Įkaitų dramą Maskvoje komentuoja psichologai

Po pasaulį sukrėtusios įkaitų dramos Maskvoje Rusijos psichologams teko nelengva užduotis – suteikti psichologinę pagalbą buvusiems įkaitams ir jų artimiesiems. Rusijos psichologai tvirtina, kad per pastaruosius trejus metus jie itin gerai išmoko suteikti psichologinę pagalbą nukentėjusiems teroro aktų metu. Stengiamasi padėti ne tik vaikams ir suaugusiems, bet ir jų artimiesiems, kuriems pagalba ne mažiau reikalinga. Dauguma daugiau ar mažiau susijusių su įkaitų drama patyrė šoką, jiems sunku grįžti į normalų gyvenimą. Be profesionalios psichologinės pagalbos sunku būtų susitaikyti su patirtos emocinės traumos padariniais, kurie gali pasireikšti kaip sumažėjęs darbingumas, įvairios neurozės ar kitos ligos.
Nėra nustatyta, kiek laiko teroristų nelaisvėje išbuvęs žmogus patiria psichikos pažeidimus. Kiekvienas mūsų yra skirtingas. Patekę į tokią situaciją žmonės turėtų stengtis palaikyti vienas kitą, išlikti kiek galima ramesni, nesakyti ir nedaryti to, kas galėtų išprovokuoti teroristus. Reikėtų stengtis kuo mažiau judėti ir neatkreipti į save teroristų dėmesio. Net ir esant tokioje, rodos, beviltiškoje situacijoje reikia neprarasti vilties, tikėti išvadavimu ir melstis – visa tai padeda žmogui išlikti.
Šiandien nemažai kalbama apie vadinamąjį Stokholmo sindromą, kai tarp teroristų ir pagrobtųjų, esančių toje pačioje uždaroje patalpoje, užsimezga psichologinis kontaktas. Atsirandantį emocinį kontaktą su teroristais derėtų kuo skubiau nutraukti ir apskritai jo vengti, kad tai teroristams nesuteiktų progos manipuliuoti įkaitais. Psichologinė priklausomybė didėja praleidus kartu vis daugiau laiko. Įkaitai turėtų stengtis nesusitapatinti su pagrobėjais.
Na, o kaip elgtis pagrobtųjų artimiesiems? Ko gero blogiausias patarimas būtų sėdėti namuose ir laukti telefono skambučio. Reikėtų stengtis išlikti ramiems. Būtent tai ir padės sulaukti situacijos pagerėjimo.
Teroro aktų metu daugelis žurnalistų stengiasi kuo profesionaliau pateikti informaciją apie įvykį, tačiau pamiršta, kad plačiajai visuomenei pateikiama informacija patenka ir į teroristų rankas ir padeda apsispręsti, kokį žingsnį toliau žengti. Derėtų daugiau kalbėti ne apie išlaisvinimo metu naudojamą techniką, o apie panašią kitų šalių patirtį, išgelbėjimo viltį. Žiniasklaida neturėtų sėti isterijos, skatinti neigiamos visuomenės reakcijos, kurstyti tautinės neapykantos.
Rusijoje dabar panika, baimė, visi jaučia įtampą. Žmonės bijo išeiti į gatvę, važiuoti metro, eiti į renginius. Atsargumo priemonių pamiršti nederėtų, tačiau nereikia ir užsidaryti namuose.
Kyla klausimas, kiek psichologai realiai gali padėti ką tik išlaisvintiems žmonėms. Psichologai tokiu atveju nėra bejėgiai, tačiau būtinos bendros gydytojų, psichologų, buvusių įkaitų ir jų artimųjų pastangos. Tada galima tikėtis, kad pasekmės išnyks arba bus nežymios.
Nemaža dalis psichologų mano, kad vaikų psichika kur kas atsparesnė nei mes įsivaizduojame. Vaikus gydyti lengviau, jie mažiau jaučia psichologinę traumą. Vaikui didesnę įtaką daro ne pats dramatiškas įvykis, bet jį supančių suaugusiųjų elgesys. Jei suaugusieji ramūs, atviri ir elgiasi taip, kaip ir visada, vaikas nepraras pasitikėjimo. Pagrobtųjų vaikų tėvai ir giminaičiai neturėtų bijoti parodyti savo emocijų. Su vaikais derėtų elgtis ne kaip su aukomis, bet kaip su nugalėtojais.
Klaidinga manyti, kad psichologai siekia, jog žmogus viską pamirštų. Jei žmogus visiškai neprisimena įvykio, patiria psichologinę traumą, suserga fizinėmis ligomis. Skaudžią patirtį reikia išmokti priimti kaip neįkainojamą.
Įkaitų drama Maskvoje turėjo įtakos ne tik į konflikto sūkurį patekusiems žmonėms, ji turės įtakos visiems. Įkaitų dramoje dalyvavo ir įkaitų artimieji, šeimų nariai, visi stebėję įvykius televizoriaus ekrane, visi, išlaisvinimo operacijos dalyviai, netoliese gyvenantys žmonės. Itin skaudžiai tai atsilieps tiems, kurie patys kada nors yra buvę įkaitais. Vien psichologų pagalbos neužteks, reikia ir asmeninių pastangų. Šiuo teroro aktu nesiekta nužudyti tam tikro žmonių skaičiaus. Akto tikslas buvo destabilizuoti padėtį visuomenėje. Rezonansinių psichologinių traumų poveikis priklausys nuo paties žmogaus. Tai gali pasireikšti kaip baimė dėl ateities, iškilę ankstesnių skaudžių įvykių prisiminimai, sveikatos būklės pablogėjimas. Reikia nepasiduoti blogoms mintims. Psichologinis pasidavimas reikštų pagalbą teroristams.
Teroro akto pasekmės neišblės akimirksniu, daugeliui jos liks amžinai. Ypač sunku tiems, kurie kol kas neturi jokių žinių apie pagrobtus artimuosius. Itin sunku bus tiems, kurių giminaičiai žuvo arba patyrė sunkių sveikatos sutrikimų. Paprastai mirusio artimo žmogaus gedima dvejus metus. Psichologinės pagalbos po staigios netikėtos mirties gali prireikti ir ilgesniam laikui. Su netektimi susitaikyti mokosi pats žmogus, psichologas tik jam padeda.
Žurnalistai turėtų suprasti, kad žmonės jau ir taip jaučiasi blogai, nereikėtų dar aitrinti žaizdų. Tačiau reikia skelbti tiesą, kokia ji bebūtų. Kiekviena visuomenei skelbiama informacija turi būti kruopščiai patikrinama, kad dienraščių antraštėse ir televizijos eteryje nemirgėtų įvairūs gandai. Medikams ir psichologams neužtenka laiko bendrauti su žiniasklaida. Žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų artimiesiems patartina laikinai atsiriboti nuo informacijos apie įvykius Maskvoje, jei gaunama informacija pernelyg juos skaudina. Tačiau, be abejo, tokiose situacijose kiekvienas pirmiausia turėtų elgtis savo nuožiūra.

Pagal užsienio žiniasklaidą

© 2002 "XXI amžius"