"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 20 d., Nr. 41 (41)

PRIEDAI







Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė šiandienos Europoje (7)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 39)

Kai kurie žmonės kalba, kad pasikeitus kartoms išnyks ir aršesni tautiniai ekstremistai. Visi neva taps civilizuotesni, europietiški. Norėtųsi tuo tikėti. Tačiau kol kas matome tik sėkmingą plovimą lietuviškosios savimonės, keičiamą beformiu kosmopolitizmu. Ir kartų kaita čia niekuo dėta. Tikriausiai niekas neatkreipė dėmesio, kad neseną straipsnį apie savižudžius lietuvius ir vienintelį dėmesio vertą objektą Vilniuje – „Akropolį“ kairiajame Lenkijos laikraštyje „Trybuna“ spaudoje paskelbė ne garbus J.Pilsudskio gerbėjas –pensininkas, prisimenantis prieškarį, o 38 metų lenkų žurnalistė iš Vilniaus L.D. O ką pasakyti Seinų krašto lietuviukams, viešai išjuokiamiems lenko mokytojo už tai, kad ateityje žada mokytis lietuviškoje klasėje?
Nepažabotas melas, kuriam nesugebama duoti kultūringo, tačiau ryžtingo atkirčio, ir toliau keroja, misdamas paprastų žmonių tamsumu. Jis ir toliau gimdo panašius į save, nes mes nesugebame įtvirtinti valstybinio mąstymo netgi tarp savo valdžios žmonių. Todėl galima be galo piktintis, kad net dvylika metų po Kovo 11-osios dar negalima kalbėti apie visas tautines mažumas, lojalias Lietuvos valstybei. Lojalumo krizė tarp Lietuvos tautinių mažumų (prisiminkime kad ir vietos lenkų reikalavimą įvesti lenkišką pavardžių rašymą ir kt.) yra nulemta ne piktų kaimynų kėslais. Ją sąlygojo tai, kad net patys lietuviai dar sunkiai suvokia savo tapatybę. Jiems vis dar norisi prie ko nors prisijungti, kur nors įsilieti ar sutirpti.... Tą galima paaiškinti tik baudžiauninkiško mąstymo liekanomis. Kiek dar reikės laukti, kol suaugs savarankiškai mąstanti karta, besididžiuojanti savo, Lietuvos, valstybe?
Kol laukiame naujos ir sąmoningos Lietuvos piliečių kartos pasirodymo, dabartiniam Lietuvos elitui tebetrūksta pilietiškumo. Kartais net nejauku reikalauti ko nors iš nelietuviškai kalbančių Lietuvos piliečių, kai valstybiškai nesugeba mąstyti net tie, kuriems ta savybė privaloma. Štai dėl šventos ramybės ir draugystės nutarta leisti lenkams rašyti Vilnijoje gatvių pavadinimus lenkų rašmenimis. Nieko panašaus nėra Lenkijoje, bet mūsuose tai nutarė leisti... Valstybinės kalbos komisija. Šių eilučių autoriui prieš kelerius metus teko susirašinėti su šia įstaiga. Tada teigta, kad taip daryti galima. Juokas juokais, tačiau dabar jau ne tik lenkiškomis raidėmis rašomi gatvių pavadinimai, bet ir bandoma juos versti į lenkų kalbą. Štai tada Rytų Lietuvoje atsiranda jau ne „Wilniaus“ ar „Mokikłos“ (Maišiagala), o kokia nors „Wiosenna“, atseit Pavasario, gatvė (Avižieniai).
Kalbos komisijos veiksmai ir jos vadovų kompetencijos lygis senokai kėlė įtarimą. Jau vėliau, tiriant tos įstaigos darbą, paaiškėjo, kad jos vadovės didžiausias rūpestis buvo pasidindinti sau algą vos ne iki ministrų lygio bei išsikaulyti tarnybinį automobilį su vairuotoju. Kas buvo vėliau, turbūt prisimenate – spaudoje kilo triukšmas, ir tos įstaigos vadovė neteko darbo. Bet ar nuo to pagerėjo darbo kokybė?
O ar galima pasitikėti Tautinių mažumų ir išeivijos departamento darbo kokybe, kai TV neseniai parodė siužetą, kuriame pasakojama, kaip Tilžės lietuviukai už mūsų valstybės pinigus mokomi ...rusų kalba. Kam toks beprasmis Lietuvos lėšų švaistymas?
Baltą kosmopolitizmo vėliavą bando kelti ir mokslininkai. Prieš kelis mėnesius spaudoje pasirodė žinia, kad naują akademinę lietuvių kalbos gramatiką rašys belgas. Nors žinutė pasirodė melagių dienos išvakarėse, vėliau nebuvo paneigta, o tik dar kelis kartus patvirtinta. Pats faktas nėra skandalingas (tegu rašo į sveikatą, juk tų gramatikų yra net kelios), bet kai rašo belgas... Ar jūs žinote belgų kalbą? Juk Belgijoje kalbama dviem tarmėmis (viena artimesnė prancūzų, kita olandų kalbai), o apie bendrinę belgų kalbą dar neteko girdėti.
Valstybinio mąstymo abėcėlės nemoka netgi garbūs mūsų politikai. Tuo galima įsitikinti beveik kasdien. O demagogijos ir tuščių pažadų srautai padidėja prieš kiekvienus bent kiek svarbesnius rinkimus. Šiandien girdime saldžialiežuvių pretendentų į Prezidento postą gražbyliavimus. Ne visi jie yra valstybiškai korektiški, bet ko tik nepadarysi dėl kėdės... Norite pavyzdžio? Štai liberalų vadovas E.Gentvilas, atvykęs į Rytų Lietuvą nesigėdydamas žada Vilniaus apskrities lietuviškas mokyklas perduoti rajonų savivaldybių žinion. Tuo būdu netiesiogiai norima lietuvišką švietimą tame regione atiduoti į karingų Lietuvos lenkų nacionalistų rankas (Bukiškis, 2002 10 16). Nekalbėsime apie tai, kad ten lietuvių mokyklos kaip tik ir laikosi vien apskrities pavaldumo mokyklų dėka. Gaila tik liberalų pretendento – negi tokiu būdu jis tikisi lenkų gyventojų balsų? Nes tų balsų negaus... Atiteks jie A.Paulauskui arba kokiam V.Andriukaičiui.

***

Vis dėlto didžiausia problema išlieka socialinė nelygybė. Neseniai paskelbti statistiniai duomenys rodo, kad žemiau skurdo ribos gyvena daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų. Kalbėti apie tautos išlikimą tuo metu, kai nuskurdę ir žiniasklaidos demoralizuoti lietuviai tūkstančiais leidžiasi ieškoti laimės svetur, dar anksti. Lietuvos išlikimo pasaulyje galimybę turėtų nulemti kylantis bendrasis gyvenimo lygis ir viduriniosios klasės formavimasis. Deja, dabar matome tik prarajos tarp menkos turtuolių grupės (apie 8 proc. gyventojų) ir likusios gyventojų dalies, vos suduriančios galą su galu, gilėjimą. Nors ekonomistai ir šneka apie tariamą Lietuvos ūkio atsigavimą, neaišku, kodėl sustingo bendro gyvenimo lygio kartelė. Tikriausiai pajamų lygio augimą ekspertai atranda mechaniškai sudėję visų gyventojų sluoksnių pajamas. Bet šaliai nuo to ne geriau. Kas iš to, kad sudėjus vieną turčių ir šimtą ubagų gausime vidutiniškai visai neblogą statistinį vidurkį? Visos valdžios vyrų kalbos apie paramą neturtingiesiems nėra nuoširdžios. Paimkime kad ir pažadą remti jaunas šeimas padedant joms įsigyti ar pasigerinti būstą. Paskolas tokioms operacijoms gali gauti tik tie, kurie ir taip neblogai uždirba. Todėl susidaro uždaras ratas. Tie, kuriems tikrai reikia naujų butų, neįstengia paimti paskolų, ir tada jomis naudojasi tik tie, kurie ir taip gyvena neblogai. Čia išeina jau kaip toje patarlėje – kvailas, kad biednas, o biednas, kad kvailas... Tokiu atveju tautiškumo ir valstybingumo problemos tampa antraeilės. Lietuva tuštėja. Kol kas skaičiuotojai džiaugiasi padidėjusiu lietuvių skaičiumi valstybėje. Tačiau tas džiaugsmas nepateisinamas. Juk lietuviai mūsų valstybėje taip ir nepasiekė 3 milijonų... Gimstamumas sumažėjo tiek, kad pernai mus pagal šį rodiklį aplenkė net estai. Nejau įmanoma išsaugoti tautą gausių asocialių šeimų atžalų sąskaita?
Tuštėjant kraštui kyla problema, kaip išlaikyti tautinį ir netgi valstybinį tapatumą. Darosi aišku, kad Lietuvą anksčiau ar vėliau užplūs ateivių bangos. Tas procesas jau prasideda. Bet net ir tai dar ne tragedija. Didžiausia problema – kaip mes suvoksime save tame dideliame daugelio tautų Europos katile. Ar norėsime būti maža, bet išdidi tauta, suvokianti savo vertę, ar galutinai išskysime ir ištirpsime kalbų ir papročių jūroje?
Šioje vietoje jau girdime kylant naujųjų intelektualų–kosmopolitų murmesį. Tuoj pasigirs priekaištai ir kaltinimai senamadžiu nacionalizmu. Tuoj bus cituojami įvairūs liberalizmo ir kosmopolitizmo klasikų (jų daugybė išversta į lietuvių kalbą) darbai. Čia net nepavyksta pradėti kultūringos diskusijos, nes visi patriotai imami pravardžiuoti idiotais, o argumentai oponentų sutriuškinimui dažniausiai surenkami iš globalių istorinių ar ekonominių (pasaulio, Europos ar panašiai) studijų. Tokio lygmens specialistai yra atitrūkę nuo realaus gyvenimo. Jie dažniausiai bando pritaikyti pasaulinio vystymosi aktualijas mūsų valstybės dabarčiai ir labai nustemba sužinoję, kad mums tie šablonai netinka. Čia prisimename vieną autoritetingą Lenkijos lietuvių problemų „specialistą“, kuris nuoširdžiai įsižeidė paklaustas, ar yra gyvenime buvęs Seinuose ir Punske. Kam to reikia, paklausė šis garbus ponas – juk visus duomenis šia tema aš susirenku laikraščiuose ir internete. O jei kas neaišku, tai dar ir žmona lenkė pakonsultuoja...

***

Taip jau atsitiko, kad rašant šią apybraižą nugriaudėjo keli svarbūs Lietuvos vidaus gyvenimo įvykiai, galintys pakeisti ir tolimesnę krašto išorės strategiją. Kalbame apie jau kiek aptilusią „Williams“ istoriją ir vėlesnius mūsų valdžios veiksmus. Suprantama, ekonomika nėra politika, tačiau ekonomika strateginiame lygmenyje kaip tik ir virsta politika. Ypač jei kalbame apie strategines ūkio šakas – kuro ir energetikos išteklius. Jei dešiniuosius dar buvo galima kaltinti perdavus trečdalį Mažeikių įmonės akcijų amerikiečiams, tai dabartinė Vyriausybė pasielgė dar kvailiau. Ji nusprendė ne tik neatpirkinėti amerikiečių valdytos akcijų dalies, bet ir parduoti savo turėtą akcijų dalį. Išties saliamoniškas sprendimas… Todėl artėdami link Europos Sąjungos ir NATO tuo pat metu tapome ekonomiškai priklausomi nuo Rusijos. Šis paradoksas kiek primena šaltojo karo metų Suomiją, kai ši buvo pavirtusi SSRS ekonominiu, o iš dalies ir politiniu satelitu (ten stovėjo sovietų įgulos), tuo pačiu metu formaliai net nebūdama socialistine valstybe. Toks būvis buvo vadintas finliandizacija. Kol Rusija galutinai nenuslydo atviros diktatūros link (taip teigia kai kurie Lietuvos politikai), ir tęsiasi flirtas tarp Vakarų demokratijų ir Rusijos, Lietuva yra sąlyginai saugi. Bet mūsų pašonėje lieka Karaliaučiaus žaizda, rusų tranzito klausimai… Rusai jau pareikalavo uždaryti Čečėnijos kultūros centrą Vilniuje. Ką nuspręs mūsų Vyriausybės vyrai? Lenkai, pavyzdžiui, atsisakė uždaryti čečėnų atstovybes Krokuvoje ir Varšuvoje.
Neaiški padėtis pačioje Rusijoje. Kovos su „tarptautiniu terorizmu“ pretekstu tęsiamas kolonijinis karas Čečėnijoje. Tariamai dėl tos pačios priežasties skubos tvarka įvesta totali žiniasklaidos cenzūra. Pažaidęs vakarietiško demokrato vaidmenį Rusijos vadovas parodė, kas esąs iš tikrųjų – kadrinis sovietmečio žvalgybos asas, meistriškai žongliruojantis ne tik savo šalies, bet ir užsienio visuomenės nuomone. Šalis drąsiai pasirinko „karo iki galutinės pergalės“ kelią.
Tai, beje, jokia naujiena. Rusijos istorijoje beveik nebuvo laikotarpių, kai šalis su kuo nors nekariaudavo. Rusams karas beveik tapo kasdienybe – juk pasibaigusiame XX amžiuje jie kariavo ne tik dviejuose pasauliniuose karuose, pilietiniame kare ir „broliškų“ kaimynų užkariavimuose. Neužmirškime, kad ir invazija į Afganistaną tapo viena SSRS žlugimo prielaidų.
Nesimato, kad Rusijoje atsirastų jėgų, kurios pasipriešintų mylimo lyderio (jam neseniai sukako tik 50 metų) ryžtui jėga išlaikyti visus įvairiatautės valstybės pakraščius. Nors demokratinių ir blaiviai mąstančių jėgų ten dar yra, bet kol jų balsai skęsta įnirtusios minios pseudopatriotiniame klyksme, Maskvoje klijuojami antičečėniški atsišaukimai, milicija veda totalią ten gyvenančių čečėnų ir dagestaniečių apklausą. Prieš karą stojantys Rusijos politikai rizikuoja būti apšaukti ne tik čečėnų kovotojų, bet ir tarptautinių teroristų gerbėjais. Net toks politikas kaip R.Chasbulatovas, kurio tikrai neįtarsi simpatija A.Maschadovui, dalyvavo čečėnų tautos kongrese Kopenhagoje. Bet visi Rusijos politikai, grįžę iš to renginio, jau gavo kvietimus atvykti į prokuratūrą.
Rusijos imperializmas, kokia kauke jis besidangstytų, visada teisino savo politiką įprastais demagoginiais štampais. Neseniai į rankas pakliuvo XIX a. vidurio rusų publicisto M.Pogodino straipsnių apie „Lenkijos klausimą“ knygelė. Ją sudaro straipsniai, skelbti tarp 1831 ir 1867 metų. Kaip žinome, Rusiją draskė 1831 ir 1863 m. sukilimai prieš carizmą Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje. Galima tik nusistebėti, kaip to asmens pasisakymai apie lenkų išsivaduojamąjį judėjimą primena XXI a. pradžios rusų spaudos oficiozų pasisakymus čečėnų kovotojų adresu. Lenkų patriotai – tie patys piktadariai, kraugeriai, smurtautojai ir panašiai. Termino teroristas tada dar nebuvo, tačiau autorius per beveik 300 savo darbo puslapių įrodinėja ir moksliškai pagrindžia, kodėl lenkai neverti nepriklausomybės. Todėl jiems geriausia likti Rusijos sudėtyje! Kuo tai ne p. Jastržembskio (V.Putino spaudos atstovo) demagogija…
Net ir tarp kietosios linijos šalininkų yra blaiviai mąstančių galvų. Štai prof. J.Primakovas, Rytų kraštų specialistas, įspėja, kad sulyginti Rusijoje kovą su terorizmu ir kovą su islamu būtų pernelyg pavojinga. Joje šiandien gyvena apie 20 mln. musulmonų. Tuo metu, kai etninių rusų natūralus prieaugis jau keliolika metų yra neigiamas, musulmoniškų jos regionų gyventojų sparčiai daugėja. Neseniai atlikto gyventojų surašymo duomenimis, Rusijoje liko tik 143 mln. gyventojų. Didžiausiam rusų šovinistų siaubui paaiškėjo, kad čečėnai, nepaisant tebesitęsiančio jų naikinimo, pirmąkart Rusijos istorijoje įėjo į gausiausių šalies tautų dešimtuką. Sudėjus visus Rusijos čečėnus, jų radosi beveik milijonas. Yra apie ką pagalvoti rusų geopolitikos specialistams.
Yra keletas naujienų rusų ir baltarusių santykiuose. Jau senokai pašliję Baltarusijos ir Rusijos santykiai verčia spėlioti, ką sugalvos į kampą užspeistas A.Lukašenka. Kaip prisimename, kalbos apie draugystę, sąjungą ir susiliejimą baigėsi dar šių metų pradžioje, kai V.Putinas pasiūlė savo sąjungininkei paprasčiausiai įsilieti į Rusijos sudėtį. Baltarusių vadovas, pajutęs iš po kojų slystančią žemę, baisiausiai supyko. Jis akimirksniu tapo baltarusių valstybingumo šalininku ir ėmė keikti savo vakarykštį sąjungininką. Rusai nesutriko – iš Baltarusijos pareikalauta susimokėti visas skolas už tiekiamas dujas. Minskui pateikta sąskaita – per 200 mln. JAV dolerių. Skolos nesumokėjusių gudų laukia šalta žiema. Alternatyvaus energetikos šaltinio jie neturi… A.Lukašenka tuoj pat atsikirto iš įvairių tranzito, PVM nepriemokų ir kitų sandėrių iš Rusijos pareikalavęs 500 mln. JAV dolerių. Pasaulį taip pat nustebino žinia, kad baltarusių prezidentas žada asmeniškai vykti į NATO šalių susitikimą Prahoje. Visi turėjo nustebti – negi Baltarusija prašysis Vakarų pagalbos? Aišku, kelią į Prahos susitikimą Lukašenkai užkirto pati Čekija.
Galime apsimesti, kad visa tai yra kažkur toli ir mūsų neliečia. Tačiau kalbame apie kaimynus. Vargu ar A.Lukašenka išdrįs atvirai stoti prieš „didįjį brolį“. Atviros konfrontacijos atveju Baltarusijos vadovo dienos būtų suskaičiuotos. Tačiau politinės ar ekonominės padėties destabilizavimas vienoje šalyje gali sukelti sunkumų ir visame regione. Šio rudens įvykiai gali nulemti ilgalaikę mūsų valstybės vystymosi kryptį. Tačiau integracijos istorija dar nesibaigė. Joje dar bus įvairiausių posūkių ir netikėtumų...

Darius VILIMAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija