Romas Sakadolskis: žurnalistui neturi būti svarbiausia,
kaip išplėšti litą iš skaitytojo ar žiūrovo
|
Romas Sakadolskis
|
Apie žiniasklaidą, jos dabartį ir ateitį, informacijos
svarbą ir kainą bei žurnalisto misiją - Atodangų pokalbis su ilgamečiu
Amerikos balso bendradarbiu Romu Sakadolskiu.
Reporteriai be sienų organizacijos duomenimis,
spaudos laisvės rodikliais Lietuva atsilieka nuo Latvijos ir Estijos,
bet lenkia kai kurias senąsias demokratijas - Didžiąją Britaniją,
Prancūziją. Ką tai liudija?
Išgirdęs šią žinią, nesėkmingai mėginau išsiaiškinti,
kuo grindžiami šie duomenys. Reikėtų turėti daugiau informacijos
apie tai, kaip nustatomas spaudos laisvės indeksas.
Kažkaip keista, kad Lietuva lenkia Didžiąją Britaniją.
Reporteriai be sienų organizacijos interneto portale ieškojau
kokio nors paaiškinimo. Ten kalbama apie Rusiją, JAV. Galbūt Didžiojoje
Britanijoje, kaip ir JAV, po teroristų išpuolių būta tam tikro taisyklių
sugriežtinimo. Tačiau to sugriežtinimo negalima tiesmukai lyginti
su žiniasklaidos padėtimi Lietuvoje. Taigi turiu tam tikrų metodinių
priekaištų spaudos laisvės matuotojams.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie tai,
jog žiniasklaidoje daugėja šou elementų. Ar įžvelgiate tokios tendencijos
požymių?
Manau, tokios tendencijos tikrai esama - ji pastebima
daugelyje pasaulio valstybių. Jos priežastys įvairiose valstybėje
gali būti skirtingos. O bendra priežastis - tam tikras bendras vardiklis
- yra verslas. Ne tai, kad verslas ateina į žurnalistiką - jo visada
čia būta, - o tai, kad žurnalistinį darbą dirbantys žmonės pastaruoju
metu labiau nei ankstesniais laikais yra linkę ieškoti galimybių
užsiimti verslu. Informacija, naujienos pateikiamos vis verslininkiškiau.
Manau, ši tendencija yra ydinga, nes, jai įsigalint,
žiniasklaidos auditorija vertinama kaip pirkėjų masė. Informacija
tampa produktu. Tai matyti JAV, Didžiojoje Britanijoje, panaši tendencija
įsigali ir Lietuvoje.
Informacija parduodama taip, kaip parduodamas
muilas, dešra ar pienas. Pirkėjas ieško to, kas jam atrodo patrauklu.
Jam patinka tai, kas nauja, neregėta, kas intriguoja. Taigi čia
atsiranda šou elementas - stengiamasi patraukti pirkėjo dėmesį.
Tačiau taip keičiamas informacijos ir žiniasklaidos vaidmuo.
Mano supratimu, žiniasklaida atlieka savo vaidmenį,
kai informuoja piliečius ir padeda jiems orientuotis. Jei tai, ką
jie skaito, klausosi ir stebi ekranuose, siūloma kaip informacija,
o iš tikro tėra parduoti skirtas produktas, žiniasklaidos samprata
deformuojama.
Žiniasklaidos virtimas verslu - didelė problema,
nes niveliuojamas skirtumas tarp šou ir tradicinės informacijos.
Didele dalimi tai - pramogų verslas. Ar tai
ne tik Lietuvai būdinga problema?
Tikrai ne. Pasižiūrėkite, kas vyksta Amerikoje.
Orientuojamasi į masinę auditoriją. Žiniasklaidos terpė yra kaip
tik ta, kur bendraujama su masine auditorija.
Kaip verslo įtaka žiniasklaidai veikia informacijos
vartotojų pasaulėvaizdį?
Kai reikia parduoti prekę ar paslaugą, vyksta
tam tikras pataikavimas. Stengiamasi nuspėti, ko žmogus nori, kokie
jo poreikiai.
Bet vartotojas ne visada geriau žino, ko jam
reikia?
Tikrai ne visada - jeigu jis tik vartotojas. Jeigu
jis pilietis, tada gal jis pats geriau žino, ko jam reikia. O vartotojiškos
kultūros veikiamas žmogus greičiausiai pasirinks tai, kas jam labiau
patinka, o ne tai, ko jam iš tikrųjų reikia. Tai, ko nori, ir tai,
ko reikia, nebūtinai sutampa.
Informacija, kurios žmogui reikia kaip piliečiui,
gali būti nemaloni ir neįdomi. Įdomumo kriterijus nėra vienintelis
- svarbu ir tai, ką žmogus turėtų žinoti. Tačiau šou verslas tokiais
kriterijais nesivadovauja - jis žlugtų, jei vadovautųsi.
Gyvename tokiais laikais, kai santykiai su dauguma
mus supančių žmonių palaikomi tik per tarpininkus. Bendraujame su
kitais žmonėmis per žiniasklaidą. Informacija šiandien lemia tai,
ką mes veiksime. Anksčiau lėmė ūkis, orai, gyvenimas uždaresnėje
erdvėje. Dabar pasaulį suvokiame plačiau, ir šiomis aplinkybėmis
didėja žiniasklaidos įtaka. Todėl ji ir pelninga.
Kalbate apie didėjančią žiniasklaidos įtaką.
Kieno ta įtaka - žurnalistų ar savininkų?
Lietuvoje daug ką reguliuoja savininkai. Amerikoje
reguliuoja savininkų ir žurnalistų susitarimas. Susitarimas, kurio
Lietuvoje nėra.
O kodėl jo nėra?
Sunku pasakyti. Neabejoju, kad ateityje jis bus.
O kas apskritai yra tas susitarimas? Galime pasižiūrėti į Eltos
pavyzdį, šios agentūros kontrolinį akcijų paketą nupirkus privačiam
verslui (MG Baltic - aut.). Iš pradžių į Eltos žurnalistų darbą
buvo kišamasi labiau, vėliau - mažiau. Kodėl? Ar kilnūs savininkų
jausmai tai lėmė? Nebūtinai. Gal jie suprato, kad, jei nedarys spaudimo
informaciją pateikiantiems žurnalistams ir leis jiems daryti tai,
kas turi būti padaryta, ilgainiui verslas bus sėkmingesnis. Nes
naujienų agentūra bus patikima, žmonės pirks produktą. Tai pragmatiškas
požiūris į žurnalistinę etiką.
Ar verslui apsimoka būti sąžiningam? Yra žmonių,
kurie į šį klausimą atsako teigiamai. Yra žmonių, tvirtinančių,
kad pragmatiniu požiūriu skaidrus verslas yra sėkmingiausias. O
visa tai, kas paslėpta, nesąžininga, galiausiai kainuoja.
Savininkų ir žurnalistų susitarimas yra grindžiamas
prielaida, kad žiniasklaidos verslas yra visiškai teisėtas, bet
verslas neturėtų daryti įtakos naujienų pateikimo procesui. Skaidrumo
stoka sumažina pasitikėjimą. New York Times, Washington Post
yra stiprios profsąjungos, kurios, jei tik kas nors ne taip, ima
skambinti varpais. Abi šios bendrovės - labai sėkmingos, ir minėtas
susitarimas jose egzistuoja. Žiniasklaidos ir verslo reikalai ten
- atskirti, reklamos skyriai labai mažai bendrauja su redakcijomis.
O Lietuvoje vis sklando gandai, kur koks verslas
paslėptas. Tai mažina pasitikėjimą. Žmonės įtaria, kad straipsniai
užsakomi. Gal iš tikro nėra taip neskaidru, kaip atrodo. Bet mums
taip atrodo, nes neturime atskaitos taškų, kuriais vadovaudamiesi
galėtume sakyti, jog peržengta tam tikra riba.
1934 metais Amerikos verslininkas nusipirko laikraštėlį
- Washington Post. Dabar tai - labai garsus laikraštis. Minėtas
verslininkas paskelbė savo principų deklaraciją. Antruoju punktu
buvo skelbiama, jog bus tokių atvejų, kada vardan tiesos bus aukojami
verslo interesai. Bijau, kad Lietuvoje tokio pobūdžio nuostatų ir
diskusijų nėra.
Kas leidžia tikėtis, kad Lietuvoje jų atsiras?
Antai politikai mus guodžia sakydami, kad Lietuvos demokratija dar
jauna, nebrandi, todėl esą turime susitaikyti su laikinomis blogybėmis.
Žiniasklaidoje - tas pat?Padėtis negerės arba net blogės, o mes
guosimės, kad dar per jauni, per mažai patyrę?
Nežinau, ar šiandien galime teisintis jaunumu
ir nebrandumu. Gal galėtume turėti normalų laikraštį - Lietuvos
rytas ir Respublika nėra normalūs, skaidrūs. Nežinome, kur baigiasi
ir prasideda leidėjų interesai.
Ar gali būti dar blogiau? Gali. Jei didieji laikraščiai
pradės supirkinėti regioninę žiniasklaidą ir jų įtaka dar didės,
jeigu informacija bus traktuojama tik kaip prekė - muilas ar dešros
gabalas, - mes toliau bulvarėsime. Norėčiau tikėti, jog taip nebus.
Šiandien Lietuvoje daugiau nei anksčiau žurnalistų,
norinčių rašyti sąžiningai, nesiimti užsakomųjų straipsnių. Maždaug
prieš 5 metus padėtis dar buvo kitokia. Bet nedrįsčiau sakyti, kad
šiandien esame pasiekę duobės dugną arba kad iš jos lipame.
Padeda tai, kad esame Europos Sąjungoje. Kuo labiau
į ją integruosimės, tuo labiau didės reikalavimai nedaryti taip,
kaip dabar darome.
Gal Lietuvoje galėtų atsirasti valstybės išlaikomas
dienraštis? Arba sustiprėti partinė spauda?
Dėl valstybės laikraščio - neįsivaizduoju, kad
Lietuvoje būtų spauda, kurią tvarkytų valstybė. O partinė spauda
gerai gyvuoja, pavyzdžiui, Prancūzijoje. Tačiau šis modelis man
nelabai patinka. Suprantu, kad laikraštis turi užimti tam tikrą
poziciją - gal todėl, kad augau Amerikoje. Ten laikraščių pozicija
būna į kairę arba į dešinę nuo centro. Jie nėra partiniai, bet vieni
labiau palaiko demokratus, kiti - respublikonus.
Mano supratimu, žurnalistas turi būti ir metraštininkas,
ir pilietis. Nemanau, kad partijos turėtų reguliuoti mūsų gaunamą
informaciją - jos turėtų organizuoti visuomeninį gyvenimą.
Lietuvoje dažnai sakoma, kad politika yra tokia,
kokia yra visuomenė. Gal ir žiniasklaida panašiai vertintina? Ir
kur link su tokiais vertinimais judėsime?
Jei priimame tokius argumentus ir žaidimo taisykles,
tai esame pasmerkti. Galima žiūrėti į politinius procesus taip:
žmonės nusipelnė valdžios, kurią išsirinko. Bet yra ir kita idėja:
žmogus, kuriam patikėta valdžia, priima sąmoningus ir nebūtinai
tarp rinkėjų populiarius sprendimus. Kaip šios dvi sąvokos suderinamos?
Viena vertus - vox populi, vox Dei; kita vertus, žmogus juk nėra
užprogramuojamas robotas. Egzistuoja atstovavimo teisė.
Čia gali būti analogija su spauda ir žiniasklaida
apskritai. Žiniasklaida nebūtinai turi orientuotis vien į tai, iš
kur vėjas pučia. Žurnalistas mato daug daugiau nei eilinis žmogus.
Jam patikėtas informacinis ryšys tarp piliečio ir valstybės.
Žurnalistas privalo dairytis tiesos. Jeigu jis
dairysis tiesos ir stengsis informaciją pateikti kuo geriau, jeigu
jis paisys šių priesakų, mes pasmerkti nebūsime.
Kokia bulvarinės spaudos esmė? Skaitytojas pagal
ją yra vartotojas. Jam tiesiog kažkas parduodama. O nebulvarinė
spauda orientuojasi į žmogų, kuriam reikia informacijos. Ta informacija
gali nepatikti, bet jos vis tiek reikia. Tokią informaciją pateikia
pilietiškas žurnalistas. Jis interpretuoja, pateikia savo analizę,
nuomonę, bet stengiasi būti sąžiningas. Jam rūpi tikrovė, kaip jis
ją mato, o ne dešros gabalas, kurį reikia parduoti.
Tai žiniasklaidai neturi vienareikšmiškai galioti
dėsnis, kad paklausa formuoja pasiūlą?
Sąžiningo žurnalisto darbas nieko bendra neturi
su pasiūlos-paklausos dalykais. Tai nereiškia, kad jo rengiamai
medžiagai negalios patrauklumo reikalavimas. Jis turi pateikti informaciją
įdomiai. Tačiau žurnalistui neturi būti svarbiausia, kaip išplėšti
litą iš skaitytojo ar žiūrovo. Jei tai - svarbiausia, tai pirmuose
puslapiuose visada bus koks nors skandalas, bus žaidžiama jausmais.
Vakaro žinios ir toliau rašys, kaip Tomkus esą laimėjo prieš žydus.
Kalbino Vladimiras Laučius
© 2005 "XXI amžius"
|