Katalikiškos žiniasklaidos krizė Lietuvoje

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Lapkričio 17 dieną Aušros Vartų atlaiduose prie Marijos, Gailestingumo Motinos buvo aukojamos Mišios už Lietuvos katalikišką žiniasklaidą. Jų metu gražiai buvo pagerbtas negausus katalikiškoje žiniasklaidoje besidarbuojančių žurnalistų būrys. Po Mišių vyko susitikimas prie apskrito stalo ir agapė. Susitikome, trumpai pabendravome, bet ar tapome labiau solidarūs, ar atradome atsakymus į širdyje kirbančius klausimus?

Prisiminkime, kad atkurtos Nepriklausomybės aušroje visus metus žurnalas „Katalikų pasaulis” buvo leidžiamas šimto tūkstančių tiražu. Vėliau tiražas tirpo, kol po įvairių vėtrų, pakilimų ir nuopuolių visai ištirpo pats žurnalas. Tyliai su mumis atsisveikina ir jaunimui skirtas katalikiškas žurnalas „Lux”. Eilinis krikščioniškas projektas, kuris atsidūrė aklavietėje.

Aišku, galima stebėtis, kodėl Vyskupų konferencija taip lengvai atsisveikina su žiniasklaidos priemonėmis. Tačiau, klausydamasis ne vieno bičiulio aimanų, jog vyskupams esą nerūpi katalikiška žiniasklaida, piktokai tarstelėjau - o ar mums, katalikų bendruomenei, neturinčiai jokių bažnytinių antpečių, katalikiškos žiniasklaidos priemonės tikrai rūpi? Kunigas Aušvydas Belickas, pasakodamas apie „Katalikų pasaulio” leidybą, yra išsakęs karčią tiesą - būtent katalikiškos žiniasklaidos leidėjai bene pirmieji įsitikino, kad fasadinis mūsų valstybės religingumas toli gražu nereiškia žmonių noro, poreikio svarstyti, suprasti bei ieškoti brandesnio krikščioniško žiūros taško.

Tenka pripažinti, kad absoliuti mūsų visuomenės dauguma mieliau domisi nuolaidomis prekybos centruose, bet ne siekia atrasti krikščionišką atsakymą į klausimus, problemas, su kuriomis kasdien susiduria. Jei žmogaus krikščioniška tapatybė tėra tarsi šventinė eilutė, kurią jis apsirengia keliolika ar kelis kartus per metus, tai nenuostabu, kad ir katalikiška žiniasklaida tampa egzotišku patiekalu intelektinėse ir dvasinėse vaišėse.

Tikrai naivu manyti, kad šią situaciją iš esmės gali pakeisti dosnesnės Vyskupų Konferencijos investicijos. Svarbiau, kiek visa tikinčiųjų bendruomenė brangina savo žiniasklaidą. Kiek laiko ir lėšų mes kiekvienas esame pasirengę skirti pastangoms geriau suvokti Dievo Žodį, klausytis krikščioniško pasakojimo apie pasaulį, kuriame gyvename.

Gerai atsimenu, kaip sunkiai įvairių laikotarpių „Katalikų pasaulis” brovėsi į katalikiškas parapijas, bendruomenes. Tai jis būdavo per paprastas, tai perdėm intelektualus, tai paprasčiausiai niekam nereikalingas. O ar susimąstome, kokiu tiražu šiandien leidžiamas katalikiškas žurnalas „Naujasis židinys”? Kiek prenumeratorių galėtų tikėtis krikščioniškas dienraštis, apie kurio svarbą kalbama jau keliolika metų?

Kita vertus, suprantu, kad skaitytojas visada renkasi tai, kas jam įdomiau, patraukliau. Svarstant katalikiškos žiniasklaidos Lietuvoje perspektyvas, turėtume ne keiksnoti skaitytojus, bet veikiau klausti - ko trūko, trūksta katalikiškai žiniasklaidai, kad ji taptų laukiamu svečiu kiekvienuose namuose? Biblija mums apreiškia, kad mylintis Dievas yra nuolat žmogaus ieškantis Kūrėjas, kuris beldžiasi į mūsų širdis net tada, kai mes nuo jo ginamės septyniais nuodėmių užraktais. Ar tie, kurie apsiėmėme nešti Gerosios Naujienos liudijimo žiniasklaidoje kryžių, neturėtume elgtis taip pat? Turiu galvoje ne tik kryptingesnius viešuosius ryšius ir veiksmingą vadybą, kurios katalikiškai žiniasklaida taip pat labai trūksta. Tačiau pirmiausia kalbu apie tai, kokios temos ir kaip svarstomos katalikiškose žiniasklaidos priemonėse.

Pripažinkime: pernelyg dažnai pasitenkinama tuo, kad pasirenkama „teisinga” tema ir ji pristatoma „teisingai”, tai yra nenusižengiant krikščioniškai doktrinai. Mėgstamiausios temos tokios, kuriose nėra dviprasmybių, o atsakymai aiškūs iš anksto. Jų imamasi ne tiek galvojant apie realius skaitytojų klausimus, bet įtvirtinant „katalikiškumo” etiketę. Dažnas, paklaustas apie katalikišką žiniasklaidą, atsakys, kad ji moralizuojanti, arogantiška ir neįdomi. Gal tai - ne visa tiesa, bet tiesos tokiame vertinime esama. Viena didžiausių lietuviškos katalikiškos žiniasklaidos bėdų buvo ir yra bandymas paversti Evangeliją tam tikru tematiniu lauku, uoliai sergstint perskyrą tarp „krikščioniškų” ir „nekrikščioniškų” temų, o ne raktu atrakinti pasaulį. Labai retais atvejais katalikiška žiniasklaida bando būti tikrai kitokia - sūri, nesitaikstanti, bet kartu solidari, ne tiek svaidanti žaibus iš teisumo aukštumų, kiek bandanti ištiesti ranką būti ten, kur reikia bent trupučio šviesos.

Kai manęs klausia, kokia turėtų būti katalikiška žiniasklaida, atsakau - tokia, kurioje Evangelija naudojama ne fasadui tinkuoti, bet yra pamatas, leidžiantis į viską pažvelgti kiek kitaip. Katalikiškumas šiuo atveju jokiu būdu nėra kokybės ženklas nei neklystamumo garantas. Veikiau įsipareigojimas, kurį kasdien tenka patvirtinti. Klumpant ir vėl keliantis, stengiantis padėti tiems, kuriems skauda, išlaikant tiesos ilgesį.

Šiandien katalikiška žiniasklaida Lietuvoje išgyvena krizę. Tai liudija tiek mažėjanti auditorija, tiek tai, kiek mažai žurnalistų susirinko į jiems skirtą susitikimą. Tačiau verta dar kartą pakartoti - kiekviena krizė gali būti ir dovana bei pamoka. Gal ji taps kitokios ir tikrai visiems reikalingos, brandesnės katalikiškos žiniasklaidos atsigavimo pradžia?

© 2005 "XXI amžius"