Maskvos taikinyje
Rusijos spauda mirgėte mirga publikacijomis
apie Čečėnijos teroristus, pateikiančiomis laisvės kovotojus
vos ne žmogėdromis. Tačiau komunistiniuose ir patriotiniuose
leidiniuose atsiranda vietos ir kitų kaimynų šmeižimui. Konkrečiai
Lietuvos. Tai jau kažkas nauja. Juk ištisus metus Rusijos žiniasklaida
puolė Latviją ir Estiją, o Lietuvą tarsi išskirdavo palikdavo
ramybėje. Paskutiniosios rusų spaudos publikacijos rodo, jog
atėjo ir Lietuvos eilė. Pirmiausia dėl to nelemto tranzito ir
bevizio režimo iš Kaliningrado ir į jį. Sumalantį į dulkes Lietuvą
straipsnį išspausdino laikraštis Sovetskaja Rossija. Straipsnyje
Kremlius raginamas baigti terliotis su Lietuva ir nekreipti dėmesio
į Europos Sąjungą derantis dėl Kaliningrado problemų. Rašoma,
kad Lietuva dar ne ES narė ir vargu ar ja taps, nes ES visiškai
netrokšta priimti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurios esą tik
ir taikosi atsisėsti ant Sąjungos sprando ir spausti iš jos visus
syvus. Anot Sovietskaja Rossija, kitas dalykas NATO. Čia Vakarai
tikrai elgsis kitaip, nes, pasirodo, aljansui labai reikalingi
Baltijos valstybių oro uostai, kad galėtų kontroliuoti Rusiją.
Beje, prisimenama ir buržuazinės Lietuvos istorija, ir kaip
skurdžiai tada gyveno lietuviai. Esą dabar, atsiskyrę nuo Rusijos,
Lietuvos žmonės gyvena dar blogiau negu prieš karą. Visiškai
aišku, kad Europos Sąjungoje Lietuvai niekas nešviečia. Bus galutinai
sugriautas žemės ūkis, kuris buvo vienas geriausių pasaulyje sovietiniais
metais. Pramonė taip pat nesugebės konkuruoti su Vakarų korporacijomis.
Naudingųjų iškasenų Lietuva neturi. Taigi reikalai visai prasti.
Todėl Lietuvos žmonės nusigręžia nuo Vakarų ir su viltimi žvelgia
į Rytus. (
) Visiems tapo aišku, kad Lietuva, kaip buvo, taip
ir liko glaudžiai susieta su Rusija. Dargi sąmoningai sunaikinusi
pramonę, sukurtą sovietiniais metais, dabartinė valdžia negali
atsisakyti ryšių su Rusija. Tai paprasčiausiai ne jos galioje
ir valioje. Intelektiniai nykštukai (karliki) nusprendė, kad
rusofobiškais lozungais galima pakeisti ekonominius dėsnius. Visa
nafta ir dujos ateina į Lietuvą iš Rusijos. Galima pridurti, kad
Klaipėdos uostas gyvuoja tik dėl Rusijos prekių eksporto, o Ignalinos
AE dirba irgi rusų atominiu kuru.
Žodžiu, be Rusijos Lietuvai galas. O normalius prekybinius ekonominius
ryšius ir iš jų kylančią abipusę naudą šis neokolonialistinės
ideologijos laikraštis pateikia kaip Lietuvos negebėjimą be Rusijos
pagalbos ūkiškai tvarkytis. Kaip priekaištas Lietuvai pateikiami
faktai, jog 3,2 mln. gyventojų turinti Lietuva eksportuoja į Rusiją
2,5 milijono automobilių gaudama už tai daugiau kaip 800 mln.
dolerių kasmet. O juk Lietuva neturi kitos rinkos kaip tik Rusija.
Įsitikinę, kad Lietuva visiškai priklauso nuo Rusijos, pateikime
klausimus: kokios gali būti tranzitinės vizos? Kas kam turi pataikauti?
Tai Lietuva turi pagaliau apsispręsti, ar verta stoti į Europos
Sąjungą ir sugadinti santykius su Rusija, rašo Sovetskaja
Rossija.
Ne visa Rusijos spauda laikosi neokolonistinių nuostatų. Išlikusi
negausi demokratinė spauda laikosi kitokių pozicijų ir pasmerkia
ekonominį ir politinį diktatą. Pavyzdžiui, Nezavisimaja gazeta
rašo, jog reikia pagaliau liautis postringavus, nemaišyti ekonomikos
su politika. Anot laikraščio, taip nebūna. Ypač Rusijoje. Kaip
tokios politikos pavyzdį Nezavisimaja gazeta nurodo Gazprom,
kuris tvirtai nusprendė tapti vienvaldžiu visoje posovietinėje
erdvėje, pirmiausia buvusiose sovietinėse respublikose. Tai bus
ir yra daroma nesiskaitant su jokiomis priemonėmis.
Tą jau matome dabar. Ir ne tik dėl Gazprom keliamų sąlygų įsigyjant
Lietuvos dujų akcijų paketą. Pakanka tik pažymėti Rusijos ambasadoriaus
Lietuvoje Jurijaus Zubakovo kategorišką toną reikalaujant uždaryti
Čečėnijos informacijos ir kultūros centrą Vilniuje. Kaip reikia
elgtis, J.Zubakovas nurodė Azerbaidžaną, kuris tokį centrą, Maskvos
reikalavimu, jau uždarė. Aišku, dar nežinia, kokias instrukcijas
J.Zubakovas gavo iš Kremliaus. Į Prahos NATO viršūnių susitikimą
V.Putinas vykti atsisakė, nors ir buvo kviestas. Žinoma, V.Putinas
ir jo aplinka baiminasi, kad Rusijos vadovo dalyvavimas Prahos
susitikime Rusijos patriotų sluoksniuose gali būti įvertintas
kaip pritarimas NATO plėtrai ir net Rusijos interesų išdavystė.
Kitas dalykas kelia pagristą susirūpinimą V.Putino siekimas
kuo greičiau susitikti su JAV prezidentu Džordžu Bušu. Ir Dž.Bušas
netikėtai jam pakluso: prieš atvykdamas į Vilnių JAV prezidentas
Sankt Peterburge dar susitiks su V.Putinu. Ir ne tik pasveikinti
JAV prezidentą nori Rusijos vadovas su įspūdinga respublikonų
pergale Kongreso ir Senato rinkimuose. Nors ta pergalė prezidentui
Dž.Bušui labai naudinga. Dabar jis galės nesibaimindamas prastumti
savo sumanymus remdamasis savo partijos turima dauguma. Kai kurių
politikos apžvalgininkų nuomone, V.Putinas, padrąsintas to, kad
Dž.Bušas faktiškai nusiplovė rankas dėl Rusijos nežmoniškų veiksmų
Čečėnijoje, gali pareikalauti, kad jis taip pat pasielgtų ir Baltijos
valstybių atžvilgiu.
Prognozuojama, kad Dž.Bušas bandys paspausti V.Putiną dėl Irako
diktatoriaus Sadamo Huseino ir netrukdyti galimam Irako puolimui.
Savo ruožtu V.Putinas, aišku, mainais pareikalaus leisti Rusijai
tvarkyti artimiausių kaimynų, pirmiausia Gruzijos ir Baltijos
valstybių, reikalus.
Rusijoje jau pasigirdo gana įtakingų politologų prognozių, kad
V.Putinas ir jo aplinka kuria planą sudaryti politinę ašį Maskva
Berlynas Tokijas, kaip atsvarą JAV įsigalėjimui pasaulyje.
Toks variantas visiškai įmanomas, nes ypač Vokietijos pastarojo
meto pozicija gana palanki tokiai ašiai sukurti.
Petras KATINAS
© 2002 "XXI amžius"