Darius Kuolys: politinis elitas neberodo gebėjimų veikti demokratijos sąlygomis

Siūlome pokalbį su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu.

Eltos foto.

Prieš kurį laiką Pilietinės visuomenės institutas paskelbė tyrimo duomenis, kurie „diagnozavo” mūsų šalies visuomenei politinę depresiją. Deja, panašu, kad tokie duomenys, užuot pažadinę visuomenės veikėjus ir politikus, pastaruosius paskatino atsisakyti bet kokių moralinių skrupulų ir veikti radikaliai ciniškai. Kaip manote, ar tai, ką stebime, yra politinio cinizmo triumfas, ar gulbės giesmė?

Abejoju, ar mūsų instituto išsakyta diagnozė galėjo taip ištvirkinti politikus. Depresyvi visuomenės būklė, kurią atskleidė tyrimas, yra nulemta ankstesnės neprincipingos bei neatsakingos politikos ir tokios pat politikos šiandien skatinama. Būta mažos vilties, kad politikai, pamatę atsivėrusią pasitikėjimo krizę, mėgins ją įveikti padoresniais sprendimais, sieks atkurti dialogą su visuomene. Deja, tokia sveikos politinės logikos diktuojama kryptimi nebuvo pajudėta.

O politikos cinizmo laipsnis priklauso nuo visuomenės kantrybės. Kol kas lietuvių kantrybė, atrodo, neturi ribų. Tad ir politinis cinizmas liejasi ir turbūt dar ilgai liesis laisvai. Tenka pripažinti, kad šiandien mūsų visuomenė neturi bent kiek stipresnio noro kontroliuoti viešosios erdvės. Neturi valios reikalauti, kad viešosios erdvės dalyviai laikytųsi bendrų civilizuoto gyvenimo principų ir normų. Neseniai Pilietinės visuomenės instituto užsakymu atliktas kitas - Lietuvos vertybių tyrimas, kurį netrukus viešai pristatysime, šias visuomenės gyvenimo tendencijas tik patvirtina. Taigi politinio cinizmo gulbės giesmės Lietuvos socialinė tikrovė artimiausiu laiku nepranašauja.

Jei Rolando Pakso skandalo metu dalis politikų tarsi nuoširdžiai ėmė kalbėti apie moralią politiką, tai dabar girdėti pareiškimų, jog jums tenka rinktis tarp tiesos ir stabilumo. Kas nutiko?

Manau, jau laikas atvirai kalbėti apie vis gilėjančią Lietuvos politinio elito krizę. Ne tik kalbėti, bet ir ieškoti būdų, kaip iš jos išbristi. Mūsų politinis elitas pastaruoju metu neberodo gebėjimų veikti demokratijos sąlygomis. Kyla vis daugiau abejonių, ar jis pajėgus užtikrinti demokratinę tvarką valstybėje. Jo sprendimai, veiksmai, viešos elgsenos vis labiau šią tvarką kompromituoja. Jei vienas visuomenei parūpęs ir opozicijos užduotas klausimas gali sukelti valstybėje «chaosą», įstumti ją į «aklavietę», kaip teigia mūsų aukštieji pareigūnai, lieka tik apverkti tokį valstybės valdymą. Pasirodo, visa lietuviškos valdžios mašina ima strigti, vos garsiai priminus, kad ji turėtų laikytis elementarių demokratijos principų - viešumo, atskaitomybės tautai. Tuos, kurie šiuos principus dar drįsta kelti, valdžia apkaltina antivalstybine veikla. Šitoks valdžios susitapatinimas su valstybe, jos nepakantumas kritikai ir savarankiškoms nuomonėms pavojingi demokratijai.

Šiandien matome, kaip Rolando Pakso demonstruotą politinį elgesį perima Algirdas Brazauskas, Viktoras Uspaskichas, Artūras Zuokas. Kovojant su kritiška visuomenės nuomone pasitelkiami net tie patys informacijos šaltiniai, tos pačios viešųjų ryšių technologijos, kuriomis naudojosi Rolandas Paksas. Vieši mūsų politikų pareiškimai pastaruoju metu yra nukreipti prieš pačią politiką kaip bendrų reikalų tvarkymą. „Politika - visiškai nešvarus dalykas”,- skelbia socialdemokratų lyderis. „Deja, tiesą tenka aukoti dėl stabilumo”, - aiškina Seimo pirmininkas. „Piliečiai tegu nesikiša į politiką”, - pareiškia Darbo partijos vadas.

Lietuvos valdančiųjų partijų lyderiai, sekdami Baltarusijos režimu, ima grūmoti “slaptosiomis tarnybomis” pilietinėms organizacijoms. Toks elgesys rimtai kompromituoja Lietuvos valstybę. Liūdna, kad vyraujančiam “reikalų tvarkymui” kol kas nematyti stiprios alternatyvos. Šiandien viešumo reikalaujančiai opozicijai sunkiai pavyksta pereiti nuo išpuolių prieš vieną asmenį prie nuoseklaus demokratinio valstybingumo principų gynimo, prie alternatyvios Lietuvos politinės darbotvarkės.

Mane nuliūdino ir tai, kad Lietuvos žiniasklaidos atstovai nenori kovoti už savo profesijos prestižą. Stebime klaninį, o ne profesinį solidarumą ir tai, jog dalis žiniasklaidos priemonių atvirai tapo propagandos įrankiais. Kaip galėtumėte pakomentuoti situaciją žiniasklaidoje?

Su savita lietuviškos žiniasklaidos įvairove visuomenė jau apsiprato. Nebestebina ir tam tikra ekscentrika šioje įvairovėje. Antisemitiniai išpuoliai, dezinformacija apie vieno ar kito banko griūtį, vieno ar kito politiko apšaukimas gėjumi, valstybės saugumo vadovo suspaustais lyties organais paveikslai - visa tai mūsų valstybėje jau tapo toleruojamais dalykais. Vis dėlto nuostabą kelia dabartinis valdžios elgesys - jos visiškas susitapatinimas su viena leidinių grupe, šiai leidinių grupei perleista žinių agentūra Elta. O neseniai socialdemokratų partijos paskelbtas antisemitizmą ginantis pareiškimas jau glumina. Negi šioje partijoje nebeliko civilizuotų, vakarietiškų politikų?

Manau, kad profesinės savigarbos turinčiai Lietuvos žiniasklaidai atėjo metas daug labiau viešumoje ginti išties laisvos ir pilietiškai atsakingos spaudos principus.

Ar Jums neatrodo, kad kalambūras, jog turime pilietinės visuomenės institutą, bet neturime pilietinės visuomenės, yra tragiška tiesa?

Jei turėtume stiprią pilietinę visuomenę, vargiai reikėtų panašios pakraipos institutų. Tačiau šiandien itin jautri valdžios reakcija į mūsų pilietinę veiklą rodo, kad dirbame reikalingą darbą. Vis labiau aiškėja, kad nemaža dalis Lietuvos politikų nėra suinteresuoti savarankiškos, pilietiškos visuomenės atsiradimu. Jiems priimtinesnė su pinigų ir viešųjų ryšių pagalba manipuliuojama, pasyvi minia. Taigi siekdama pilietinės emancipacijos, regis, mūsų visuomenė neišvengiamai turės grumtis su demokratinių instinktų stokojančia Lietuvos valdžia.

Pakso skandalo metu intelektualai labai susitelkė. Ar nepribrendo būtinybė naujai tokiai Santalkai? Kaip ją galima būtų paskatinti?

Taip, tam tikro intelektualų susitelkimo būta. Būta pastangų kartu ginti civilizuoto bendrabūvio principus. Ši intelektualų priedermė, kaip ir kita - nuosekli visuomenės kritika, nuoseklus minties ir žodžio laisvės liudijimas, manau, turėtų jungti skirtingų pažiūrų Lietuvos intelektualus ir ateityje.

Visos posovietinės valstybės krečiamos korupcijos drugio. Kokius dar neišnaudotus rezervus turime, kovodami su korupcija?

Išteklių turime daug. Apie juos išmintingai kalba ir visuomeninės organizacijos, ir specialiųjų tarnybų pareigūnai. Deja, nematyti politikų noro šiuos išteklius panaudoti. Lietuvai šiandien nereikia išradinėti dviračio - tiesiog būtina kuo skubiau perimti geriausią šios srities pasaulio patirtį. O ji rodo, kad viešumas, pilietinė valdžios kontrolė, piliečių politinis dalyvavimas yra viena veiksmingiausių politinės korupcijos žabojimo priemonių. Kita vertus, Lietuvai tampa ypač aktuali profesionalių ir sąžiningų, savo valstybei ir tautai ištikimų teisėsaugos pareigūnų problema.

Dėkui už pokalbį.

Kalbino Andrius Navickas

© 2005 "XXI amžius"