Cinizmo šešėliuose - žūtbūtinė kova dėl savojo
intereso
Valentinas STUNDYS
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
|
Valentinas Stundys
Eltos foto
|
Tai, kas vyksta šiandien politikos mugėje, gali
komentuoti visaip: ironiškai, negailestingai, lengvabūdiškai, pasismagindamas.
Liūdniausia, kad dabartinė keturių dauguma baigia pribaigti doros
valdžios galimybę, absoliučiai diskredituoja kilnius valdžios tikslus
ir jos paskirtį tarnauti viešajam interesui ir bendrajam gėriui,
siutina visuomenę ir vėl skatina ją ieškoti naujų mesijų. O tie
skuba apsireikšti ir leidžiasi iš valdžios olimpo pas tautą, rengia
jai teatralizuotus gražbylystės seansus (kviečia pasitarti dėl
valstybės ateities), koncertėlius ir skanias vaišes - tokiu dėmesiu
darbiečių kariauna, pradėjusi pompastišką kruizą po Lietuvą, pamalonins
visus lengvatikius, manančius, kad tas neaiškaus išsilavinimo artistas
yra vienintelis, galintis sutvarkyti reikalus Lietuvoje, ir visiškai
prarandančius kritišką nuovoką: tai viso labo spektaklis, kad tik
būtų patikėta, kad būtų aklai paklūstama.
Politikoje šiandien ir yra svarbiausia sujaukti
visuomenės galvoseną, paneigti visas įmanomas vertybes ir autoritetus,
kad pats sušvistum drąsos ir išminties varsomis. Vienintelis tikslas
- užimti valdžią, įsitvirtinti, kad dar daugiau turėtum galimybių
visus mulkinti. Šliaužianti grėsmė valstybei ir pilietinei visuomenei
- viskas tampa kenkėjiškų manipuliacijų objektu.
Keisčiausia, kad ir kiek pagrįstai būtų kritikuojama
darbo kariauna, jos reitingai apklausose kyla kaip ant mielių.
Kas tai: dalies visuomenės politinis infantilumas, kerštas visoms
buvusioms valdžioms dėl jų negalių spręsti įsisenėjusias problemas
ar tikėjimas, kad politinis verslininkavimas yra visagalis, ar tiesiog
gerai suplanuota mokama veikimo akcija? Turbūt viskas kartu ir dar
daugiau, jeigu jau savanoriški pilietinės visuomenės institutai
nebesuranda jokių priešnuodžių tokiai populizmo pandemijai sustabdyti.
Nugrimzta netikėjimo bedugnėn per giliai - racionalus protas jau
bejėgis ką nors suprasti ir paaiškinti, jo balsas tik kelia dar
aistringesnę neviltin puolusiųjų aklą meilę.
Tokios tokelės. Pilietinės visuomenės projektas
patiria triuškinantį fiasko? Matyt, ne jis žmonėms šiuokart yra
esminis, jeigu noriau renkamasi servilistinis būvis. Pilietinė visuomenė
statoma ant dorybės pamatų ir kyla iš solidarumo ir altruizmo nuostatų.
Visur populiarinama gyvenimo pragmatika ir teisių - ne pareigų -
kultūra subrandino tokius dabarties gyvenimo vaisius - vienų, kurie
beatodairiškai siekia savo intereso, agresiją, kitų, nelaimėlių,
- desperaciją ir apmaudą. Ir lieka vienintelis siekis visiems -
išgyventi, prasimaitinti, pragyventi, prasigyventi. Vertybių stygius,
moralinė dykra.
Atsitokėjimo šansai ir pilietinės visuomenės atkūrimas
tampa panašus į stebuklo laukimą. Daugkart susirūpinusiųjų mūsų
ateitimi išsakomi siūlymai eiti į viešąją erdvę sunkiai įgyvendinami,
nes joje dominuoja ne viešojo intereso gynyba ir atstovavimas jam,
o komerciniai dėsniai: užsakymas, lėšos ir produktas vartotojui.
Tik tiek - keliai atviri, bet galimybės- resursuose. Ir tuščios
tos pasakėlės bei raginimai. Viešosios erdvės rimtųjų laidų/tekstų
favoritai ir jos konstruktoriai įsivaizduoja, kad juos girdi ir
supranta visa tauta. Deja, tokių labai nedaug - dauguma mėgaujasi
ir raminasi popsinės žiniasklaidos pinklėse. Beje, ir į šią erdvę
jau ima veržtis politikos artistai, demonstruodami savi šoumeniškumą.
Viskas tampa pigia propaganda. Popsas formuoja tik refleksu grindžiamą
visuomenės savivoką - to labiausia ir reikia mumis manipuliuojančioms
jėgoms, taip išsivysto rimtų kalbėjimų atmetimo nuostata. Ratas
užsidaro.
Kam valdžiai pilietinė visuomenė, jeigu ji visuomet
yra dar vienas kliuvinys, kuriam svarbu politikos turinys ir kokybė.
Gal todėl ilgalaikiai Lietuvos tikslai yra konkurencinga ekonomika,
žinių ir saugi visuomenė. Pilietinės visuomenės projektas šiandien,
regis, bus tapęs jos pačios rūpesčiu ir siekiniu. Tokios pilietinės
atsvaros kūryba valdžiai tiesiog neparanki, dalijimasis galia su
visuomenės institutais jai reiškia savęs silpninimą. Ir valdžiai
toks visuomenės būvis patogus, nes iš nevilties ji džiaugiasi bet
kokiu pažadu, menku veiksmu jos naudai, vildamasi: jei davė tiek,
duos ir vėl. Valdantieji puikiai manipuliuoja žmonių iliuzijomis
ir jas nuolat palaiko. Pilietinė visuomenė būtų oresnė, nesileistų
mulkinama, todėl valdžios darbotvarkėje ir nėra šio klausimo.
Švietimo paskirtis - brandinti pilietines nuostatas
ir vertybes - yra iš esmės užgesinta ir prisimenama tik tam tikromis
progomis. Ugdymas tampa visai nupilietintas, išplautos bet kokios
vertybės, nebeliko net kalbų apie ugdymo turinio ir sociokultūrinio
konteksto sąsajas ir integralumą, svarbiausiu uždaviniu įvardinamas
parengimas egzaminui, įskaitai, darbo rinkai, asmens kompetencija
- tai, kas praktiška ir naudinga, beveik ištrinamas kultūrinis ir
pilietinis matmuo. Taip gaminamas veikiančio tipo žmogus, kuris
konkuruoja dėl savęs įtvirtinimo darbo rinkoje. Tai gerai, bet vienpusiška,
nes lyg ir nebelieka nieko - be jo didenybės aš.
Atrodo, būsime pasiekę dugną, kai reikia iš esmės
keisti požiūrį į strateginius visuomenės plėtros tikslus, naujai
apibrėžti partnerystę su visuomenės institucijomis ir sistemingai,
be išskaičiavimų remti jų dalyvavimą viešojoje politikoje. Ne vaidinti,
o nuoširdžiai veikti visų labui - tokia valdžių priedermė.
© 2005 "XXI amžius"
|