priežasčių, kiek savęs klausti – ką mes vadiname politika, ar kartais mes ne per daug pripratome prie atvaizdo, pamatyto kreivų veidrodžių karalystėje? Idėjos turi savo padarinius, metaforos taip pat.

© 2005 "XXI amžius"