Žlungančių iliuzijų verpete
Vis labiau artėjant lemtingam
NATO viršūnių susitikimui Prahoje, iki paskutinės minutės taip
ir lieka neaišku, kokios valstybės bus pakviestos į aljansą.
Gana aukšti NATO pareigūnai užsimena, kad gali būti pakviestos
septynios valstybės. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Džordžas
Robertsonas sakė, jog gali būti pakviesta nuo vienos iki devynių
valstybių. Laukti liko visai nedaug. Jau rytoj ar poryt turėtų
paaiškėti, ar Lietuva bus pakviesta. Šią savaitę, penktadienį
ir šeštadienį, sulauksime ir galingiausios pasaulio valstybės
JAV prezidento Džordžo Bušo atvykimo į Vilnių. Tiesa, dėl šio
vizito sklido pačių įvairiausių kalbų. Pavyzdžiui, kad JAV prezidento
lėktuvas nusileis Kaliningrado oro uoste ir ten Dž.Bušas susitiks
su Rusijos prezidentu V.Putinu. Taigi ir vėl būtų tas nelemtas
Kaliningradas! Atrodo, taip neatsitiks. Tačiau su V.Putinu Dž.Bušas
vis dėlto susitiks, ir netgi tą pačią dieną, kai atvyks į Vilnių.
Susitikimas vyks ne Kaliningrade, o Sankt Peterburge. Bet tikriausiai
NATO nepasielgs Lietuvos atžvilgiu taip, kaip pasielgė Europos
Sąjunga. Betgi žinant beveik prorusišką Paryžiaus ir Berlyno poziciją,
galimi ir nepalankūs rezultatai. Matyt, neatsitiktinai solidžiuose
Europos laikraščiuose pasirodė straipsniai, keliantys nepasitikėjimą
kandidate į aljansą Latvija. Remiamasi neįvardytais aukštais
Pentagono pareigūnais, kurie esą siūlo atidėti Latvijos kvietimą,
nes joje saugumo tarnybų darbas neatitinka NATO standartų.
Sunku pasakyti, ar taip iš tiesų manoma Pentagone. Juk pakankamai
gerai žinoma, kad KGB nuo seno sumaniai naudoja dezinformaciją
ir sugeba prastumti į įtakingus pasaulio laikraščius Maskvai naudingą
informaciją. Tokiems dalykams Maskva pinigų negailėjo niekada,
negaili ir dabar. Negalima pamiršti, jog ir gavus Prahoje pakvietimą
į aljansą procesas toli gražu nesibaigs. Lauks ratifikavimo procesas:
naujų narių priėmimui pritarti turi visos aljanso narės. Maskvai
atsivers plati dirva įkalbėti kokią nors valstybę, pavyzdžiui,
Prancūziją, nepritarti Lietuvos priėmimui. Kad ir kaip keista,
Vakaruose yra pakankamai įtakingų politikų, kurie Lietuvą ir kitas
Baltijos valstybes laiko pusiau nepriklausomomis ir linkę palikti
jas Rusijos įtakoje. Lietuvoje, be A.Brazausko, K.Prunskienės,
daugelio Seimo narių, yra ir kitų politikų, kurie, pasisakydami
už stojimą į NATO, elgiasi, švelniai tariant, gana keistai. Pirmiausia
Seimo Pirmininkas galimas Prezidentas. Sunku suprasti jo elgesį
su socialliberalų frakcijos nariais R.Pavilioniu ir E.Klumbiu,
sumaniusiais referendumą prieš NATO. Neteko girdėti, kad A.Paulauskas
pasisakytų prieš šiuos savo partijos veikėjus arba bent jau viešai
nuo jų atsiribotų.
Bet svarbiausia, dėl ko ėmė skaudėti galvos ne tik Lietuvos diplomatams
ir politikams, tai Europos Sąjungos susitarimas su Rusija dėl
tranzito iš Kaliningrado ir į jį per Lietuvos teritoriją. Kad
ir kaip ramintų mūsų Užsienio reikalų ministerijos vadovai, visiems
aišku, kad paminamas Lietuvos suverenitetas. Juk Lietuvos valdžia
neturės jokios teisės kontroliuoti iš Rusijos vykstančių keleivių,
dargi su senais sovietiniais pasais. Užsienio reikalų viceministras
J.V.Paleckis aiškina, kad reikia pasinaudoti Suomijos pavyzdžiu,
kur traukinių eismas prie sienos su Rusija puikiai sutvarkytas,
ir Suomija dėl to nekelia jokių problemų. Tai pasakėlės mažiesiems.
Nei Suomijoje, nei niekur kitur negalioja tokios vizos kaip
geležinkelio bilietas.
ES ir Rusijos susitarimu ypač patenkintas premjeras. Jis pareiškė
labai teigiamai vertinąs ES ir Rusijos susitarimą dėl Kaliningrado
tranzito per Lietuvą tvarkos. Pasak A.Brazausko, ES ir Rusijos
susitarimas nebuvo naujiena Lietuvai. Kam ne kam, o Ministrui
Pirmininkui tai tikrai ne naujiena. Juk ne kartą dar prieš Briuselio
susitikimą premjeras tapo faktišku Rusijos advokatu. Deja, ne
jis vienas. Šiomis dienomis dar viena promaskvietiška politikė,
kandidatė į Prezidento postą K.Prunskienė, davė didelį interviu
Rusijos dienraščiai Izvestija.
nukelta į 8 p.
atkelta iš 1 p.
Jame K.Prunskienė teigė, kad Kaliningrado ir Rusijos gyventojams
turi būti sudarytos maksimaliai komfortinės sąlygos. Dar daugiau,
gintarinė ledi gyrė specialųjį Rusijos prezidento įgaliotinį
Kaliningrado klausimais Dmitrijų Rogoziną. Buvau labai maloniai
nustebinta D.Rogozino pasiūlymo sudaryti sutartį su ES dėl bevizio
režimo tarp ES ir Rusijos. Matyt, mūsų laukia Rusijos ir ES santykių
liberalizacija, o jų avangardu taps Kaliningradas, dėstė savo
išmintį K.Prunskienė. Ji pakartojo ne kartą reikštą įsitikinimą,
kad jokiu būdu negalima bloginti ekonominių ir politinių santykių
su Rusija, nes ši yra pagrindinis Lietuvos partneris visais atžvilgiais.
Žinoma, K.Prunskienė pasigyrė, kad iš visų kandidatų į Prezidento
postą ji vienintelė puikiai išmano ekonomines, socialines problemas,
turi tvirtą poziciją užsienio politikos klausimais ir pagal reitingą
yra tarp penkių populiariausių Lietuvos politikų. K.Prunskienės,
A.Brazausko, A.Paulausko reveransai Maskvai niekam ne naujiena,
tačiau kur jie gali atvesti? Visiškai akivaizdu, kad Prezidentas
vis labiau nušalinamas nuo užsienio politikos, o jos vairą, kaip
ir kitose srityse, perima premjeras. Jo užsienio politikos kryptis
pakankamai aiški ir nuosekli daryti viską, ko nori Rusija.
Be to, po ES ir Rusijos flirto Lietuvoje gali labai sumažėti stojimo
į ES šalininkų. Ypač jeigu referendumas tuo klausimu bus surengtas
jau kitų metų pavasarį. Netgi buvę nuoseklūs ES šalininkai pasijuto
nusivylę Briuselio biurokratais, kurie Lietuvos reikalus aptarinėja
su Rusija. Kas gali paneigti, kad Briuselio ir Maskvos susitarimas
dėl bevizių traukinių nenustums Lietuvos nuo Šengeno erdvės? Juk
Šengeno sutartyje nėra nė žodžio apie jokius bevizius traukinius.
Taigi, atrodo, reikėtų keisti ir pačią Šengeno sutartį. O to tikėtis
neįmanoma.
Mūsų Užsienio reikalų ministerijos valdininkų pažadai, jog dar
ne viskas prarasta, primena užkalbėjimus ar savęs raminimą. Juk
premjeras aiškiai pasakė, kad jam labai priimtinas ES ir Rusijos
susitarimas. Negi užsienio reikalų ministras A.Valionis drįstų
turėti kitokią nuomonę nei Ministras Pirmininkas? Tai dar būtų
pusė bėdos, tačiau kai premjeras ir ekspremjerė kalba Maskvos
balsu, galima suprasti ir ES elgesį Lietuvos atžvilgiu. Juk Briuselio
valdininkai visada gali pasakyti: apie kokias pretenzijas galima
kalbėti, jeigu pats jūsų Ministras Pirmininkas su viskuo sutinka?
Iš ES ir Rusijos susitarimo galima padaryti vienintelę išvadą:
Europos politikai ne tik pažemino Lietuvą, bet ir faktiškai atidavė
ją Maskvos malonėn. Kartojasi visai nesena istorija, kai pataikaudama
M.Gorbačiovui Europa stabdė nepriklausomybės atkūrimo procesą.
Dabar, nuolaidžiaudama autoritariniam V.Putino režimui, ES daro
lygiai tą patį. Mūsų politikai, išskyrus V.Landsbergį, dar vieną
kitą liberalą, elgiasi tarsi Maskvos marionetės.
Dabar bandoma išgirsti mintį, jog nieko čia nepadarysi, prieš
vėją nepapūsi. Esą ką ten Lietuva gali prieš Paryžių, Berlyną
ir Briuselį, pagaliau visada dantis rodančią Rusijos mešką. Čia
vėl reikėtų prisiminti istoriją. Dar yra žmonių, kurie mena, kaip
prieš karą Lietuva nepabūgo teisti Klaipėdos nacių, o Vokietija
už tai bemat pritaikė ekonomines sankcijas: uždarė rinką Lietuvos
prekėms. Tai buvo labai sunkios šaliai dienos, nes žymi Lietuvos
ūkio gaminių dalis buvo eksportuojama į Vokietiją. Tačiau Lietuva
nepabūgo. Ūkininkai kentė, tarnautojai privalomai pirko žąsis,
bet kraštas nepalūžo. Mūsų valdžia sugebėjo praplėsti rinką Anglijoje,
ir Vokietijos blokada nuėjo niekais.
Iš dabartinės valdžios laukti panašių dalykų beviltiška.
Petras KATINAS
© 2002 "XXI amžius"