Vladimiras Putinas nugalėjo Europą?
Briuselyje – nuolaidos Rusijai dėl Kaliningrado

Pirmadienį į Briuselį Rusijos prezidentas V.Putinas atvyko būdamas geros nuotaikos: dirva Europos kapituliacijai dėl Kaliningrado buvo kruopščiai išpurenta. Teliko tik padėti parašus ir išgerti šampaną. EPA-ELTA nuotraukoje: prieš prasidedant ES ir Rusijos vadovų susitikimui, kuriame svarstytas Kaliningrado likimas, kai ES išsiplės Rytų kryptimi, pozuoja (iš kairės į dešinę) ES Komisijos pirmininkas Romanas Prodis, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Danijos ministras pirmininkas Andersas Fogas Rasmusenas ir ES užsienio reikalų šefas Chavjeras Solana

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Europos Sąjungos lyderiai pirmadienį iš esmės susitarė dėl Kaliningrado tranzito po to, kai į ES bus priimtos šį Rusijos anklavą prie Baltijos jūros supančios Lietuva ir Lenkija. „Susitarėme visais klausimais, išskyrus kelis mažiau svarbius dėl finansavimo“, – pareiškė ES diplomatiniai šaltiniai po pirmo V.Putino ir ES, kuriai atstovavo Danijos premjeras Andersas Fogas Rasmusenas (Anders Fogh Rasmussen) ir Europos Komisijos pirmininkas Romanas Prodis (Romano Prodi), derybų rato.
Pagal ryškėjantį susitarimą Rusijos piliečiai galės keliauti tarp Kaliningrado srities ir pagrindinės Rusijos dalies arba gavę daugkartinio tranzito pasą, arba vadinamąjį „lengvąjį“ dokumentą, kuris galios tik vienai kelionei traukiniu pirmyn ir atgal. Rusija iš pradžių protestavo, kad jos piliečiams, keliaujantiems iš vienos šalies dalies į kitą, reikės trečių šalių leidimo. Tačiau ES palaužė Maskvos priešinimąsi, sutikdama atlikti greitojo geležinkelio susisiekimo tarp Kaliningrado ir Rusijos projekto įgyvendinamumo studiją. Tarp abiejų regionų ėmus kursuoti pakelyje nestojantiems traukiniams, Rusijos piliečiams nebereikėtų vizų.

Užkulisiniai žaidimai laimi

Nepaisant to, kad Rusija laikoma praradusi pasaulyje supervalstybės statusą ir galią, taip nėra. Maskva ir toliau šokdina senąją Europą ir net Vašingtoną.
Anot vieno politologo, Rusijai pakankamai gerai sekasi pergudrauti Vakarus ir negrasinant branduolinėmis raketomis. Tai ypač akivaizdu stebint, kai Europos Sąjunga faktiškai nusileido beveik visiems Kremliaus reikalavimams dėl Kaliningrado. ES vadovai, kalbėdami, kad derasi dėl bevizio tranzito su Lietuva ir atsižvelgia į jos interesus bei suverenumą, tėra tik, švelniai tariant, muilo burbulas. Lietuvos interesai aukojami ES galingųjų, nepasimokiusių iš istorijos, užmačioms. Aišku, Europa baiminasi ne tiek Rusijos branduolinių ginklų, kiek ekonominio spaudimo. Kita vertus, Europos Sąjungai labai svarbu išsaugoti neaprėpiamą Rusijos rinką ir išmesti į ją milžinišką kiekį užsigulėjusių prekių.

Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai:
nerimą keliančios trajektorijos
(Sociosofinė kritinė apžvalga)

Priešinimosi sindromas

Tuo bruožu siekiame apibūdinti lietuviams tebebūdingą (ir tik su dabartine jaunąja karta nykstančią) įvairiais pavidalais ir būdais reiškiamą savigynos poziciją; priešinimosi „kitiems“, „kitokiam pasauliui“ poziciją. Šiuo atveju tiek atskiro žmogaus, tiek ir visos tautos (kaip sociumo) dialogas su kintančiu pasauliu negali būti visavertis, skatinantis pirmyneiges kūrybines galias. Šiuo atveju negali būti objektyviai suprasto ir kūrybiško, lankstaus prisitaikymo prie spartėjančia tvarka kintančių aplinkybių.
Ne vienas iš oponentų paprieštarautų tvirtindamas, kad priešinimosi pozicija – herojiškas lietuvio bruožas, vertas panegirikos, o ne papeikimo. Gal ir taip… Bet pažvelkime ir iš kitos pusės. Argi ne su kiekvienu atviru, juolab ginkluotu pasipriešinimu lietuvių tauta ne gausėdavo, bet tirpdavo? Ar tai buvo karai su kryžiuočiais, vėliau – su Maskva, dar vėlesni sukilimai prieš carinę Rusiją ar ginkluotas bei kitokiomis formomis pasireiškęs, bet aiškiai konfrontacinis pasipriešinimas bolševikinei invazijai? Taip, visi jie neabejotinai stiprino lietuvio dvasią, grūdino jo nacionalinį charakterį. Tačiau ir teritoriniu, ir demografiniu, ir kultūros bei civilizuotumo požiūriu tai buvo taip pat ne kas kita kaip rimti pralaimėjimai…

Algirdas Patackas: naujasis terorizmas
yra Dievo rūstybės ženklas

Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas įsitikinęs, kad XXI amžiaus pradžioje pasaulį krečiančių teroro aktų giliausia priežastis yra eschatologinio pobūdžio.

Esate šalininkas prielaidos, kad tiek dabartinį įkaitų grobimą Maskvos teatre, tiek gyvenamųjų namų sprogdinimą Rusijos miestuose organizavo Rusijos slaptosios tarnybos. Kas verčia jus taip manyti?
A.P. Nesu nei šalininkas, nei ne šalininkas. Maždaug 80 proc. ekspertų Maskvos namų sprogdinimus prirašytų FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba), o ne čečėnams, kuriems tie sprogdinimai visiškai nebuvo naudingi. Tokia versija šiuo metu laikoma realiausia. Panašūs dalykai vyko ir Maskvoje. Juk nebūtina įkaitų grobimo organizuoti, galima tiesiog leisti jam įvykti. O kad į Maskvą slapta atvažiavo 50 ginkluotų ir uniformuotų čečėnų, yra pasakos tiems, kas tų dalykų neišmano. Bet manęs, tiesą sakant, tai visiškai nedomina, nes tai sritis, apie kurią pagrįstai gali šnekėti labai nedaug žmonių. O kai žurnalistai ar namų šeimininkės pradeda samprotauti, reikėjo dujas naudoti ar ne, nuobodu klausytis. Daug svarbesni yra kiti dalykai.

Jie išgudrėjo

Gudresni darosi mažų tautų naikintojai. Mums tai aktualu, nes esame maža tauta, – ir mus naikina, ir vis tobulesnėmis priemonėmis.
Atsimename, kaip šiurkščiai buvo naikinama Lietuva 1940–ųjų okupacijos metais. Naikinta be jokių gudrybių, paprastai, fiziškai. Žudyta, tremta, badu marinta. Labiau dvasinėje plotmėje – įveista nežmoniška baimė, ir tomis priemonėmis lietuvius tarsi nugalėjo.
Pasirodė, kad ne visai nugalėjo. Daug pasiekė, bet giliai pasąmonėje, atrodo, liko prievartos prisiminimas. Matyt, persidavinėjo jis be žodžių iš kartos į kartą, o kai dar persipynė su nevykusiu gyvenimu, tai ir buvo rezultatas – kitokio gyvenimo ilgesys. Ir laisvės Lietuvai noras tebebuvo giliai pasąmonėje. Atėjus laikui jis buvo paviršiun iškeltas, ir galėjo dainuojanti revoliucija įvykti, ir pabuvome kurį laiką tarsi nepriklausomi.
Tad ir baisia prievarta naikintas tautiškumas neišnyko, o išnaikinti norisi, ir dabar atliekamas tas gudresnis eksperimentas. Su mumis atliekamas, mes – to eksperimento dalyviai. Užsakymas – savo noru, be juntamos išorinės prievartos – susinaikinti. Tada ir priešinimosi pėdsakų pasąmonėje neliks. Tada susinaikinimas bus galutinis.

Trys teroro naktys Maskvoje: Rusijos pergalė ar pralaimėjimas?

„Nord-Ost“ turėjo tapti pirmuoju Rusijos miuziklu, rodomu kasdien. Šiame miuzikle susipynė brodvėjiška kultūra, bardų estetika ir psichologinė aktorinė mokykla. Spektaklio pradžioje skambėjęs skęstančio laivo pagalbos signalas S.O.S tapo pranašišku ženklu. Per čečėnų teroristų išpuolį, tiksliau įkaitų išvadavimą, žuvo 18 iš 76 trupės narių. Oficialūs šaltiniai nepateikia tikslaus įkaitais tapusių žiūrovų skaičiaus. Tarp žuvusiųjų ir du trylikamečiai aktoriai – berniukas ir mergaitė. Suniokotos dekoracijos, sugadinta keli šimtai kostiumų. Šioje scenoje jau niekad nebus įmanoma vaidinti taip, kaip anksčiau. Aktorius kankins slogūs prisiminimai. Paradoksalu, bet būtent dėl įkaitų dramos miuziklas „Nord-Ost“ tapo populiariausiu pastarųjų metų Rusijos spektakliu.

Įkaitų dramą Maskvoje komentuoja psichologai

Po pasaulį sukrėtusios įkaitų dramos Maskvoje Rusijos psichologams teko nelengva užduotis – suteikti psichologinę pagalbą buvusiems įkaitams ir jų artimiesiems. Rusijos psichologai tvirtina, kad per pastaruosius trejus metus jie itin gerai išmoko suteikti psichologinę pagalbą nukentėjusiems teroro aktų metu. Stengiamasi padėti ne tik vaikams ir suaugusiems, bet ir jų artimiesiems, kuriems pagalba ne mažiau reikalinga. Dauguma daugiau ar mažiau susijusių su įkaitų drama patyrė šoką, jiems sunku grįžti į normalų gyvenimą. Be profesionalios psichologinės pagalbos sunku būtų susitaikyti su patirtos emocinės traumos padariniais, kurie gali pasireikšti kaip sumažėjęs darbingumas, įvairios neurozės ar kitos ligos.
Nėra nustatyta, kiek laiko teroristų nelaisvėje išbuvęs žmogus patiria psichikos pažeidimus. Kiekvienas mūsų yra skirtingas. Patekę į tokią situaciją žmonės turėtų stengtis palaikyti vienas kitą, išlikti kiek galima ramesni, nesakyti ir nedaryti to, kas galėtų išprovokuoti teroristus. Reikėtų stengtis kuo mažiau judėti ir neatkreipti į save teroristų dėmesio. Net ir esant tokioje, rodos, beviltiškoje situacijoje reikia neprarasti vilties, tikėti išvadavimu ir melstis – visa tai padeda žmogui išlikti.