Ir po NATO skėčiu Lietuvą
turėsim ginti patys
|
Lietuvos kariuomenės vadas
generolas majoras Jonas Kronkaitis
Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka |
Lietuvos kariuomenės vadas generolas
majoras Jonas Kronkaitis prisipažįsta niekad nedrįsdavęs fantazuoti,
kad likimas gali iškrėsti tokį pokštą: jis nepriklausomos Lietuvos
kariuomenės vadas, vedantis ją per NATO slenkstį. Kai per šaltąjį
karą, Berlyno blokados metais, leitenantas J.Kronkaitis tarnavo
JAV Antrajame kavalerijos pulke šalia Rytų Vokietijos sienos,
dažnai pagalvodavo: Nuvažiuosime dabar tankais į Vilnių ir iškelsime
Lietuvos vėliavą ant Gedimino pilies
Bet kad būsiu Lietuvos krašto
apsaugos viceministras ar kariuomenės vadas, niekada mintis nekilo.
Kad Lietuva taps NATO nare, taip pat.
Dabar J.Kronkaitis pripažįsta, kad tai, kas atsitiko, gali būti
laikoma stebuklu. Tikiuosi, kad tas stebuklas, kai tapsime NATO
nare, Lietuvai užtikrins nepriklausomybę šimtmečiams, o mūsų valstybė
nebus sunaikinta, kaip nuolat atsitikdavo kas keliasdešimt metų,
kai turėdavome viską pradėti iš naujo. Ne tik atstatyti ūkį, bet
ir žmonių dvasią, sako jis. Pažeista žmonių dvasia ir dabar
neduoda ramybės kariuomenės vadui. Jam atrodo, kad Lietuvoje dar
labai trūksta tikros pagarbos ir meilės savo valstybei.
Vakarų ekspertai, vertindami Lietuvos pasirengimą narystei
NATO, dažnai pabrėždavo, kad Lietuva tarp kandidačių yra viena
iš geriausiai pasirengusių. Koks turinys slypi po šiais pareiškimais?
Iš karinės pusės 1997aisiais mes parengėme 10 metų planą. Tuo
metu krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius nustatė prioritetus,
iš kurių aukščiausias buvo atstatyti ir sustiprinti infrastruktūrą,
paruošti kariškius, sutvarkyti jų gerovę, apmokyti ir vėliau
pradėti įsigyti ginkluotę. Tą mes padarėme. NATO matė mūsų planus,
jiems pritarė ir paskui žiūrėjo, kaip juos vykdome. NATO nuomone,
planus vykdome gerai, mūsų prioritetai teisingi. Aljansas mato,
kad kuriame nedidelę, bet Lietuvos mastelius atitinkančią gerą,
aukštos kokybės kariuomenę.
1999 m. į NATO įstojusios Čekija, Vengrija, Lenkija turėjo
nemažas karines pajėgas iš šaltojo karo laikų. Atkūrusi nepriklausomybę
Lietuva kariuomenę kūrė tuščioje vietoje. Ar, jūsų nuomone, tai
buvo privalumas?
Manau, privalumas, kad galėjome pradėti iš pradžių. Žinoma, turėjome
sunkumų, nes naudojomės sovietų karininkų patirtimi. Bet mums
nereikėjo naikinti ištisų struktūrų kaip kitose valstybėse. Buvo
pranašumas, kad iš pat pradžių galėjome pritaikyti NATO procedūras,
kurti kariuomenę pagal NATO karines struktūras, neturėjome tiek
priešininkų, kiek jų buvo kitose valstybėse. Juk yra auksinė taisyklė:
jeigu nori įsigyti daug priešų, ką nors reformuok. Reforma
nepopuliariausias dalykas. Mums buvo lengviau, kad tų priešininkų
nebuvo daug. Todėl galėjome greičiau sukurti kariuomenę pagal
NATO poreikius.
Kai 1997 metais atvykote į Lietuvą, kokią kariuomenę išvydote?
Jau buvo daug padaryta. Lietuva turėjo aštuonis batalionus, labai
greitai susibūrė savanoriai, bet kariuomenės struktūra dar buvo
labai netobula: veikiau tai buvo gerų žmonių, pasiryžusių geriems
darbams, sambūris. Reikėjo pradėti organizuotis, įvesti sistemas,
kad ne kiekvienas veiksmas būtų naujai išmokstamas. Tai padarėme.
Žmonės labai daug išmoko, daug jų siuntėme mokytis į užsienį.
Jauni karininkai labai lengvai priėmė tai, ką kitiems, gavusiems
išsilavinimą kitoje sistemoje, būtų buvę sunkiau išmokti. Aš tą
etapą lyginu su darbais po didelės audros. Pirmiausia greitai,
dar lietui lyjant, reikia pastatyti pastogę, kad šeima nesulytų,
turėtų kur pasislėpt nuo vėjo. Ta pastogė buvo greitai ir gan
gerai pastatyta.
Kas kariuomenėje buvo ta pastogė?
Savanoriai. Jie iškart galėjo apsaugoti žmones. Paskui reikėjo
pradėti valyti griuvėsius, kad galėtum statyti iš naujo. Taip
prasidėjo procesas, kuris tęsiasi. Bet jau keleri metai kaip kuriame
modernią kariuomenę.
O kas atvykus iš Vakarų labiausiai nemaloniai nuteikė?
Kokie buvo jūsų kaip naujo kariuomenės vado prioritetai?
Buvo dalykų, kurie ir kariuomenėje stebino. Galbūt pats svarbiausias
santykiai tarp karininkų ir kareivių. Kareivis nebuvo gerbiamas,
į jį buvo mažiau kreipiama dėmesio negu Vakaruose. Kareivis nebuvo
informuotas, jis buvo labiau įrankis kokiai nors užduočiai atlikti,
o ne žmogus, kuris savanoriškai nori padėti pasiekti tikslą. Taip
pat jautėsi procedūrų, sistemos stoka. Viskas buvo daroma tarsi
pirmą kartą. Iš teigiamos pusės stebino jaunų žmonių pasiryžimas
siekti tikslo. Nors labai sudėtingomis sąlygomis jie labai entuziastingai
ir nuoširdžiai dirbo. Lietuvai tikrai nepaprastai pasisekė, kad
turi tokių žmonių.
Koks darbas buvo nemaloniausias? Gal gausaus pulkininkų
būrio mažinimas?
Iš tikrųjų, šitas darbas buvo pats nemaloniausias. Pulkininkai
buvo geri žmonės, bet nelankstūs. Galbūt jie iš geros širdies
norėjo dirbti, bet buvo įsitikinę, kad sovietinė sistema geriausia
ir nepriėmė reformų. Reikėjo juos pašalinti. Žinoma, tai buvo
nemalonus dalykas, bet reikėjo vienu ar kitu būdu duoti progą
jauniems žmonėms perimti jų darbą.
Bet, regis, tų aukštų karininkų buvo per daug pagal kariuomenės
dydį?
Taip, buvo labai daug etatų aukštiems laipsniams, juos reikėjo
panaikinti. Ir tai daug kam nepatiko, ypač tiems, kurie norėjo
greitai pakilti. O mes viską nubraukėme. Negalėjome tokioje mažoje
kariuomenėje turėti 116 pulkininkų, 9 generolus. Tiek jų ir nebuvo,
daugiausia turėjome tris generolus, bet etatų buvo net devyni.
Skeptikai įtaigauja, kad įstojusi į NATO Lietuva praras
dalį savarankiškumo. Kaip bus iš tikrųjų, ar Lietuvos kariuomenės
vadas bus pavaldus NATO vadams, ar vis dar klausys mūsų valdžios?
Daug kas nesupranta, kad NATO yra sąjunga, kuri veikia sutarimo
principu. Jokia valstybė nepraranda suvereniteto. Jokia valstybė
nėra verčiama daryti, ko nenori. Kiekviena atsakinga už savo kariuomenę,
bet yra daromas spaudimas toms valstybėms, kurios nori būti NATO
narės, bet nekuria savo karinių pajėgų, kad padarytų įnašą pagal
savo išteklius.
Tad visada bus spaudimas, kad turėtume atitinkamą kariuomenę,
kuri apgintų Lietuvą. Bet jeigu gintumės vieni, ta kariuomenė
turėtų būti dešimt kartų didesnė. Be to, kai esame NATO, galimybė,
kad mus kas nors puls, labai sumažėja. Didžiuliai aljanso resursai
dirbs mūsų naudai. Galėsime naudotis žvalgybine informacija iš
NATO palydovų. Mes neturime bombonešių, naikintuvų, net negalime
svajoti apie tokius dalykus. Bet juos turi mūsų sąjungininkai
NATO. O suvereniteto niekas nepažeis. Niekas čia neįkurs NATO
bazių, jei Lietuva neleis. Nemanau, kad NATO tas bazes norėtų
kurti čia, nors mums tai ekonomiškai būtų labai naudinga.
Kaip konkrečiai Lietuvos karinės pajėgos integruosis į
aljansą?
Visa mūsų kariuomenė galės sąveikauti su NATO, nes nuo pat pradžių
ją pradėjome ruošti pagal NATO standartus. Turėsime vieną nuolatinės
parengties brigadą, kuri galės būti pasiųsta iš Lietuvos teritorijos,
jeigu reikėtų. Jau dabar turime paruoštą vieną batalioną. Ta brigada
nebus NATO pajėgų sudėtyje, bet turėsime visada išlaikyti ją parengtą.
Taip pat laikyti teritorinę kariuomenę Lietuvai apginti. Tai mus
įpareigoja Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsnis. Pagal jį kiekviena
valstybė turi stiprinti savo pajėgas, kad galėtų duoti atkirtį
ginkluotam užpuolimui, nes būdama NATO narė savo teritorijos negins
viena.
Nuolatinės parengties brigada jau pradėta ginkluoti priešlėktuvinėmis
Stinger sistemomis. Kaip ši moderni ginkluotė prisidės prie
Lietuvos gynybos?
Tai labai svarbus ginklas, kuris duos galimybę apsiginti nuo oro
puolimų. Priešas, kuris galėtų mus pulti, nežinos, kur tos sistemos
dislokuotos. Dabar laisvai per Lietuvą lėktuvų armada neskris,
savo desantų nemėtys.
Lietuva neturi bombonešių, naikintuvų, tankų, povandeninių
laivų, bet savo indėlį į bendras NATO gynybos pajėgas turės įnešti.
Kokiose srityse ketinama specializuotis?
Mūsų įnašas jau yra ta brigada, apie kurią kalbėjau. Mažos valstybės
gali specializuotis kurdamos nedideles pajėgas, bet tos mažos
pajėgos gali būti gerai parengtos, aprūpintos modernia technika,
ir mes tai turime. Galime taip pat specializuotis medicinos srityje,
nes mūsų medikai jau dirba Afganistane, buvo Albanijoje, kur dirbo
kartu su čekais. Galime specializuotis net tokioje srityje kaip
žemėlapių gamyba. Turime moderniausią žemėlapių spaustuvę.
NATO rengiasi kurti nuolat veikiantį greito reagavimo
padalinį, į kurį kiekviena valstybė gali siūlyti savo įnašą
inžinerinę kuopą ar ką kitą. Ar Lietuva žada dalyvauti tame projekte?
Taip, esame pasiūlę savo įnašą kokias pajėgas ir kokiam laikotarpiui
galime pateikti bei kaip greitai jos gali reaguoti į numatomus
poreikius.
Ar siunčiant mūsų karius į karo zoną ateityje reikės,
kaip dabar, parlamento pritarimo ar bus kitos procedūros?
Turės būti kitokios procedūros, nes reikia reaguoti greitai. Reikės
priimti įstatymus, kurie suteiktų įgaliojimus Prezidentui greičiau
atsiliepti į bendrą pakvietimą. Ta kryptimi dabar dirba teisininkai.
Per kiek laiko nuo pakvietimo Lietuva galėtų tapti NATO
nare?
Manau, kad procedūra užtruks nuo šešių mėnesių iki pusantrų metų.
Pirmiausia mūsų pasirengimas NATO narystei bus įvertintas, tada
prasidės ratifikavimo procesas, t.y. visos NATO valstybės turės
patvirtinti stojimo sutartį. Vienos valstybės tai padarys greičiau,
kitos lėčiau. Pavyzdžiui, Danija, kuri nepaprastai rėmė mūsų narystę
nuo pat pradžių, manau, visiškai neužtruks, taip pat Norvegija,
Lenkija. Kitos gal kiek ilgiau.
Ar galėtų kaip nors pakenkti prof. R.Pavilionio organizuojamas
referendumas dėl Lietuvos stojimo į NATO? Koks jūsų požiūris į
šią akciją?
Mūsų valstybės politika dėl NATO labai aiški, visos Seime atstovaujamos
politinės partijos pritaria Lietuvos narystei aljanse. Koks nors
referendumas tik drumsčia vandenį ir kai kuriose valstybėse gali
sukelti klausimų, ar Lietuva iš tikrųjų nori būti aljanso narė.
Daug svarbiau Lietuvai tapti NATO nare, negu NATO mus priimti.
Norėčiau galvoti, kad tas referendumas nesutrukdys ratifikavimo
procesui, bet gali jį pailginti, sukelti abejonių. Mums reikės
aiškintis, įrodinėti, kad dauguma žmonių narystę remia ir t.t.
Vis dažniau išgirstame politikų pasiūlymų kurti profesionalias
karines pajėgas. Ar įstojus į NATO Lietuvai būtų racionalu atsisakyti
visuotinės karinės prievolės?
Kaip politikai nuspręs, taip ir bus. Mano nuomone, šiandien ir
artimiausioje ateityje Lietuvai naudingiausia turėti šauktinių
kariuomenę. Ką darytų jaunimas iš žemesniojo socialinio sluoksnio,
koks daugiausia dabar ateina tarnauti, jei nebūtų kariuomenės?
Ieškotų darbo, kurio nėra, ar pradėtų girtuokliauti, vartoti narkotikus,
kol pakliūtų į kalėjimus? Ten juos reikėtų saugoti, prižiūrėti
ir maitinti. Ar geriau, kad tas jaunimas metus praleistų kariuomenėje,
išmoktų drausmės, subręstų ir su ta teigiama patirtimi eitų į
gyvenimą? Tokia socialinė kariuomenės nauda Lietuvai. Be to, privalomosios
tarnybos kariuomenė yra daug arčiau visuomenės. Kiekviena motina
ir tėvas domisi kariuomene, kurioje tarnauja ar tarnaus jų vaikas.
Tada visuomenė suinteresuota, kad kariuomenė būtų tvarkinga, gera,
kad vaikai joje galėtų saugiai tarnauti, o tarnaudami įgytų mokslo
ir naudingos patirties. Profesionali kariuomenė sensta, nes joje
nėra rotacijos. Be to, ji tolsta nuo visuomenės, nes visuomenei
ta kariuomenė nesvarbi ir atvirkščiai. Dabar blogai, kad karinė
prievolė nepasiekia visų socialinių sluoksnių. Kariuomenė būtų
daug geresnė, jei į ją ateitų ir pasiturintys, ir vargšai, aukštesnio
ir žemesnio išsilavinimo jaunimas. Tada kariuomenė atspindėtų
visuomenę, o tai išeitų į naudą ir visuomenei, ir kariuomenei.
Kariuomenė turbūt turėtų ugdyti ir patriotizmą vertybę,
kuri šiandien ne vienam jaunuoliui kelia pašaipą.
Norėčiau, kad to patriotizmo būtų daug daugiau. Man važiuojant
per Lietuvą skaudu matyti, kaip retai plevėsuoja mūsų trispalvė.
Kodėl vėliavos nuolat nekaba prie kiekvienos mokyklos, policijos
nuovados, pašto, ministerijos? Prieš keletą metų dar kabėjo vėliavos
prie Vidaus, Europos reikalų ministerijų, dabar tik Krašto apsauga
vėliavą iškelia. Man tai skaudu. Lenkijoje, Danijoje, Amerikoje
visur pamatysi plaikstantis nacionalines vėliavas. Tai kas pas
mus negerai? Manau, kad dar nejaučiame meilės, pagarbos savo kraštui.
Tą pagarbą galime įvairiai parodyti laikydamiesi įstatymų, sąžiningai
dirbdami, bet kartu ir keldami vėliavą, didžiuodamiesi, kad esame
lietuviai. Gaila, kad to nėra. Bet jaunimas pamažu eina ta kryptimi,
klausia tėvų, kodėl mes negerbiame savo krašto kaip kitų valstybių
piliečiai.
Ar iš kariuomenės jaunuolis išeina didesnis patriotas?
Ar yra kokia nors speciali patriotizmo programa, gal būsimieji
karininkai ugdomi patriotizmo dvasia?
Manau, kad procesas vyksta per lėtai. Yra labai daug patriotų
karininkų, yra daug ir tokių, kurie neturi to jausmo. Labai įdomu,
jog prieš trejus metus į Lietuvą atvykę italų kareiviai pastebėjo,
kad mūsų kareiviai negieda savo himno, tik stovi ir klausosi.
Jie išmoko mūsų himną ir išvažiuodami puikiai sugiedojo. Tada
užgiedojo ir mūsiškiai. Prieš karą himną giedodavo visi, o dabar
dairausi vienos kitos lūpos juda. Italai tai irgi pastebėjo
ir parodė mūsų kareiviams pavyzdį. Tokių dalykų įsakymais neįdiegsi,
žmogus turi iš širdies giedoti himną ir norėti kelti Lietuvos
vėliavą savo sodybose ir kitur. Ameriks vaikų darželyje vaikai
išmoksta pridėti ranką prie širdies ir duoti priesaiką vėliavai
bei viskam, ką ta vėliava reprezentuoja. Tai daroma kiekvieną
rytą. Amerikiečiai himno negieda tik todėl, kad jis labai sudėtingas,
ir tik geras dainininkas gali sugiedoti, bet ranka prie širdies
ištikimybės savo valstybei, pagarbos himnui ir šalies vėliavai
ženklas.
Kalbėjosi Arvydas JOCKUS
© 2002 "XXI amžius"