Horizontai

Terorizmo spąstuose

„Taigi dabar mes visi gyvename Vašingtone. Teroristas gali tave pagrobti belaukiantį autobuso stotelėje. O jei jis tavęs nepagrobs, – užmuš tavo dukrą naktiniame Balio salos klube“, – taip savo mintis dėsto Timothy Garton Ash laikraštyje „The Guardian“. Pasak jo, šaltojo karo metu priešu buvo laikoma Raudonoji armija. Dabar tai profesorius Džozefo Konrado „Slaptajame agente“, sėlinantis Londono gatvėmis, dešinę ranką nuolat laikantis kelnių kišenėje ir gniaužiantis nedidelį guminį kamuoliuką – savižudiško sprogmens detonatorių: „…jis ėjo netvirtai, atrodė nesvarbus, nuskuręs, apgailėtinas ir siaubingas savo idėjomis žmogelis. Niekas į jį nežiūrėjo. Jis ėjo pro juos, neįtartas ir mirtinas, kaip parazitas pilnoje žmonių gatvėje“. Timothy Garton Ash cituoja Džordžą Bušą, apibūdinantį naująją JAV saugumo doktriną: „Dabar šešėliniai individų tinklai gali sukelti didesnį chaosą ir kančią mums už mažesnę kainą, negu kainuoja nupirkti vieną vienintelį tanką“. Pasak T.G.Ash, Tony Blairas kovą prieš terorizmą vadina dar vienu pasauliniu karu.
Pasaulyje tvyro grėsmės atmosfera, kurią žiniasklaida padeda platinti ir reikšminti. Be to, mes apie tai juk matėme gal kokį šimtą filmų. Kyla klausimas, ar karas prieš terorizmą šioje grėsmės atmosferoje netaps grėsme mūsų laisvei.
Žinoma, Balio košmaras, Vašingtonas ir bokštai dvyniai nebuvo filmas. Naujos technologijos suteikia teroristams naujų galimybių skleisti blogį. Konrado aprašytą profesorių žemino faktas, kad apie 20 sekundžių po detonatoriaus nuspaudimo sprogmuo susprogtų, ir, be paties profesoriaus, nužudytų „vos“ keletą žmonių. Tokių „problemų“ nekilo Balyje panaudojus karinį užtaisą – ten žuvo daugiau nei 180 nekaltų žmonių. Nuodingosios dujos pumpuojamos į Tokijo metro. Atominė bomba lagaminėlyje – tai jau techninė galimybė, teigia Timothy Garton Ash.
Šiuolaikinis minėto profesoriaus „kolegos“ pranašumas yra tas, kad jį labai sunku surasti. Buvo žymiai lengviau sustabdyti visą Raudonąją armiją. Niekaip neapleidžia mintis, jog Bušo administracijos karas prieš terorą pasibaigė koncentravimusi į Sadamo Iraką – šis karas būtų labiau įprastas ir, kaip žinia, įmanomas laimėti. Milžiną labai erzina besikandžiojantys moskitai, kurių jis negali sugauti. Todėl, pasak Timothy Garton Ash, jis užsipuola bjaurų mėsininką, kurio parduotuvėje esą ir gimsta tie moskitai.
Tony Blairas mums sako, kad reikia kovoti dviem frontais: prieš Iraką ir prieš tarptautinį terorizmą. Tačiau fronto linija kovoje prieš pastarąjį, kaip Stasi šnipai buvo įpratę sakyti, yra nematoma (jie savo šnipus vadino „nematomojo fronto žvalgais“). Viena iš buvusių Didžiosios Britanijos šnipų vadų, Stella Rimington, yra pasakiusi, jog šio karo neįmanoma laimėti, jei mes nesukilsime prieš terorizmo priežastis. T.G.Ash mano, jog tai tikra tiesa. Kai kuriuos Airijos Respublikonų kariuomenės bombardavimus Britanijoje buvo galima laikyti teroristiniais išpuoliais, tačiau visą tai pabaigė Šiaurės Airijos taikos procesas. Būdas sustabdyti Palestinos savižudžius nuo eilinių teroristinių išpuolių prieš nekaltus izraeliečius – suteikti jiems valstybingumą.
Taikydamas analogiją T.G.Ash mato ilgalaikius „vaistus“ islamiškajam ekstremizmui, būtent – Islamo pasaulio modernizavimą. Tačiau ir pasitelkus pačią geriausią Viduriniųjų Rytų politiką pasaulyje, tai ateitų labai negreitai. Tuo tarpu turime teroristus. Netgi išdžiovinus pagrindines moskitų pelkes visuomet išliks žiaurių pavienių ekstremistų, nesugebančių džiaugtis gyvenimu taikiame pasaulyje. Taigi terorizmui turime būti negailestingi taip pat, kaip ir jo šaknims.
Čia Timothy Garton Ash kelia klausimą, kaip tinkamai kovoti nematomame fronte. Pasak autoriaus, Vašingtono ir Londono atsakymas – didesnis paslėptas sumanumas ir sustiprintos karinės bei policijos pajėgos. Prieš kurį laiką vienoje iš realybės trilerio serijų JAV karinės žvalgybos lėktuvai kilo į dangų ieškoti snaiperio. Britų ir amerikiečių sumanumas čia turėjo puikią progą „išbandyti jėgas“. Šaltojo karo pabaigoje mus ištiko šnipų krizė: kam jų reikia, jei nėra ko šnipinėti? Atsakymas toks – turime kovoti prieš naują grėsmę – tarptautinį nusikalstamumą, narkotikus, terorizmą. Tuomet tai atrodė šiek tiek pritempta. Tačiau dabar, po rugsėjo 11-osios bei Balio salos įvykių, kas dar galėtų abejoti? Tony Blairas akcentuoja sumanumo svarbą kovoje dviem frontais. Transatlantinė sumanioji bendruomenė turi tapti viena didžiausių laimėtojų pasaulyje po rugsėjo 11-osios įvykių.
Kyla klausimas, kiek karinės žvalgybos, pokalbių pasiklausymų ir Didžiųjų Brolių reikia, kad būtų galima pagrįstai tikėtis sugauti išsibarsčiusius teroristus ir šių dienų profesorius? Atrodo, daug. Slaptųjų tarnybų galia auga ant tų pačių mielių, kaip ir terorizmas – technologijų pažangos. Šių dienų techninės žvalgybos galimybės pasiekė tokį lygį, apie kurį Stasi galėjo tik pasvajoti. Techniškai Orvelo 1984-ieji tapo realybe tik nuo 1994-ųjų. Pasiklausymo sistemos, tokios kaip Echelonas, tikrai gali perimti visus mūsų skambučius. Turėdamas teisėtus įgaliojimus, MI5 (Didžiosios Britanijos žvalgybos skyrius – red.) gali perskaityti visus mūsų elektroninius laiškus. Orvelo teleekranas jau yra mūsų namuose – tai stalo kompiuteris.
Jie tai gali padaryti, jei mes jiems leisime. T.G.Ash teigia, jog tai priklauso nuo mūsų, balsuotojų, nuspęsti, kur nubrėšime ribą tarp saugumo ir laisvės. Tarp šių dviejų sąvokų visuomet yra kompromisas. Ir netgi technologijos bronzos amžiuje, šaltojo karo metais, kartais ribą brėždavome neteisingai. Kadai Johno le Carre šnipas Džordžas Smiley pasakė: „Mes atidavėme per daug laisvės, kad būtume laisvi“.
Timothy Garton Ash nuomone, kare prieš terorizmą turėtume pasisakyti už laisvę. Geriausias pasipriešinimas, kurį galime pasiūlyti nelaisvės agentams – burtis į energingas, laisvas, atviras visuomenes. Dauguma teroristų, pasak T.G.Ash, nori, jog žmonės būtų prispausti. Netgi sudėtinga bei užmaskuota invazija į žmonių privatumą nesustabdys šešėlinių grupuočių atakų tokiose vietose kaip Balis. Taipgi tai nepanaikins vienišo sprogdintojo rizikos čia. Vašingtone, pačios sudėtingiausios ir sumaniausios karinės mašinos pasaulyje centre, valdžia tiek laiko nesugebėjo sustabdyti snaiperio, žudančio žmones. Straipsnio autoriaus nuomone, reali grėsmė eiliniams piliečiams Britanijoje nukentėti nuo terorizmo yra santykinai maža – žymiai mažesnė negu nuo Airijos Respublikonų kariuomenės.
Pasirinkti – tai prisiimti riziką: daugiau laisvės, mažiau saugumo. Tačiau balansas šiuo atveju yra aiškus. Akcentuodami kitą variantą prarastume per daug laisvės už per mažai papildomo saugumo. Straipsnį Timothy Garton Ash baigia apibendrinančiu teiginiu: „Verčiau tebūnie viena iš 10 tūkstančių galimybių būti užmuštam teroristo, negu viena iš dešimties, kad mano elektroninį laišką perskaitys šnipas“.

Parengė M.P.