Ir po NATO skėčiu Lietuvą turėsim ginti patys

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis

Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Kronkaitis prisipažįsta niekad nedrįsdavęs fantazuoti, kad likimas gali iškrėsti tokį pokštą: jis – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas, vedantis ją per NATO slenkstį. Kai per šaltąjį karą, Berlyno blokados metais, leitenantas J.Kronkaitis tarnavo JAV Antrajame kavalerijos pulke šalia Rytų Vokietijos sienos, dažnai pagalvodavo: „Nuvažiuosime dabar tankais į Vilnių ir iškelsime Lietuvos vėliavą ant Gedimino pilies… Bet kad būsiu Lietuvos krašto apsaugos viceministras ar kariuomenės vadas, niekada mintis nekilo“. Kad Lietuva taps NATO nare, – taip pat.
Dabar J.Kronkaitis pripažįsta, kad tai, kas atsitiko, gali būti laikoma stebuklu. „Tikiuosi, kad tas stebuklas, kai tapsime NATO nare, Lietuvai užtikrins nepriklausomybę šimtmečiams, o mūsų valstybė nebus sunaikinta, kaip nuolat atsitikdavo kas keliasdešimt metų, kai turėdavome viską pradėti iš naujo. Ne tik atstatyti ūkį, bet ir žmonių dvasią“, – sako jis. Pažeista žmonių dvasia ir dabar neduoda ramybės kariuomenės vadui. Jam atrodo, kad Lietuvoje dar labai trūksta tikros pagarbos ir meilės savo valstybei.
Vakarų ekspertai, vertindami Lietuvos pasirengimą narystei NATO, dažnai pabrėždavo, kad Lietuva tarp kandidačių yra viena iš geriausiai pasirengusių. Koks turinys slypi po šiais pareiškimais?
Iš karinės pusės 1997–aisiais mes parengėme 10 metų planą. Tuo metu krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius nustatė prioritetus, iš kurių aukščiausias buvo atstatyti ir sustiprinti infrastruktūrą, paruošti kariškius, sutvarkyti jų gerovę, apmokyti ir vėliau – pradėti įsigyti ginkluotę. Tą mes padarėme. NATO matė mūsų planus, jiems pritarė ir paskui žiūrėjo, kaip juos vykdome. NATO nuomone, planus vykdome gerai, mūsų prioritetai teisingi. Aljansas mato, kad kuriame nedidelę, bet Lietuvos mastelius atitinkančią gerą, aukštos kokybės kariuomenę.

Žlungančių iliuzijų verpete

Vis labiau artėjant lemtingam NATO viršūnių susitikimui Prahoje, iki paskutinės minutės taip ir lieka neaišku, kokios valstybės bus pakviestos į aljansą.
Gana aukšti NATO pareigūnai užsimena, kad gali būti pakviestos septynios valstybės. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas sakė, jog gali būti pakviesta nuo vienos iki devynių valstybių. Laukti liko visai nedaug. Jau rytoj ar poryt turėtų paaiškėti, ar Lietuva bus pakviesta. Šią savaitę, penktadienį ir šeštadienį, sulauksime ir galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimo į Vilnių. Tiesa, dėl šio vizito sklido pačių įvairiausių kalbų. Pavyzdžiui, kad JAV prezidento lėktuvas nusileis Kaliningrado oro uoste ir ten Dž.Bušas susitiks su Rusijos prezidentu V.Putinu. Taigi ir vėl būtų tas nelemtas Kaliningradas! Atrodo, taip neatsitiks. Tačiau su V.Putinu Dž.Bušas vis dėlto susitiks, ir netgi tą pačią dieną, kai atvyks į Vilnių. Susitikimas vyks ne Kaliningrade, o Sankt Peterburge. Bet tikriausiai NATO nepasielgs Lietuvos atžvilgiu taip, kaip pasielgė Europos Sąjunga. Betgi žinant beveik prorusišką Paryžiaus ir Berlyno poziciją, galimi ir nepalankūs rezultatai. Matyt, neatsitiktinai solidžiuose Europos laikraščiuose pasirodė straipsniai, keliantys nepasitikėjimą kandidate į aljansą – Latvija. Remiamasi neįvardytais aukštais Pentagono pareigūnais, kurie esą siūlo atidėti Latvijos kvietimą, nes joje saugumo tarnybų darbas neatitinka NATO standartų.

Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai: nerimą keliančios trajektorijos

(Sociosofinė kritinė apžvalga)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 39)

Korupcinės sąmonės sindromas

Tai, kad korupcija tapo neatsiejama socialinio pasaulio, net ir demokratinio, dalimi, nieko nebestebina. Tačiau, skirtingai nuo demokratinę brandą pasiekusių tautų, posocialistinėse šalyse korupcija yra įgavusi kur kas platesnius mastus. Mastai tokie, kad verčia pačią korupciją vertinti jau kaip sisteminio pobūdžio reiškinį. Kitaip tariant, tai socialinė destrukcija, apimanti vos ne visas valstybės struktūras, taip pat ir šalies gyventojus: jų sąmonę ir jų realiąją elgseną. Tokių šalių kategorijai priklauso Lietuva.
Praktiškai sisteminė korupcija, arba korupcinės sąmonės sindromas, pasireiškia tuo, kad viešajame administravime savavališkai gali būti keičiami valstybės suformuluoti tikslai; patys tarnautojai, norėdami išlikti savo postuose, gali būti verčiami elgtis pagal korupcijos nustatytas taisykles, kurioms, žinoma, sąmoningai ar ne priversti paklusti ir eiliniai piliečiai. Lietuvis, skirtingai nuo kitų Europos šalių gyventojų, labiau linkęs susitaikyti su korupcija kaip nebeišvengiama ir neįveikiama blogybe.

Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė šiandienos Europoje (7)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 39)

Kai kurie žmonės kalba, kad pasikeitus kartoms išnyks ir aršesni tautiniai ekstremistai. Visi neva taps civilizuotesni, europietiški. Norėtųsi tuo tikėti. Tačiau kol kas matome tik sėkmingą plovimą lietuviškosios savimonės, keičiamą beformiu kosmopolitizmu. Ir kartų kaita čia niekuo dėta. Tikriausiai niekas neatkreipė dėmesio, kad neseną straipsnį apie savižudžius lietuvius ir vienintelį dėmesio vertą objektą Vilniuje – „Akropolį“ kairiajame Lenkijos laikraštyje „Trybuna“ spaudoje paskelbė ne garbus J.Pilsudskio gerbėjas –pensininkas, prisimenantis prieškarį, o 38 metų lenkų žurnalistė iš Vilniaus L.D. O ką pasakyti Seinų krašto lietuviukams, viešai išjuokiamiems lenko mokytojo už tai, kad ateityje žada mokytis lietuviškoje klasėje?
Nepažabotas melas, kuriam nesugebama duoti kultūringo, tačiau ryžtingo atkirčio, ir toliau keroja, misdamas paprastų žmonių tamsumu. Jis ir toliau gimdo panašius į save, nes mes nesugebame įtvirtinti valstybinio mąstymo netgi tarp savo valdžios žmonių. Todėl galima be galo piktintis, kad net dvylika metų po Kovo 11-osios dar negalima kalbėti apie visas tautines mažumas, lojalias Lietuvos valstybei. Lojalumo krizė tarp Lietuvos tautinių mažumų (prisiminkime kad ir vietos lenkų reikalavimą įvesti lenkišką pavardžių rašymą ir kt.) yra nulemta ne piktų kaimynų kėslais. Ją sąlygojo tai, kad net patys lietuviai dar sunkiai suvokia savo tapatybę. Jiems vis dar norisi prie ko nors prisijungti, kur nors įsilieti ar sutirpti.... Tą galima paaiškinti tik baudžiauninkiško mąstymo liekanomis. Kiek dar reikės laukti, kol suaugs savarankiškai mąstanti karta, besididžiuojanti savo, Lietuvos, valstybe?

Gausus Lietuvos politinio rudens derlius

Praėjusį savaitgalį Vašingtonas patvirtino, kad JAV prezidentas Dž.Bušas tikrai atvyks į Vilnių lapkričio 22–23 dienomis. Prieš atvydamas į Lietuvą po NATO viršūnių susitikimo Prahoje jis dar užsuks į netoli Sankt Peterburgo esantį Puškino miestą susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Penktadienį Baltieji rūmai pranešė, kad trečiadienį Dž.Bušas atvyks į Čekijos sostinę Prahą, kur lapkričio 21–22 dienomis vyks NATO šalių vadovų susitikimas, kuriame Lietuva ir dar šešios kandidatės iš Vidurio ir Rytų Europos tikisi pakvietimo į aljansą.
Penktadienį Dž.Bušas iš Prahos vyks į Sankt Peterburgą, kur susitiks su Rusijos prezidentu V. Putinu aptarti Rusijos ir NATO santykių.
Tos pačios dienos vakare Dž.Bušas iš Sankt Peterburgo išvyks į Vilnių, kur kitą rytą susitiks su Lietuvos vadovu Valdu Adamkumi bei Latvijos ir Estijos prezidentais.
Prezidentų Dž.Bušo, Valdo Adamkaus, Vairos Vykės Freibergos ir Arnoldo Riuitelio susitikimas Vilniuje turėtų įvykti lapkričio 23–osios rytą.

Po rinkimų – neaiškumų nesumažėjo

Politikos apžvalgininkai sako, kad Vokietijoje rinkimai nepakeitė vyriausybės Berlyne, bet gali pakeisti pasaulį. Skandalingas Gerhardo Šrioderio vienašalės nusiginklavimo politikos ir antiamerikonizmo palaikymas šokiravo jo partnerius Vašingtone, Paryžiuje, Londone.
Ironiška, bet nesutarimai tarp JAV ir Vokietijos gali būti įveikti greičiau nei strateginė žala Vokietijos vaidmeniui Europoje. G.Šrioderis atmetė visas galimas europiečių konsultacijas ir koordinaciją ir veikė kartu su konservatyviais oponentais. Iškeldamas nacionalinį likimą ir vokiečių teisę nuspręsti, prezidentą Bušą privertė pasijusti diplomatu, bijančiu prisiimti atsakomybę. Šrioderį, agresyviai atsisakiusį Bušo reikalavimo pakeisti režimą Irake, galima pavadinti prisitaikėliu prie rinkimų kampanijos. Juokaujama, kad kancleris gal net būtų pažadėjęs Sadamo Huseino galvą, jei tai būtų garantavę jam pergalę.
Bet rinkimai, pasibaigę nedidele balsų dauguma socialdemokratų ir žaliųjų koalicijos naudai, taip pat parodė visuotines politines klaidas, daromas nuo pat šaltojo karo pabaigos ir Vokietijos susivienijimo.

Maskvos taikinyje

Rusijos spauda mirgėte mirga publikacijomis apie Čečėnijos „teroristus“, pateikiančiomis laisvės kovotojus vos ne žmogėdromis. Tačiau komunistiniuose ir „patriotiniuose“ leidiniuose atsiranda vietos ir kitų kaimynų šmeižimui. Konkrečiai – Lietuvos. Tai jau kažkas nauja. Juk ištisus metus Rusijos žiniasklaida puolė Latviją ir Estiją, o Lietuvą tarsi išskirdavo – „palikdavo ramybėje“. Paskutiniosios rusų spaudos publikacijos rodo, jog atėjo ir Lietuvos eilė. Pirmiausia dėl to nelemto tranzito ir bevizio režimo iš Kaliningrado ir į jį. Sumalantį į dulkes Lietuvą straipsnį išspausdino laikraštis „Sovetskaja Rossija“. Straipsnyje Kremlius raginamas baigti terliotis su Lietuva ir nekreipti dėmesio į Europos Sąjungą derantis dėl Kaliningrado problemų. Rašoma, kad Lietuva dar ne ES narė ir vargu ar ja taps, nes ES visiškai netrokšta priimti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurios esą tik ir taikosi atsisėsti ant Sąjungos sprando ir spausti iš jos visus syvus. Anot „Sovietskaja Rossija“, kitas dalykas – NATO. Čia Vakarai tikrai elgsis kitaip, nes, pasirodo, aljansui labai reikalingi Baltijos valstybių oro uostai, kad galėtų kontroliuoti Rusiją.