"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 20 d., Nr. 41 (41)

PRIEDAI







Šiuolaikinio lietuvio nacionalinio būdo bruožai: nerimą keliančios trajektorijos

(Sociosofinė kritinė apžvalga)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 39)

Korupcinės sąmonės sindromas

Tai, kad korupcija tapo neatsiejama socialinio pasaulio, net ir demokratinio, dalimi, nieko nebestebina. Tačiau, skirtingai nuo demokratinę brandą pasiekusių tautų, posocialistinėse šalyse korupcija yra įgavusi kur kas platesnius mastus. Mastai tokie, kad verčia pačią korupciją vertinti jau kaip sisteminio pobūdžio reiškinį. Kitaip tariant, tai socialinė destrukcija, apimanti vos ne visas valstybės struktūras, taip pat ir šalies gyventojus: jų sąmonę ir jų realiąją elgseną. Tokių šalių kategorijai priklauso Lietuva.
Praktiškai sisteminė korupcija, arba korupcinės sąmonės sindromas, pasireiškia tuo, kad viešajame administravime savavališkai gali būti keičiami valstybės suformuluoti tikslai; patys tarnautojai, norėdami išlikti savo postuose, gali būti verčiami elgtis pagal korupcijos nustatytas taisykles, kurioms, žinoma, sąmoningai ar ne priversti paklusti ir eiliniai piliečiai. Lietuvis, skirtingai nuo kitų Europos šalių gyventojų, labiau linkęs susitaikyti su korupcija kaip nebeišvengiama ir neįveikiama blogybe.
„Sisteminės korupcijos atveju organizacija (valstybės tarnyba) formaliai pripažįsta profesinės etikos kodeksą, – rašo šios problemos tyrinėtoja L.Astra, – tačiau jis labai dažnai ar nuolat pažeidinėjamas, o įsigalėjusi vidinė „tvarka“ skatina, kursto ar net slepia etikos kodekso pažeidimus“. Tuo, apie ką kalba mokslininkė, regis, turėjo progos įsitikinti vos ne kiekvienas suaugęs gyventojas (ir vis dėlto neprisidėti prie bent kiek organizuotesnės pačių piliečių kovos prieš šią destrukciją!).
Vienas tarp valdininkijos (o iš dalies ir politikų) paplitusio korumpuoto elgesio šaltinių bei priežasčių ir yra gyventojų sluoksniuose įsišaknijusi korupcinė sąmonė – bene vaizdžiausias indikatorius, bylojantis apie nesusiformavusią pilietinę visuomenę.
Europos šalyse atlikti tyrimai parodė, kad lietuviai yra pakantūs kyšių ėmimui ir davimui. Šią korupcijos formą yra linkę pateisinti net 67 proc. apklaustųjų. 1999 metais atliktų „Baltijos tyrimų“ (rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija) duomenimis, net 60 proc. Lietuvos gyventojų buvo pasiryžę duoti kyšį manydami, kad tik tokiu keliu einant gali būti išspręsta jiems rūpima problema. Pasaulio banko ataskaitoje „Kova su korupcija pereinamojo laikotarpio šalyse“ (1999 m.) irgi atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal administracinės korupcijos indeksą Lietuva prilygsta maždaug tam pačiam aukštos korupcijos indekso lygiui, koks yra Rusijoje.
Lietuvio įprotis duoti kyšius – gana būdinga moralinio atsipalaidavimo, taip pat įsiteikimo „reikalingam asmeniui“ forma. Kad ir kaip keista, ši forma savotiškai įteisinta ir naujajame, 2001 metais Seime priimtame Civiliniame kodekse. Jame 6.470 straipsniu yra įteisinamos dovanos medikams (beje, nepamiršta buhalteriškai nurodyti, kad jų vertė neviršytų 1 MGL). Skaitant straipsnį taip ir kirba užklausti jo sumanytojų ir aprobuotojų: kodėl šiame, į aukštesnį civilizuotumą pretenduojančiame kodekse, ignoruojami, apeinami kitų ne mažiau socialiai reikšmingų profesijų atstovai? Tarkim: profesoriai, mokytojai, darželių ar globos namų darbuotojai, policininkai, pagaliau – muitininkai bei tie patys už šį kodeksą nubalsavę Seimo nariai?
Šiuolaikiniam lietuviui būdingas korupcinės sąmonės sindromas, jeigu jį traktuotume plačiau ir nesuvestume vien į kyšininkavimą, pasireiškia gana įvairiomis formomis ir yra „maitinamas“ pačiais įvairiausiais šaltiniais. Keletą iš jų pabandysime apžvelgti.
Pirma, tai politinis–partinis favoritizmas. Lietuviams kol kas, deja, būdinga, kad kiekviena partija, atsidūrusi valdžioje (ar tai būtų savivaldybės, ar centrinių institucijų lygmuo), pirmiausia ima domėtis ne tik (ir ne tiek) bendraisiais interesais, kiek savaisiais bendražygiais, „bendraminčiais“, jų postais. Pastariesiems, beje, irgi būdinga „būti“ partijoje ar šalia jos, vadovautis toli gražu ne ideologinės–politinės platformos tikslais, o labiau savaisiais interesais.
Antra, tai nepotizmas – giminių ir bičiulių protegavimas. Šis reiškinys pagal savo mastą ir pėdsaką statistinio lietuvio sąmonėje eina ne tik lygiagrečiai su politiniu–partiniu favoritizmu, bet, ko gero, jį lenkia. Lietuva priklauso ne tik pilietinės visuomenės brandos nepasiekusiųjų, bet ir gyventojų skaičiumi nedidelių šalių kategorijai. Todėl ir pažintys administravimo, teisėsaugos bei kitose veiklos srityse užima gana svarbią ir ypač užsieniečius (iš Vakarų Europos) stebinančią vietą.
Trečia, tai klienteliškumas, arba patrono ir jo globotinio (pavaldinio) santykiai. Patronas (t.y. asmuo, disponuojantis didesnėmis galiomis) siūlo darbus, paslaugas ir protekcijas mainais už globotinio (pavaldinio) lojalumą, ištikimybę ir paramą. Šie mainai paprastai atliekami tyliu, abipusiu neformaliu susitarimu, kuris nelieka nepastebėtas kitų. Tie „kiti“ psichologiškai veikiami irgi panašia kryptimi.
Truputį anksčiau, įvertinęs ir apibendrinęs „naujojo lietuvio“ korumpuotos sąmonės bei elgsenos bruožus, išdrįsau į mokslinių sąvokų apyvartą paleisti ir naujadarą – kaktizmas (Romualdas Grigas. Tautinė savivoka. Vilnius, Rosma, 2001, monografija, 292 p.). Šia sąvoka pabandžiau nusakyti dabartinės lietuvių valdininkijos, teisėsaugininkų ir, žinoma, dalies politikų (tarp jų ir aukšto rango) ne šiaip pavienės, bet korporatyvinės korupcijos atmainą. Mes girdime demagogiškus populistinius pareiškimus apie ištikimybę valstybės interesams ir kartu matome tų pačių asmenų vos ne atvirą korumpuotos (arba giminingos jiems) aplinkos pridengiamą savanaudiškumą, netgi dalinį valstybinių tarnybinių funkcijų „privatizavimą“. Kaktizmas yra įsitvirtinęs mūsų socialiniame landšafte. Ir blogiausia – suranda nemažai pasekėjų. Jų gretos formuojasi jau mokyklos suole (kad ir vertybinių nuostatų, elgsenos motyvacijos lygmenyje), nes jau ir mokinuko socializacija vyksta dvasinių vertybių ir orientyrų deficito, arba vakuumo, sąlygomis.
Galima būtų paminėti ir daugiau bruožų – elementų, apibūdinančių, o kartu ir išreiškiančių korupcinės sąmonės sindromą. Aišku, kad jis rodo pilietinės demokratinės visuomenės brandos stygių, visai neseną laikmetį, kada „blato“, „grupės draugų“ sąvokos ir už jų slypintys reiškiniai buvo vos ne visuotinai paplitę. Plačiai atvėrus vartus nereguliuojamai laisvajai rinkai ir liberalizmo ideologijai šie bruožai pakankamai giliai įsitvirtino lietuviškajame nacionalinio charakterio landšafte, apie kurį iš „padorumo“ priimta garsiai nekalbėti, nesumenkinti savęs kitų akyse. Bet mūsų pareiga yra priminti, kad tokie bruožai prisideda stiprindami atskirtį tarp valstybės – administracijos ir valstybės – gyventojų ir tuo komplikuodami ne tik savų, vidinių problemų sprendimą, bet ir šalies integravimąsi Europos Sąjungoje.

„Dezadaptacinis sindromas“

Tai asmens nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių, dažnai visai kitomis kokybėmis bei reikalavimais pasižyminčių socialinių aplinkybių. „Dezadaptacinis sindromas“ gali pasireikšti įvairiais žmogaus būsenos ir elgsenos bruožais: blogėjančia sveikata, gerokai trumpesne (palyginti su išsivysčiusiomis šalimis) gyvenimo trukme; depresija ir savižudybėmis, dideliu socialiai degradavusių ir degraduojančių žmonių skaičiumi; bedarbyste ir apeliavimu vien į valdžios pagalbą; deformuotu individualizmu ir pilietiniu pasyvumu, pesimizmu ir tolerancijos kitiems stoka.
Europos tyrimai parodė, kad kas septintas Lietuvos gyventojas (14 proc.) mano, kad nieko savo gyvenime pakeisti nebegali ir iš ateities nelaukia nieko gero. Pavyzdžiui, Olandijoje tokių tik 0,6 proc., Vokietijoje – 1 proc.
Lietuvoje toleranciją kaip svarbų asmenybės bruožą nurodė tik kas antras žmogus, tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje net 80 proc. žmonių įsitikinę, kad toleranciją išugdyti vaikui šeimoje yra labai svarbu.
Ko gero, masinis alkoholio, o tarp jaunimo dar ir narkotikų vartojimas ir bakchanališko siautėjimo protrūkiai irgi gali būti vertinami kaip tam tikri „dezadaptacinio“ sindromo ženklai.
Štai taip, iš platesnių pozicijų vertinant, „dezadaptacinį sindromą“ gana gražiai, savaip iliustruoja ir skurdo kultūros sklaida, ir alkoholizacija, ir dorovinių nuostatų bei įsitikinimų išsitrynimas, ir nesustabdoma nusikalstamumo slinktis, netgi aktyvėjantis jo „eksportas“ į užsienio šalis. Narkomanas ir prostitutė, nusikaltimus verslu padaręs asmuo, šiaip kokio rimtesnio darbo pripratęs vengti (o gal jam iš viso įgūdžių neįgijęs) žmogus – visi jie yra neprisitaikę prie pasikeitusios visuomenės, arba atvirkščiai – prisitaikę deformuotai, yra vos ne nuolatiniu deprivacijos ženklu paženklinti, t.y. iš normaliai veikiančios ir gyvenančios visuomenės išstumti asmenys. Kaimietis, kuris tebesilaiko nusitvėręs „tradicinės“ karvės ar kiaulės, už kurių produkciją jis nieko doro nebegauna ir nepasiruošęs auginti paklausą rinkoje turinčių žąsų ar kalakutų, taip pat paženklintas tuo sindromu. Paženklintas dar ir dėl tos priežasties, kad dešimt litų bus visada linkęs skirti buteliui degtinės, bet ne žąsų ar kalakutų augintojų asociacijos nario mokesčiui (nes be asociacijos pastangų paprasčiausiai iš jo produkcijos niekas ir nesupirktų, išskyrus keliaujančius perpirkėjus – sukčiautojus). Pagaliau ir tokių asociacijų pas mus nėra arba jų kaimietis tikrai nežino.
Man regis, kad ir mokyklos klasėje vangiai suolą trinantis, gatvėje nuolat besiblaškantis, jokia visuomenine veikla neužsiimantis, mobilizuojančių orientyrų neturintis moksleivis jau yra paženklintas „dezadaptaciniu sindromu“.
Pagaliau, ar šiam sindromui negalėtume priskirti ir paauglio, jaunuolio vengimo užsiimti bet kokiais fiziniais pratimais, stiprinančiais ne tik jo fizinį, bet ir dvasinį atsparumą? Ir su tuo visuotiniu reiškiniu beviltiškai susitaikančią mūsų jaunuomenės švietimo bei ugdymo sistemą?..
Priežasčių, paaiškinančių lietuvio dezadaptacinį sindromą, esama daug ir pačių įvairiausių. Jų čia neaptarinėsime. Tik pastebėsime, kad tarp jų reiktų, ko gero, nurodyti dar ir socialinį nuovargį… Įsivaizduokime nutįsusią grandinę lietuviui nepalankių istorinių įvykių, išbandymų; nuolatinių pastangų atsistoti ant kojų ir vėl užslinkusių naujų aplinkybių, kurios jį, jau nusibaigusį, guldo ant menčių… Būtent prie tokių skausmingų smūgių, tariant mūsų talentingo mąstytojo V.Laurėno žodžiais, reiktų priskirti „didelį atotrūkį tarp pirmojo dešimtmečio kaitos lūkesčių ir jų įgyvendinimo rezultatų“. Daugeliui su nepriklausomybės atgavimu susijusios viltys sudužo paskleisdamos visuomenėje pasyvumo, abejingumo atmosferą, eilinio lietuvio sąmonėje įtvirtindamos savo negalios pripažinimą.

Regime tarsi užburtą ratą. Negalia gimdo negalią. Destrukcija gimdo kitą, jau rafinuotesnę, gilesnes šaknis suleidusią destrukciją. Betgi toks ratas būdingas daugeliui toli gražu ne vien su nacionalinio būdo bruožais susijusių reiškinių. Ir prasiveržimas iš tokio rato prasideda nuo prasiveržimo iš tradicinio, inercijos užgožto mąstymo rėmų…

Prof. habil. dr. Romualdas GRIGAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija