Jie išgudrėjo

Gudresni darosi mažų tautų naikintojai. Mums tai aktualu, nes esame maža tauta, – ir mus naikina, ir vis tobulesnėmis priemonėmis.
Atsimename, kaip šiurkščiai buvo naikinama Lietuva 1940–ųjų okupacijos metais. Naikinta be jokių gudrybių, paprastai, fiziškai. Žudyta, tremta, badu marinta. Labiau dvasinėje plotmėje – įveista nežmoniška baimė, ir tomis priemonėmis lietuvius tarsi nugalėjo.
Pasirodė, kad ne visai nugalėjo. Daug pasiekė, bet giliai pasąmonėje, atrodo, liko prievartos prisiminimas. Matyt, persidavinėjo jis be žodžių iš kartos į kartą, o kai dar persipynė su nevykusiu gyvenimu, tai ir buvo rezultatas – kitokio gyvenimo ilgesys. Ir laisvės Lietuvai noras tebebuvo giliai pasąmonėje. Atėjus laikui jis buvo paviršiun iškeltas, ir galėjo dainuojanti revoliucija įvykti, ir pabuvome kurį laiką tarsi nepriklausomi.
Tad ir baisia prievarta naikintas tautiškumas neišnyko, o išnaikinti norisi, ir dabar atliekamas tas gudresnis eksperimentas. Su mumis atliekamas, mes – to eksperimento dalyviai. Užsakymas – savo noru, be juntamos išorinės prievartos – susinaikinti. Tada ir priešinimosi pėdsakų pasąmonėje neliks. Tada susinaikinimas bus galutinis.
Mums liepia, mes vykdome. Mokome jaunimą nemylėti tėvynės. Mokome, ir klauso jaunimas. Sociologinės apklausos rodo, kad randasi vis mažiau jaunų žmonių, kuriems ką nors reiškia tėvynė. Jie dar kalba lietuviškai, nes čia taip patogiau, dar ne visi ir kokią nors užsienio kalbą yra gerai išmokę. Kalba žodžius kraipydami, svetimybes maišydami, bet kalba. Ir kalbės tol, kol išsipildys jų svajonė patekti į kitakalbę aplinką. Tada – visos sąlygos, ir savo buvusią kalbą bematant užmirš. Jų vaikai ir nepradės mokytis.
Galime stebėti tris nuoseklumus, nutautinančius Lietuvą. Vienas, pirmasis, įvairiausiais būdais vykdomas – kad Lietuvos jaunimas nemylėtų Lietuvos. Čia ir propaganda, ir šventenybių niekinimas, o kartais ir jų norėjimas rodyti, bet labai primityviai, kad būtų atvirkščia reakcija: įkyriai, nuobodžiai, nevykusiai ir būtinai, kad atrodytų tarsi prievarta. Ir organizaciniai dalykai: kvailų žmonių į valdžią stūmimas, po to gėrėjimasis jų tyčia daromais negerais veiksmais, taip kad pati valstybė atrodytų kaip nesąmonė. Ir medžiaginiai dalykai – kad būtų bloga gyventi, kad nebūtų normalaus darbo ir uždarbio ir nesinorėtų tokiame krašte gyventi.
Šitie visi veiksmai ruošia kitam nuoseklumui – tegul jaunimas išvyksta. Paruoštas, jau nutautėjęs, svetur bematant ištirps. Stumiamas ir stumiamas iš Lietuvos tikintis, kad nesugrįš.
O jeigu imtų ir kas nors panorėtų sugrįžti, tai trečias nuoseklumas, dabar ryškėjantis, – tegul jau būna užimta vieta ir nebebūna, kur sugrįžti. Dabar išryškėja – Rusija užiminėja energetiką, stambias įmones, ir prireiks ten jai savų specialistų, o gal ir darbininkų reiks kvalifikuotų, ir vėl atsivers kolonizavimo keliai. Prisirinks, apgyvendins, o vietiniai turės išmokti jau primirštos kalbos.
Kolonizavimu apsidraudžiama, nes ką žinai: per ilgesnį laiką ir betaučiai išvykę gali savo valstybę prisiminti. Taip atsitinka, kad po ilgo laiko imama savo šaknų ieškoti, iš naujo norisi atgimti. Neseniai „XXI amžiuje“ skaitėme, kad kažkur Argentinoje jau per kelias kartas nutautėję lietuviai ima lietuvybe domėtis. Ir, sako, vien tautinių šokių neužtenka, mokykimės lietuvių kalbos. Ir mokosi. Suranda vieni kitus, lietuviškas pavardes atsekę telefonų knygose – buriasi tautiečiai.
Žinant, kad gali taip atsitikti bent daliai ir dabartinių išeivių, todėl ir yra toji pastanga: jeigu kada nors jie pasiilgs Lietuvos, kad jos jau nebūtų arba jau būtų koks nors surusėjusios likutis.
Jeigu taip įvyktų, kad išvykėliai pasiilgtų lietuvybės, gal kurtųsi pasaulyje Lietuvos salelės. Kai pakanka atkaklumo, ir salelės gal išsilaikytų. Saugotų lietuvybę, mokytųsi kalbos kaip dabartiniai argentiniečiai, tik vietos sugrįžti prie Nemuno, prie Šešupės, prie Baltijos jūros jau jiems nebūtų.
Lietuvos salelės… Nebus jos galingos ir ištvermingos kaip žydų ir kitos po pasaulį blaškytos tautos. Buvo tautų, kurios ilgai gyveno salelėmis ir nešiojo tėvynę širdyse. Lietuviai vargiai galės. Jeigu ir galėtų, vis tiek gaila, kad praranda savo vietą. Kol yra galimybė, jeigu dar yra, reikėtų išsaugoti Lietuvą šioje įprastoje vietoje, kur dabar gyvename.
Tik greičiausiai gudriųjų gudrybė šiuokart pavyko – ištirps išvykėliai, nė salelių nebeliks. Jie išvyksta jau beveik ištirpę, nutautėję ir skuba tą užtvirtinti. O kad savaime išnyko ir be prievartos, tai neliks ir užkoduoto pasipriešinimo noro, koks buvo likęs po smurtingojo sovietmečio. Švelnus tautų naikinimas humaniškomis priemonėmis nepažeidžiant jų noro. Tikriausiai geras ar geresnis už buvusįjį, nes kam to kraujo ir smurto?
Tik mes, kurie esame negeri, raginame priešintis – taip pat be smurto – ir neišnykti. Mums gaila išnykstančiųjų.
Išliks tėvynė – neišliks tėvynė, ir jau beveik nusprendžiame, kad neišliks. O salelės? Jeigu jos vis dėlto rastųsi ir net užeitų jų gyventojams noras sugrįžti? Pasaulyje yra ne vienas tokių pavyzdžių, kai kas nors bando sugrįžti į kitų jau užimtą vietą.
Visiems žinomas žydų tautos kūrimasis kažkada buvusioje savo vietoje. Nei taip, nei kitaip nepasibaigęs. Kadaise jų gyventos žemės atiduotos jiems kurtis kaip kompensacija, bet ten jau kiti seniai gyveno. Ne tie kiti atidavė, su jais niekas nesitarė. Galingesni už tuos kitus atidavė, todėl pajėgė įkurdinti, bet nepajėgia pašalinti tebesitęsiančio karo.
Lietuvai, jeigu bus išblaškyta ir dar savo noru, suprantama, niekas ir jokiu pavidalu jos vietos neatiduos – nebus galingų užtarėjų.
Pašonėje yra pavyzdys – Karaliaučiaus kraštas. Niekada Rusijai nepriklausiusi žemė irgi jai mestelėta kaip kompensacija. Suprantama, kad niekada nepriklausiusioje gyveno ne jie. Kaip žiauriai išnaikino ten gyvenančius, geriau ir nekalbėti. Atrodo, saugiai įsikūrė, ir jokia kova ten nevyksta. Bet kažkodėl nenyksta griuvėsiai. Gal ir kolonizatorius persekioja naikinimo dvasia, gausiai jų pačių pasėta? Kiek betikina save, kad ten „iskonno russkije ziemli“ (nuo seno rusiška žemė), ta žemė neapgaunama. Ko gero, ji vis tiek atšiauri ir nepriima naujųjų, atgailos nepadariusiųjų už sunaikinimą.
Todėl ir nenaikinama dabar Lietuva atviru smurtu. Į darbą paleistas klastingas naikinimas. Ar pavyks sąmonei šį klastingąjį užkoduoti, per ilgesnį laiką pamatysime. Bet jie, jau matome, išgudrėję, ir jų priemonės patobulėjusios. O mums reikia visas priemones pažinti, gal ginklas bus tas žinojimas?
Ar reikia žinoti?
Iki dabar žinojome, kad Rusija nori mus sunaikinti, o Vakarai, laisvasis pasaulis buvo mūsų rėmėjai. Jais rėmėmės, jie padėjo anaiptol ne visada, ir dažnai pasilikdavome „vienui vieni“.
Pasilikdavome, bet tikėjome, kad ne amžiams. Manydavome, kad pasikeis jų interesai, sutaps su mūsų išlikimo noru, ir jie vėl mus parems. Nenumanėme, kad gali vienąkart jų interesai pasidaryti pastovūs ir lemti mums išnykti. Ir kada jau prieš mus tokia didelė jėga – ir Rytai, ir Vakarai – tai beviltiška išlikti, ir gal geriau apie tai nežinoti. Išnyktume apsisvaiginę, net nesužinoję, kas mus naikina. O gal taip būtų geriau? Sužinoję vis tiek nepasipriešintume per daug galingoms jėgoms. Tad ką kitaip darytume sužinoję? Yra manančių, kad nieko kitaip nedarytume.
Jeigu sužinotume, mes labiau norėtume neišnykti. Žmonių prigimtis, ypač jaunesnių, yra priešgininga. Pajutę naikinami jie tyčia stengtųsi nepasiduoti ir bent jau rūpesčių daugiau naikintojams padarytų. Tai būtų labai tikėtina, bet kaip tik jauniems žmonėms labai sunku sužinoti, kas tyčia su jais daroma. O kam žinoti vyresniems? Vyresni ir taip priešinasi, kiek tik gali, net ir sužinoję priešintis daugiau negalėtų. O gal jiems taip tik atrodo?
Kai galinga jėga naikina, šaukiamasi pagalbon dar galingesnės. Nelikus žemėje į ką remtis, šaukiamasi Dievo. Daug kas Jo šaukiasi, žino apie baisius pavojus ar nežino. Bet kai sužino, ir patys nejausdami šaukiasi dar labiau – juk tai nepamatuojama.
Nejaukus žinojimas, kiek daug blogų žmonių ir jų vykdomų, ir planuojamų blogų veiksmų ne tik liūdina, bet ir kelia nuostabą, pasigėrėjimą, kad dar yra ir gerų žmonių, ir kilnių veiksmų pasaulyje ir Lietuvoje. Pasigėrėjimas ir vertinimas kuo palankiausias, ir nuo to gerų žmonių dar padaugėja. Paprasčiau pasakius – visi geri žmonės darosi dar geresni, nes labiau vieni kitų ieško, vertina ir myli. Kiekvienas nenaikintojas, tėvynės kūrėjas darosi labai brangus, ir lengvai atleidžiamos vieni kitiems neesminės klaidos, kurias daro visi.
O tai, kad liūdina – ne taip jau baisu. Liūdesys nėra vien tik gniuždantis jausmas, yra ir švelnus, sutelkiantis.
Kartais ir padžiugina žinojimas. Žinome, kad esame intensyviai naikinami, o vis dar nesunaikinti – džiugu, nes įspūdinga. O jeigu niekas nesikėsina, tada gali mažiau džiuginti ir buvimas – nevertinama tai, kas turima lengvai. Na, ir dar – artimo sunaikinimo nuojauta vis tiek skatina labiau įtempti jėgas ir kuo daugiau gero pasauliui palikti, kol dar gyventi leidžiama. Taip visais požiūriais žinojimas skatina aktyvumą.
Viliaus Bražėno knygoje „Nauja pasaulio tvarka – žvilgsnis į pasaulį ir Lietuvą iš Amerikos dešinės“ yra skyrelis beveik ta tema, kuria čia rašome, pavadintas „Jeigu mes būtume žinoję!“ Tuos žodžius sakę išžudytieji, Stalinui sąjungininkų atiduoti per Antrąjį pasaulinį karą anglų pusėje kariavę kazokai. Nežinau, kas tuos žodžius girdėjo. Neaišku ir ką jie būtų darę kitaip, jeigu būtų žinoję, nes nulemtas buvo jų likimas.
Gydytojai ir ligoniai dažnai be žodžių sutaria, kad neišgydomiems ligoniams kai ko reikia nežinoti, dažniausiai – kad jie serga vėžiu, kuris vis dar yra labiausiai žinoma nepagydoma liga. Nors nežinojimas tebėra visuotinai sutartas, bet yra norinčių ir šitai žinoti, dažniausiai – religingi žmonės. Jų paklauskime, ką jie sužinoję darys kitaip. Matyt, intensyviau ruošis amžinybei, nors tikrai tikintys ir šiaip visą gyvenimą jai ruošiasi. Ko negalima pakeisti, kam reikia žinoti? Bet jie dažnai žinoti nori. Matyt, galima ir amžinybei labiau ruoštis sužinojus.
Todėl stenkimės: tegul Lietuva žino, kokia jai grėsmė, ir tegul elgiasi kaip kiekvienas artimą pavojų juntantis žmogus – budi, ginasi ir rūpinasi savo paliksimu pėdsaku. Ir tegul šaukiasi paties galingiausiojo – Dievo pagalbos. Pagalbos sau, atsivertimo ją naikinantiems – atsivertę liautųsi šiuo blogu darbu užsiimti, ir tai savaime būtų Lietuvos išgelbėjimas.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"