"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 20 d., Nr. 41 (41)

PRIEDAI







NATO išlikimo kaina: atsinaujinti arba pasitraukti

Tarptautinių ir strateginių studijų centro, Rusijos ir Eurazijos programos direktorė Celestė A. Wallander žurnale „Foreign Affairs“ tikina, jog NATO pasiekė tokį tašką, ties kuriuo turėtų susimąstyti: persitvarkyti ar trauktis iš politinės arenos. „Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija yra vientisas ir neprilygstamas šiandienos aljansas, – sako C.A.Wallander. – Šaltojo karo metu tai buvo vienintelė svarbi tarptautinė JAV nacionalinio saugumo interesams tarnaujanti institucija. Daugiatautį karinį bendradarbiavimą aljansas patikimai ir efektyviai vykdo iki šiol“. Aljanso programos, orientuotos į jo užribyje esančias sritis, ir buvusių sovietinio bloko narių absorbcija buvo pagrindiniai pastarąjį dešimtmetį NATO uždaviniai. Tik iš vidaus tvirtas ir efektyvus aljansas gali būti aktualus, ir tik ryžtas gali užtikrinti šių savybių tęstinumą.
Iki pat garsiojo Prahos susitikimo dabartinių aljanso narių lyderiai privalo nuspręsti, kokiomis priemonėmis NATO yra pasirengęs stoti į kovą prieš terorizmą ir kokios naujos narės turėtų prisijungti. Tačiau, pasak C.A.Wallander, visi šie iššūkiai nublanksta prieš pačią didžiausią ir opiausią problemą: fundamentaliosios NATO vertybės atsidūrė pavojuje. Juk NATO unikalus ir efektyvus jau tuo, kad yra demokratinėmis vertybėmis paremtas, politiškai vientisas transatlantinės bendruomenės karinis saugumo garantas. Jei NATO kompetencija nebeapims politinių reikalų, tai reikš, jog jis nebetenka vieno iš dviejų savo kertinių vertybių ir nebegali toliau efektyviai funkcionuoti.
Kad ir kaip gaila, šiandien NATO vadai galvoja, kaip vykdyti karines misijas, ar visos aljanso narės gynybinėms išlaidoms skiria ne mažiau nei du procentus bendrojo vidaus produkto. Deja, senąjį aljansą ištiko krizė – jis privalo imtis veiksmų, užtikrinančių, kad senos, naujos ir būsimos narės atitiktų nūdienos politikos standartus, užtikrintų organizacijos aktualumą. Jei aljansas išties sukurtas kaip demokratijos, žmogaus teisių ir įstatyminės valdžios sargas, tai kaip jo paties narės gali nesilaikyti šių principų? Reali galimybė tapti NATO narėmis paskatino vakarėjimo procesą Rytų ir Vidurio Europoje. Kas atsitiks, kai šios jaunos demokratijos įstos į NATO? Kaip joms seksis eiti saugios Vakarų bendruomenės demokratijos keliu? Deja, joms gali būti sunku, nes NATO yra bene vienintelė tarptautinė institucija, nenumačiusi atsakomybės ir procesinės teisenos standartus ir taisykles pažeidusioms narėms.
Rusijos ir Eurazijos programos direktorė mano, jog visoms NATO narėms derėtų susitarti dėl Šiaurės Atlanto sutarties įgalinimo imtis specialių sankcijų, suspenduoti ar atšaukti aljanso taisykles pažeidusios šalies narystę. Esant tokiai galimybei dabartinės narės suskubtų veikti, peržvelgti atitikimą aljanso politiniams standartams ir šitaip atnaujintų patį aljansą.
Šiuo metu NATO galima palyginti su krepšinio komanda, kuri atidžiai renkasi pajėgius žaidėjus, bet nepasilieka galimybės nutraukti sutarties, jei jie pažeistų taisykles, nepaisytų treniruočių, prarastų „pirminę kondiciją“ ir neturėtų noro tobulėti. Jei NATO nori būti sėkminga komanda, jis privalo visiškai kontroliuoti savo nares, o jų aplaidumo ar įžūlaus neklusnumo atveju nutraukti su jomis bendradarbiavimą.

Pagal užsienio spaudą parengė Justina ŽEIŽYTĖ

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija