Dangus griūva,
arba
Blogai gyventi „užkniso“

Tomas Misiūnas

Visai neseniai teko viešėti kaimyninėje valstybėje, kurioje viskas gerai. Ekonomika stabili, gyvenimo lygis auga, infliacija mažėja, pensijos didėja. Šios šalies sostinėje statomi požeminiai prekybos centrai, nors ne sostinės gyventojai parduotuvėje perka tik duoną ir miltus, statoma 21 aukšto biblioteka, nors miesto teritorijoje ganosi karvės. Šioje šalyje radiacijos lygis mažėja prezidento įsakymais, o ne branduolinių medžiagų skilimo pusperiodžiais. Ir niekas dėl nieko nesiskundžia. Ši valstybė siekia sąjungos su Rusija, bet nenori prarasti nė dalies savo suvereniteto. Pagrindiniai jos užsienio politikos sąjungininkai – Venesuela, Kuba, Kinija, Iranas, Uzbekistanas. Televizijos eteris užpildomas žmogaus teisių pažeidimų priekaištais JAV, nors taip ir nerasta beveik dešimties dingusių be žinios visuomenės veikėjų ir verslininkų. Ši valstybė gauna pinigų iš ES techninės pagalbos programų, tačiau demonstruoja „autorinius serijinius” filmus apie tai, kaip blogai gyventi Europos Sąjungoje. Ir nei JAV, nei ES nesiskundžia, nesiima jokių priemonių.

Iš šios pasakų šalies grįžau į Lietuvą. Čia net baisu įsijungti televizorių, atsiversti laikraštį, jau nekalbu apie internetinių žinių skaitymą. Vidaus politikoje viskas blogai – Lietuvos ekonomikos augimas pastaraisiais metais vienas didžiausių Europoje, tačiau pakelti minimalų gyvenimo lygį baisia nuostolinga; tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis, lengviausiai pradėti verslą, tačiau užsienio investicijos nedidėja, žmonės dejuoja, kad nėra ko valgyti, o kaip grybai po Lietaus dygstantys supermarketai pilni pirkėjų, eilių eilės stovi vežimėlių, prikrautų ne už vieną šimtą litų. Mažvydo biblioteka griūna ir seniai nebegauna naujų ir vertingų ne Lietuvoje leistų knygų, architektūros paminklai neremontuojami, o Valdovų rūmais vadinamas monstras auga vis labiau užstodamas Gedimino pilį. Gydytojams duodami kyšiai, džiaugiamės, kad juo paima, ir kartu skundžiamės, kad išlieka sovietinis pakišų mentalitetas ir sveikatos reforma faktiškai net nepradėta. Studentų universitetuose per daug, reikiamų specialistų per mažai, protų nutekėjimas didelis, o švietimo reformos tik kosmetinės.

Užsienio politikoje ne ką geriau: įstojome į ES ir NATO – gerai, bet kad bandome derinti savo užsienio politiką su sąjungininkais – blogai. Toks derinimas vadinamas „politika iš kur vėjas papūs”, tarsi tokia maža valstybė galėtų kaskart rodyti principus. Estai su latviais rodo, tai nei sienos sutarties turi, nei tautinių mažumų problemas išsprendžia. Bandome ieškoti savo nišos užsienio politikoje – dalyvauti įvykiuose Ukrainoje, Gruzijoje – vėl blogai, nes tik vienas iš kelių užsienio politikos patarėjų skrenda į šias šalis kartu su Prezidentu (pamirštama, kad prieš tai kelis kartus buvo priekaištauta dėl per didelių išlaidų ir per didelių delegacijų). Kai Seimo nariai neturi nuomonės užsienio politikos klausimais – blogai, tačiau jeigu Seimo pirmininkas protokoliniuose susitikimuose kažką teigiamo pasako apie kandidatę į ES Turkiją – irgi negerai. Tokiu atveju iškart pamirštama, kad visa Europa skeptiškai vertina Turkijos narystę ES, tačiau yra tam tikros taisyklės ir susitarimai, kuriuos įgyvendinus šalis yra priimama į bendriją. Šia prasme Lietuva tikrai nuosekliai remia Turkijos narystę ES, nes be šių taisyklių ir be senųjų ES narių tokios pat „nuoseklios paramos” nebūtume į šį klubą patekę patys. Jeigu kai kuriais klausimais dėl ES reformos pritariame Didžiajai Britanijai, tai dar nereiškia, kad ES žemės ūkio reformos klausimais negalime pritarti Prancūzijai. Ir apskritai pažadai ir laviravimas tarp dviejų skirtingas pozicijas turinčių šalių iki šiol buvo vadinama diplomatija. Dabar tai jau blogis.

Taigi nenuostabu, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi – taip blogai kaip Lietuvoje nėra niekur kitur visame pasaulyje. Tai žinoma nereiškia, kad savižudžių nėra kaimyninėje pasakų šalyje, kur tą patį prezidentą perrenka tris kartus iš eilės ir nė vienas kitas kandidatas populiarumu net neperlipa 5 proc. žymos. Lietuva bando būti demokratijos pavyzdys tai kaimyninei šaliai, tačiau vos tik išsirenkame naują Seimą – iškart pareiškiame, kad tokio klaikaus, neišsilavinusio ir dar visokio kitokio Seimo neturėjome. Nuolat dejuojame, kad trys lietuviai – penkios partijos (iš mūsų viešojo diskurso jau seniai galėjo susidaryti įspūdis, kad daug partijų yra iš principo blogai), tačiau vis dėlto kaimyninės valstybės valdžią kritikuojame, kai ji bando sudaryti trukdžius realiai opozicinių partijų veiklai. Ir tokių pavyzdžių Lietuvai galėtų pavydėti net paradoksų meistras Oscaras Wilde’as.

Net neabejoju, kad nekritiškas mąstymas Lietuvos situacijoje nepadėtų konsoliduoti besiformuojančios pilietinės visuomenės ir įtvirtinti Lietuvos vaidmens užsienio politikoje. Tačiau yra ir kita medalio pusė: apokaliptinis mąstymas, pastaruoju metu būdingas ne tik keliems politikos analitikams ir filosofams, bet jau ir kone visiems žurnalistams, visuomenės veikėjams, „tradiciniams” politikams, persiduoda ir visai visuomenei. Kai visi publicistiniai tekstai ima pranašauti tik niūrią ateitį, žmonės pradeda skaityti meilės romanus ir žiūri Holivudo filmus su gera pabaiga. Knygos ar filmo apie Bembį pabaigoje pagrindinio veikėjo jau seniai niekas nebenušauna. Kitaip elgiasi Lietuvos raštingieji – šaudo jei ne šoviniais, tai žodžiais visus iš eilės – ir po to stebisi, kodėl už tokius „tradicinius” politikus niekas nebalsuoja, kodėl visada laimi paksai ir uspaskichai, kodėl prie ruso ar prie Smetonos buvo geriau.

Problema ta, kad nei prie nieko nebuvo geriau. Geriau yra dabar. Juk galų gale apokalipsių drebinama Lietuva sugebėjo atsikratyti paperkamu ir Rusijos spaudžiamu prezidentu, neraštingu, tos pačios Rusijos maitinamu ministru, vietiniai radikalai – murzos, šustauskai – arba areštinėje, arba ligoninėje, nes visuomenė pati juos marginalizavo. Tai kas dar blogai? Niekas nebalsuoja už tradicines partijas? O ką jos pažadėjo per praėjusius rinkimus? Nejau nesigriebiant populizmo Lietuvoje jau nebemokama pristatyti šalies ateities vizijos ne ketveriems, bet dvidešimčiai ar penkiasdešimčiai metų? Kad ir tokios tolimos ateities, tačiau šviesios. Deja, visi populistai naudojasi pavargusiais žmonėmis ne dėl to, kad jų socialinė padėtis labai prasta arba jie neskaito progresyvių autorių tekstų, bet todėl, kad juos Lietuvos dabartis ir ateitis jau „JUODAI UŽKNISO”. Ir geresnio žodžių junginio šioje situacijoje tiesiog nebegalima rasti.

JAV visos specialiosios institucijos reguliariai skelbia ne tik šalies plėtros strategijų, bet ir išradimų idėjų registravimo konkursus. Lietuvoje net konkursas dėl ateities scenarijų įvyko vos vieną kartą, o jaunimui skirtas konkursas „Politikas” numirė vos spėjęs įsibėgėti. Buvo štai paskelbta, kad Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija ir Valstybės saugumo departamentas dirbs – tik pagalvokite – ranka rankon. Šiam tikslui įkūrė specialų Strateginių tyrimų centrą. Rezultatus, t.y. strategijas, jeigu tokios yra sukuriamos, mato tik išrinktieji, o tauta ir toliau lieka laukti, kada pagaliau katinėliui ant uodegos užgrius dangus. Visuomenine iniciatyva kuriami tokie smegenų centrai nesulaukia valstybės paramos, todėl ES pinigų planavimas vėl vyksta biurokratų kabinetuose, neturint jokių bendresnių valstybės ateities vizijų, o po septynerių metų ir vėl skųsimės, kad „visus pinigus į kelius sukišom“ (vienintelė laimė, kad bus kaltas ne Landsbergis, bet Brazauskas).

Politikai tikrai daugiau laimėtų vadovaudamiesi ne populizmu ir neįgyvendinamas pažadais, tačiau savo rinkimų kalbas pradėdami europietiškai – nuo pozityvių dalykų, o ne lietuviškai – piešdami pasaulio pabaigos įspūdį visose mūsų šalies gyvenimo srityse. Elementari viešųjų ryšių logika – parodyk, kad tau gerai, kad tau sekasi, kad tu matai teigiamų pokyčių – ir už tave balsuos, net daug žadėti nereikia. Tokios strategijos laikėsi ir V. Uspaskichas. Deja, kad ir kaip „tradiciniai” politikai nenorėtų, bent to turėtų iš šio verslininko pasimokyti.

Jei nepatinka pavyzdys Lietuvoje, galima pasižiūrėti į labiau konsoliduotas demokratijas. Vokietijoje krikdemai nelaimėjo ne dėl to, kad A. Merkel moteris ar prastesnė politikė nei G. Schroederis, bet dėl to, kad visą šalies dabartį ir artimiausią perspektyvą jie nuspalvino juodžiausiomis spalvomis. Krikdemams prognozuota dešimties procentų pergalė ištirpo iki vieno, nes buvęs kancleris tiesiog savo nepalaužiamu tikėjimu parodė, kad laimėti galima net ir beviltiškoje situacijoje – ir rinkėjai, jei ir nesuteikė trečiojo šanso, tai tikrai nepanoro patikėti, kad viskas taip blogai, kaip yra. Kodėl „tradiciniai” politikai mano, kad Lietuvos rinkėjų logika skiriasi nuo vokiečių? Ir jeigu savo kritiško požiūrio „tradiciniai” politikai neatsisakys, tai per artimiausius rinkimus dangus užgrius ne ant visos Lietuvos, bet ant „tradicinių” partijų, nes blogai gyventi rinkėjus, laikraščių skaitytojus ir televizijos žiūrėtojus jau seniai UŽKNISO, jie balsuoja už tuos, kurie bent žada šviesesnę ateitį.

© 2005 "XXI amžius"