Horizontai

Pirmiausia karas, po to – priežastys

Tiems, kurie seka prezidento Dž.Bušo veiksmus ir kalbas, nekyla abejonių, jog jau seniai nutarta, kad bus pradėtas karas prieš Iraką. Kodėl? Tai klausimas, į kurį atsakyti sunku, kadangi Bušo administracijos nariai ieško įvairiausių būdų paaiškinti pagrindinio sprendimo logiką ir teisinį pagrindą. Aišku tai, kad pirma buvo padarytas sprendimas, po to – vieši paaiškinimai visuomenei.

Karo paskelbimo priežastys

Prezidento Bušo minėtos priežastys, dėl ko būtina pulti Iraką:
1. S.Huseinas prisidėjo prie teroristų, užpuolusių Ameriką 2001 metų rugsėjo 11-ąją.
2. Irakas turi slaptų masinio naikinimo ginklų, dėl to Amerikai ir jos bendrininkėms šiuo metu kyla didelis pavojus.
3. Huseinas nesilaiko sutarčių ir pažadų, duotų Jungtinėms Tautoms, kurių turėtų laikytis po pralaimėto karo 1991 metais.
4. Huseinas eksportuoja pavojingus ginklus bei techniką kraštams, kuriuose veikia teroristinės grupuotės.
5. Huseinas diskriminuoja, kankina, naikina savo krašto gyventojus.
6. Irake pažeidžiamos žmogaus teisės.
7. Huseinas planavo nužudyti dabartinio prezidento tėvą.

Nepaskelbtos priežastys:

a) Amerikos naftos kompanijoms ir Amerikai turi būti užtikrinta pigi naftos rinka;
b) Amerika nori dominuoti Artimuosiuose Rytuose.

Viskas vyksta pagal numatytą planą

Metiniame Jungtinių Tautų suvažiavime JAV prezidentas griežtai ir aiškiai išdėstė savo nuomonę apie Iraką. Jis bandė pažadinti Jungtines Tautas iš įprasto tos organizacijos miego.
Iš S.Huseino Amerikos prezidentas pareikalavo klusnumo. Jis ypač akcentavo tai, kad Irako vadas drįso nesilaikyti įsipareigojimų Jungtinėms Tautoms bei įsakymų. Tai buvo pristatyta kaip didelis nusikaltimas istorijai bei tarptautinei taikai. (Tačiau Amerikos prezidentas nepaaiškino, kodėl jis nekritiškas Izraelio atveju, kai pastarasis visai nekreipia dėmesio į šios organizacijos rezoliucijas, prašymus ir įsakymus. Gal ne visi privalo laikytis Jungtinių Tautų reikalavimų? Tarptautinės teisės principai taikomi ne visiems vienodai?)

Kategoriški Amerikos prezidento reikalavimai:

a) Irakas besąlygiškai turi įsileisti specialistus, kurie patikrintų masinių ginklų gamybą;
b) Irakas privalo nusiginkluoti;
c) Irakas privalo laikytis visų Jungtinių Tautų įsakymų;
d) Huseinas turi būti pašalintas nuo valdžios.
Po tokios prezidento kalbos pabudo diplomatinės pasaulio biurokratijos ir ėmė posėdžiauti, posėdžiauti, posėdžiauti. Beveik visos valstybės pasisakė prieš karą, kurio pageidauja Dž.Bušas ir jo kabinetas. Vienintelės valstybės, remiančios prezidento karo vajų, yra Anglija ir Izraelis. Anglų piliečiai skeptiškai žiūri į savo valdžios norą stoti į karą. Izraelio piliečiai, rodosi, yra už karą. Izraelio ministras pirmininkas net turėjo įsakyti savo valdžios žmonėms, kad viešai nesidžiaugtų šia padėtimi, nes tai gali kenkti JAV diplomatinei veiklai.
JAV Kongresas, paklusdamas „lobistų“ ir prezidento spaudimui, Bušui suteikė neribotas teises. Prezidento administracija ne tik organizuoja karo pradžią (nesvarbu, ką nutars Jungtinių Tautų atstovai ir Saugumo taryba), bet jau yra sudariusi okupacijos planą. Liko tik susitarti su Rusija ir kitais kraštais, kiek jie iš tos okupacijos gaus naftos ir turto.
V.Putinas, matydamas tokį vienašališką Amerikos prezidento nusiteikimą pradėti karą, reikalauja vis daugiau ir daugiau turto. Tai sena sovietinė tradicija, prasidėjusi Antrojo pasaulinio karo metu, kai Stalinas užėmė Karaliaučių, pusę Europos, dalį Japonijos (prieš kurią nekariavo iki pat paskutinės dienos).
Kiti kraštai, tvirtai pasisakantys prieš karą, užkulisiuose taip pat derisi, kiek galėtų pagrobti Irako turto.

Painus kelias į karą

Ir štai karo planams bei turto dalyboms sukliudė kitas diktatorius – Šiaurės Korėjos komunistas Kim Jong II. Remdamasis savo apskaičiavimais jis paskelbė, kad nepaisant 1994 metų susitarimų su JAV Šiaurės Korėja ne tik sulaužė sutartį, bet jau turi atomines bombas. Taip pat yra žinoma, kad šis diktatoriškas stalinistinis kraštas turi raketų, kurios gali pasiekti JAV (Aliaską) ir, žinoma, sunaikinti pagrindinius Pietų Korėjos miestus bei 40 tūkst. JAV kariuomenės bazių. Šiaurės Korėja ne popierinis liūtas. Kartą jau buvo užpuolusi ir užėmusi 90 proc. Pietų Korėjos. Šis komunistinės diktatūros kraštas pasižymi sadizmu bei teroru.
Yra faktų, kurių Amerikos prezidentas negali iškelti, tad bando juos užmaskuoti. Tie faktai aiškūs. Šiaurės Korėja be jokios priežasties puolė Pietų Korėją. Žuvo dešimtys tūkstančių Amerikos kareivių, daug buvo sužeistų. Šiaurės Korėja nelaisvėn pagrobė daug JAV kareivių ir niekad negrąžino. Karas tarp Korėjų dar nebaigtas. Tarp jų stovi 50 metų įtampos siena. Didžiulė kariuomenė pasiruošusi pulti Šiaurės Korėją.
Šiaurės Korėjoje vyrauja brutali komunistinė diktatūra. Šalies žmonės yra šių dienų vergai. Tūkstančiai miršta badu, šimtai tūkstančių bando bėgti nors ir į komunistinę Kiniją.
Šiaurės Korėja, be abejonės, turi įvairiausių cheminių, biologinių ir atominių ginklų. Žinoma, toks primityvus kraštas negalėjo sukurti viso to be tiesioginės Sovietų Sąjungos ir komunistinės Kinijos pagalbos. Abu kraštai (dabartinė Rusija, ne sovietų sąjunga) ir šiuo metu daro didelę įtaką Šiaurės Korėjai. O naivuoliai amerikiečiai Kiniją bei Rusiją laiko savo didžiausiais partneriais kovoje su terorizmu (žinoma, amerikiečiai turi nematyti, kaip tos valstybės terorizuoja okupuotus kaimynus, etnines mažumas ir net religines grupes).
Sklandžiai artėjant link karo, Šiaurės Korėjos diktatorius sudrumstė JAV prezidento nuotaiką, bet ne jo ryžtą kovoti su S.Huseinu.

Išvados be logikos: dvejopi standartai

Prezidentas Dž.Bušas atsimuša į nepaneigiamus faktus: nėra įrodymų, kad Irakas kaip nors prisidėjo prie rugsėjo 11-osios įvykių. Nėra jokio įrodymo, kad Irakas nori pulti Ameriką ar kelia jai bet kokį pavojų šiuo metu. Irakas nėra vienintelis kraštas, nesilaikantis Jungtinių Tautų įsakymų bei rezoliucijų. Žmogaus teisių pažeidimu, mažumų persekiojimu ar nedemokratišku elgesiu Irakas pasižymi ne ką daugiau nei Šiaurės Korėja ar kitos valstybės, dėl kurių Amerika neva stotų į karą prieš Iraką.
Prezidentas Bušas paskelbė, kad su Iraku negalima tartis, nes jo vadovas yra diktatorius, nesilaikantis pažadų. Kartu jis nusprendė diplomatiniu keliu tartis su Šiaurės Korėjos diktatoriumi, kuriam būdingos tos pačios ydos.
Prezidentas reikalauja iš žmonių, nuvykusių į Iraką, tikrinti masinio naikinimo ginklus. Tai neįmanoma. Randasi gera priežastis skelbti karą.
Prezidentas reikalauja, kad S.Huseino valdžia atsistatydintų. Tačiau to paties nereikalauja iš Šiaurės Korėjos ar kitų diktatoriškų kraštų, su kuriais JAV artimai susijusios.
Prezidentas reikalauja, kad Irakas nediskriminuotų krašto mažumų bei religinių grupių. Bet to nereikalauja iš Šiaurės Korėjos ar net iš Turkijos, kuri tik ir laukia progos, kad galėtų pasidalinti kaimynų turtą.
Prezidentas pasisako už tai, kad nebūtų skriaudžiamos mažumos. O Irake kaip tik gyvena kurdai, kuriuos skriaudžia Amerikos partnerė Turkija. Prezidentas yra už kurdų teises… bet ne už jų nepriklausomybę.

Niekas neteisina S.Huseino veiksmų

Matydami visa tai, dauguma pasaulio kraštų priešinasi karui prieš Iraką, nors visi dori žmonės ir demokratiški kraštai pripažįsta S.Huseino žiaurumą. Jo veiksmų negali pateisinti nė vienas normalus žmogus, tačiau negali užstoti ir kitų diktatorių: Kinijos, Š.Korėjos ar kitų, kurie naikina ar persekioja savo žmones, ypač mažumas.
Kokios gi tikrosios priežastys, dėl kurių Amerikos prezidentas nori pulti Iraką? Jų gal niekada ir nesužinosime. Kol kas jis, besiaiškindamas ir vis surasdamas naujų priežasčių karui pradėti, ne tik nepasako tikrųjų motyvų, bet dar daugiau komplikuoja padėtį.
Gana aišku, kad svarbiausi prezidento patarėjai yra patys naftos industrijos žmonės. Jiems aktualu, kad JAV turėtų pigiausią pasaulyje naftą. Tai būtina norint išlaikyti ekonominę pirmenybę pasaulyje. Jie taip pat žino, kad naftos importuoti reikės vis daugiau. Rusija naftos turi per daug ir ilgainiui gali sudaryti neigiamą konkurenciją. Užėmusios Iraką, o vėliau gal Saudo Arabiją, JAV sau ir savo partneriams užsitikrintų pigią naftą.
Taigi vyrauja dvejopas standartas ir noras užkariauti kraštą dėl jo naftos. Kalbos apie demokratišką Iraką ar žmogaus bei mažumų teises – tai pasaka, kuria netiki net patys Bušo administracijos žmonės.
Amerika yra vienintelė imperija – ekonomine, karine bei kultūrine prasme. Iki šiol Amerika dominavo pasaulyje. Tai darė su tam tikra diplomatija bei orumu. Šį šimtmetį, atrodo, JAV pradeda elgtis taip, kaip ir kitos istorinės imperijos. O tai nėra gerai nei pasauliui, nei Amerikai.

Povilas ŽUMBAKIS