"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 20 d., Nr. 41 (41)

PRIEDAI







Ir po NATO skėčiu Lietuvą turėsim ginti patys

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis

Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis prisipažįsta niekad nedrįsdavęs fantazuoti, kad likimas gali iškrėsti tokį pokštą: jis – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas, vedantis ją per NATO slenkstį. Kai per šaltąjį karą, Berlyno blokados metais, leitenantas J.Kronkaitis tarnavo JAV Antrajame kavalerijos pulke šalia Rytų Vokietijos sienos, dažnai pagalvodavo: „Nuvažiuosime dabar tankais į Vilnių ir iškelsime Lietuvos vėliavą ant Gedimino pilies… Bet kad būsiu Lietuvos krašto apsaugos viceministras ar kariuomenės vadas, niekada mintis nekilo“. Kad Lietuva taps NATO nare, – taip pat.
Dabar J.Kronkaitis pripažįsta, kad tai, kas atsitiko, gali būti laikoma stebuklu. „Tikiuosi, kad tas stebuklas, kai tapsime NATO nare, Lietuvai užtikrins nepriklausomybę šimtmečiams, o mūsų valstybė nebus sunaikinta, kaip nuolat atsitikdavo kas keliasdešimt metų, kai turėdavome viską pradėti iš naujo. Ne tik atstatyti ūkį, bet ir žmonių dvasią“, – sako jis. Pažeista žmonių dvasia ir dabar neduoda ramybės kariuomenės vadui. Jam atrodo, kad Lietuvoje dar labai trūksta tikros pagarbos ir meilės savo valstybei.
Vakarų ekspertai, vertindami Lietuvos pasirengimą narystei NATO, dažnai pabrėždavo, kad Lietuva tarp kandidačių yra viena iš geriausiai pasirengusių. Koks turinys slypi po šiais pareiškimais?
Iš karinės pusės 1997–aisiais mes parengėme 10 metų planą. Tuo metu krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius nustatė prioritetus, iš kurių aukščiausias buvo atstatyti ir sustiprinti infrastruktūrą, paruošti kariškius, sutvarkyti jų gerovę, apmokyti ir vėliau – pradėti įsigyti ginkluotę. Tą mes padarėme. NATO matė mūsų planus, jiems pritarė ir paskui žiūrėjo, kaip juos vykdome. NATO nuomone, planus vykdome gerai, mūsų prioritetai teisingi. Aljansas mato, kad kuriame nedidelę, bet Lietuvos mastelius atitinkančią gerą, aukštos kokybės kariuomenę.
1999 m. į NATO įstojusios Čekija, Vengrija, Lenkija turėjo nemažas karines pajėgas iš šaltojo karo laikų. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva kariuomenę kūrė tuščioje vietoje. Ar, jūsų nuomone, tai buvo privalumas?
Manau, privalumas, kad galėjome pradėti iš pradžių. Žinoma, turėjome sunkumų, nes naudojomės sovietų karininkų patirtimi. Bet mums nereikėjo naikinti ištisų struktūrų kaip kitose valstybėse. Buvo pranašumas, kad iš pat pradžių galėjome pritaikyti NATO procedūras, kurti kariuomenę pagal NATO karines struktūras, neturėjome tiek priešininkų, kiek jų buvo kitose valstybėse. Juk yra auksinė taisyklė: jeigu nori įsigyti daug priešų,– ką nors reformuok. Reforma – nepopuliariausias dalykas. Mums buvo lengviau, kad tų priešininkų nebuvo daug. Todėl galėjome greičiau sukurti kariuomenę pagal NATO poreikius.
Kai 1997 metais atvykote į Lietuvą, kokią kariuomenę išvydote?
Jau buvo daug padaryta. Lietuva turėjo aštuonis batalionus, labai greitai susibūrė savanoriai, bet kariuomenės struktūra dar buvo labai netobula: veikiau tai buvo gerų žmonių, pasiryžusių geriems darbams, sambūris. Reikėjo pradėti organizuotis, įvesti sistemas, kad ne kiekvienas veiksmas būtų naujai išmokstamas. Tai padarėme. Žmonės labai daug išmoko, daug jų siuntėme mokytis į užsienį. Jauni karininkai labai lengvai priėmė tai, ką kitiems, gavusiems išsilavinimą kitoje sistemoje, būtų buvę sunkiau išmokti. Aš tą etapą lyginu su darbais po didelės audros. Pirmiausia greitai, dar lietui lyjant, reikia pastatyti pastogę, kad šeima nesulytų, turėtų kur pasislėpt nuo vėjo. Ta pastogė buvo greitai ir gan gerai pastatyta.
Kas kariuomenėje buvo ta pastogė?
Savanoriai. Jie iškart galėjo apsaugoti žmones. Paskui reikėjo pradėti valyti griuvėsius, kad galėtum statyti iš naujo. Taip prasidėjo procesas, kuris tęsiasi. Bet jau keleri metai kaip kuriame modernią kariuomenę.
O kas atvykus iš Vakarų labiausiai nemaloniai nuteikė? Kokie buvo jūsų kaip naujo kariuomenės vado prioritetai?
Buvo dalykų, kurie ir kariuomenėje stebino. Galbūt pats svarbiausias – santykiai tarp karininkų ir kareivių. Kareivis nebuvo gerbiamas, į jį buvo mažiau kreipiama dėmesio negu Vakaruose. Kareivis nebuvo informuotas, jis buvo labiau įrankis kokiai nors užduočiai atlikti, o ne žmogus, kuris savanoriškai nori padėti pasiekti tikslą. Taip pat jautėsi procedūrų, sistemos stoka. Viskas buvo daroma tarsi pirmą kartą. Iš teigiamos pusės stebino jaunų žmonių pasiryžimas siekti tikslo. Nors labai sudėtingomis sąlygomis jie labai entuziastingai ir nuoširdžiai dirbo. Lietuvai tikrai nepaprastai pasisekė, kad turi tokių žmonių.
Koks darbas buvo nemaloniausias? Gal gausaus pulkininkų būrio mažinimas?
Iš tikrųjų, šitas darbas buvo pats nemaloniausias. Pulkininkai buvo geri žmonės, bet nelankstūs. Galbūt jie iš geros širdies norėjo dirbti, bet buvo įsitikinę, kad sovietinė sistema geriausia ir nepriėmė reformų. Reikėjo juos pašalinti. Žinoma, tai buvo nemalonus dalykas, bet reikėjo vienu ar kitu būdu duoti progą jauniems žmonėms perimti jų darbą.
Bet, regis, tų aukštų karininkų buvo per daug pagal kariuomenės dydį?
Taip, buvo labai daug etatų aukštiems laipsniams, juos reikėjo panaikinti. Ir tai daug kam nepatiko, ypač tiems, kurie norėjo greitai pakilti. O mes viską nubraukėme. Negalėjome tokioje mažoje kariuomenėje turėti 116 pulkininkų, 9 generolus. Tiek jų ir nebuvo, daugiausia turėjome tris generolus, bet etatų buvo net devyni.
Skeptikai įtaigauja, kad įstojusi į NATO Lietuva praras dalį savarankiškumo. Kaip bus iš tikrųjų, ar Lietuvos kariuomenės vadas bus pavaldus NATO vadams, ar vis dar klausys mūsų valdžios?
Daug kas nesupranta, kad NATO yra sąjunga, kuri veikia sutarimo principu. Jokia valstybė nepraranda suvereniteto. Jokia valstybė nėra verčiama daryti, ko nenori. Kiekviena atsakinga už savo kariuomenę, bet yra daromas spaudimas toms valstybėms, kurios nori būti NATO narės, bet nekuria savo karinių pajėgų, kad padarytų įnašą pagal savo išteklius.
Tad visada bus spaudimas, kad turėtume atitinkamą kariuomenę, kuri apgintų Lietuvą. Bet jeigu gintumės vieni, ta kariuomenė turėtų būti dešimt kartų didesnė. Be to, kai esame NATO, galimybė, kad mus kas nors puls, labai sumažėja. Didžiuliai aljanso resursai dirbs mūsų naudai. Galėsime naudotis žvalgybine informacija iš NATO palydovų. Mes neturime bombonešių, naikintuvų, net negalime svajoti apie tokius dalykus. Bet juos turi mūsų sąjungininkai NATO. O suvereniteto niekas nepažeis. Niekas čia neįkurs NATO bazių, jei Lietuva neleis. Nemanau, kad NATO tas bazes norėtų kurti čia, nors mums tai ekonomiškai būtų labai naudinga.
Kaip konkrečiai Lietuvos karinės pajėgos integruosis į aljansą?
Visa mūsų kariuomenė galės sąveikauti su NATO, nes nuo pat pradžių ją pradėjome ruošti pagal NATO standartus. Turėsime vieną nuolatinės parengties brigadą, kuri galės būti pasiųsta iš Lietuvos teritorijos, jeigu reikėtų. Jau dabar turime paruoštą vieną batalioną. Ta brigada nebus NATO pajėgų sudėtyje, bet turėsime visada išlaikyti ją parengtą. Taip pat laikyti teritorinę kariuomenę Lietuvai apginti. Tai mus įpareigoja Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsnis. Pagal jį kiekviena valstybė turi stiprinti savo pajėgas, kad galėtų duoti atkirtį ginkluotam užpuolimui, nes būdama NATO narė savo teritorijos negins viena.
Nuolatinės parengties brigada jau pradėta ginkluoti priešlėktuvinėmis „Stinger“ sistemomis. Kaip ši moderni ginkluotė prisidės prie Lietuvos gynybos?
Tai labai svarbus ginklas, kuris duos galimybę apsiginti nuo oro puolimų. Priešas, kuris galėtų mus pulti, nežinos, kur tos sistemos dislokuotos. Dabar laisvai per Lietuvą lėktuvų armada neskris, savo desantų nemėtys.
Lietuva neturi bombonešių, naikintuvų, tankų, povandeninių laivų, bet savo indėlį į bendras NATO gynybos pajėgas turės įnešti. Kokiose srityse ketinama „specializuotis“?
Mūsų įnašas jau yra ta brigada, apie kurią kalbėjau. Mažos valstybės gali specializuotis kurdamos nedideles pajėgas, bet tos mažos pajėgos gali būti gerai parengtos, aprūpintos modernia technika, ir mes tai turime. Galime taip pat specializuotis medicinos srityje, nes mūsų medikai jau dirba Afganistane, buvo Albanijoje, kur dirbo kartu su čekais. Galime specializuotis net tokioje srityje kaip žemėlapių gamyba. Turime moderniausią žemėlapių spaustuvę.
NATO rengiasi kurti nuolat veikiantį greito reagavimo padalinį, į kurį kiekviena valstybė gali siūlyti savo įnašą – inžinerinę kuopą ar ką kitą. Ar Lietuva žada dalyvauti tame projekte?
Taip, esame pasiūlę savo įnašą – kokias pajėgas ir kokiam laikotarpiui galime pateikti bei kaip greitai jos gali reaguoti į numatomus poreikius.
Ar siunčiant mūsų karius į karo zoną ateityje reikės, kaip dabar, parlamento pritarimo ar bus kitos procedūros?
Turės būti kitokios procedūros, nes reikia reaguoti greitai. Reikės priimti įstatymus, kurie suteiktų įgaliojimus Prezidentui greičiau atsiliepti į bendrą pakvietimą. Ta kryptimi dabar dirba teisininkai.
Per kiek laiko nuo pakvietimo Lietuva galėtų tapti NATO nare?
Manau, kad procedūra užtruks nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų. Pirmiausia mūsų pasirengimas NATO narystei bus įvertintas, tada prasidės ratifikavimo procesas, t.y. visos NATO valstybės turės patvirtinti stojimo sutartį. Vienos valstybės tai padarys greičiau, kitos lėčiau. Pavyzdžiui, Danija, kuri nepaprastai rėmė mūsų narystę nuo pat pradžių, manau, visiškai neužtruks, taip pat Norvegija, Lenkija. Kitos – gal kiek ilgiau.
Ar galėtų kaip nors pakenkti prof. R.Pavilionio organizuojamas referendumas dėl Lietuvos stojimo į NATO? Koks jūsų požiūris į šią akciją?
Mūsų valstybės politika dėl NATO labai aiški, visos Seime atstovaujamos politinės partijos pritaria Lietuvos narystei aljanse. Koks nors referendumas tik drumsčia vandenį ir kai kuriose valstybėse gali sukelti klausimų, ar Lietuva iš tikrųjų nori būti aljanso narė. Daug svarbiau Lietuvai tapti NATO nare, negu NATO mus priimti. Norėčiau galvoti, kad tas referendumas nesutrukdys ratifikavimo procesui, bet gali jį pailginti, sukelti abejonių. Mums reikės aiškintis, įrodinėti, kad dauguma žmonių narystę remia ir t.t.
Vis dažniau išgirstame politikų pasiūlymų kurti profesionalias karines pajėgas. Ar įstojus į NATO Lietuvai būtų racionalu atsisakyti visuotinės karinės prievolės?
Kaip politikai nuspręs, taip ir bus. Mano nuomone, šiandien ir artimiausioje ateityje Lietuvai naudingiausia turėti šauktinių kariuomenę. Ką darytų jaunimas iš žemesniojo socialinio sluoksnio, koks daugiausia dabar ateina tarnauti, jei nebūtų kariuomenės? Ieškotų darbo, kurio nėra, ar pradėtų girtuokliauti, vartoti narkotikus, kol pakliūtų į kalėjimus? Ten juos reikėtų saugoti, prižiūrėti ir maitinti. Ar geriau, kad tas jaunimas metus praleistų kariuomenėje, išmoktų drausmės, subręstų ir su ta teigiama patirtimi eitų į gyvenimą? Tokia socialinė kariuomenės nauda Lietuvai. Be to, privalomosios tarnybos kariuomenė yra daug arčiau visuomenės. Kiekviena motina ir tėvas domisi kariuomene, kurioje tarnauja ar tarnaus jų vaikas. Tada visuomenė suinteresuota, kad kariuomenė būtų tvarkinga, gera, kad vaikai joje galėtų saugiai tarnauti, o tarnaudami įgytų mokslo ir naudingos patirties. Profesionali kariuomenė sensta, nes joje nėra rotacijos. Be to, ji tolsta nuo visuomenės, nes visuomenei ta kariuomenė nesvarbi ir atvirkščiai. Dabar blogai, kad karinė prievolė nepasiekia visų socialinių sluoksnių. Kariuomenė būtų daug geresnė, jei į ją ateitų ir pasiturintys, ir vargšai, aukštesnio ir žemesnio išsilavinimo jaunimas. Tada kariuomenė atspindėtų visuomenę, o tai išeitų į naudą ir visuomenei, ir kariuomenei.
Kariuomenė turbūt turėtų ugdyti ir patriotizmą – vertybę, kuri šiandien ne vienam jaunuoliui kelia pašaipą.
Norėčiau, kad to patriotizmo būtų daug daugiau. Man važiuojant per Lietuvą skaudu matyti, kaip retai plevėsuoja mūsų trispalvė. Kodėl vėliavos nuolat nekaba prie kiekvienos mokyklos, policijos nuovados, pašto, ministerijos? Prieš keletą metų dar kabėjo vėliavos prie Vidaus, Europos reikalų ministerijų, dabar tik Krašto apsauga vėliavą iškelia. Man tai skaudu. Lenkijoje, Danijoje, Amerikoje visur pamatysi plaikstantis nacionalines vėliavas. Tai kas pas mus negerai? Manau, kad dar nejaučiame meilės, pagarbos savo kraštui. Tą pagarbą galime įvairiai parodyti – laikydamiesi įstatymų, sąžiningai dirbdami, bet kartu ir keldami vėliavą, didžiuodamiesi, kad esame lietuviai. Gaila, kad to nėra. Bet jaunimas pamažu eina ta kryptimi, klausia tėvų, kodėl mes negerbiame savo krašto kaip kitų valstybių piliečiai.
Ar iš kariuomenės jaunuolis išeina didesnis patriotas? Ar yra kokia nors speciali „patriotizmo programa“, gal būsimieji karininkai ugdomi patriotizmo dvasia?
Manau, kad procesas vyksta per lėtai. Yra labai daug patriotų karininkų, yra daug ir tokių, kurie neturi to jausmo. Labai įdomu, jog prieš trejus metus į Lietuvą atvykę italų kareiviai pastebėjo, kad mūsų kareiviai negieda savo himno, tik stovi ir klausosi. Jie išmoko mūsų himną ir išvažiuodami puikiai sugiedojo. Tada užgiedojo ir mūsiškiai. Prieš karą himną giedodavo visi, o dabar dairausi – vienos kitos lūpos juda. Italai tai irgi pastebėjo ir parodė mūsų kareiviams pavyzdį. Tokių dalykų įsakymais neįdiegsi, žmogus turi iš širdies giedoti himną ir norėti kelti Lietuvos vėliavą savo sodybose ir kitur. Ameriks vaikų darželyje vaikai išmoksta pridėti ranką prie širdies ir duoti priesaiką vėliavai bei viskam, ką ta vėliava reprezentuoja. Tai daroma kiekvieną rytą. Amerikiečiai himno negieda tik todėl, kad jis labai sudėtingas, ir tik geras dainininkas gali sugiedoti, bet ranka prie širdies – ištikimybės savo valstybei, pagarbos himnui ir šalies vėliavai ženklas.

Kalbėjosi Arvydas JOCKUS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija