Jau nebe visų pamirštas
užkampis
NATO generalinis sekretorius Džordžas
Robertsonas Prahoje lapkričio 21 d. apie 11 valandą Lietuvos laiku
ištarė lemtingus žodžius: naujomis NATO narėmis kviečiamos Lietuva,
Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija.
Dž.Robertsonas pažymėjo, kad NATO plėtra nėra prieš nieką nukreipta.
Aišku, jis pirmiausia turėjo galvoje Rusiją, kurioje yra nemažai
politikų, jau nekalbant apie armijos generalitetą, kuriems ypač
Baltijos valstybių priėmimas sukėlė vos ne isterijos priepuolius.
Pykstama ir ant Bulgarijos, kuri esą stodama į NATO sulaužė slavų
solidarumą. Mat anot slavų vienybės ideologų, visi slavai tiesiog
privalo būti Maskvos globojami bei valdomi.
NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijos gynybos ministras
Sergejus Ivanovas pareiškė, kad Rusijos kariuomenė ir saugumas
Čečėnijoje aptiko ir konfiskavo keliolika raketinių komplektų
Igla ir dabar tiria, kaip ir iš kur tos raketos galėjo patekti
į čečėnų kovotojų rankas. Buvo aiškiai užsiminta, kad iš Baltijos
valstybių, taip pat ir Lietuvos. Visai nesvarbu, kad Rusijos gynybos
ministras puikiai žino, jog 1993 metais pasitraukdama iš Lietuvos
Rusijos armija čia nepaliko jokių ginklų. Tuo labiau raketų. Aišku,
niekas negali paneigti, kad kiek nors kalašnikovų ar makarovų
nebuvo perduota nusikaltėlių struktūroms arba vadinamajai penktajai
kolonai. S.Ivanovo tikslas buvo kitas: pasėti abejones dėl Baltijos
valstybių priimant jas į NATO kaip neva remiančias čečėnų teroristus.
Tai senas Kremliaus triukas. Prisiminkime ilgai pūstą burbulą
apie baltąsias pėdkelnes tariamąsias snaiperes iš Lietuvos.
Belieka tik stebėtis Kremliaus vairininkų primityvumu naudojant
tokius baltais siūlais siūtus propagandinius štampus. O gal kas
nors ir užkibs ant tokio kabliuko.
Deja, tokių užkibusių ne tiek jau mažai. Aišku, negalima vadinti
užkibusiais tų, kurie nuo pat mažumės uoliai darbavosi okupaciniam
režimui, talkininkavo KGB. Naiviai skamba tokių veikėjų pasiaiškinimai,
kad jie nebuvo jokie vadimai, vokės, petios, ar šatrijos.
Negi dar kam nors neaišku, kad stažuotes į užsienį, netgi liaudies
demokratijos šalis, galėjo gauti tik su KGB susiję asmenys? Net
teoriškai negalėjo būti galimybės, kad SSRS diplomatinėse atstovybėse
dirbusieji nebūtų KGB šnipai.
Be to, Rusijos gynybos ministro pareiškimas padarytas ne tik siekiant
mesti šešėlį ant Baltijos šalių, bet ir bandant įgelti JAV prezidentui
Džordžui Bušui prieš jam atvykstant iš Prahos į šalia Sankt Peterburgo
esantį Puškino miestą susitikti su Rusijos prezidentu V.Putinu.
Štai, atseit, kokias teroristus remiančias valstybes priėmė į
Šiaurės aljansą. Kitas dalykas, apie ką Puškine kalbėjosi JAV
ir Rusijos prezidentai, pastaruoju metu pabrėžtinai demonstruoją
draugiškumą vienas kitam. Vargu ar Dž.Bušas kažką galėjo slapta
sutarti su V.Putinu mažųjų valstybių, taip pat ir Lietuvos sąskaita.
Naujų narių į NATO priėmimas ir neturinti analogų aljanso plėtra
per visus egzistavimo dešimtmečius aiškiai nepatinka ne tik Maskvai,
bet pirmiausia komunistams. Tai parodė NATO viršūnių susitikimo
metu Prahoje vadinamųjų antiglobalistų surengtos demonstracijos,
mitingai, kuriuose dominavo Čekijos komunistai, nešini raudonomis
vėliavomis. Pykčio perkreiptais veidais jie paskutiniais žodžiais
koneveikė Čekijos prezidentą Vaclavą Havelą ir JAV prezidentą.
Tuo metu buvę Prahoje Lietuvos piliečiai stebėjosi, kad Čekijos
komunistų surengtos akcijos kaip du vandens lašai panašios į tas,
kurias paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje rengė Jedinstvos
suokalbininkai. Beje, yra duomenų, kad iš Lietuvos į Prahą buvo
atvykę keletas ar keliolika NATO priešininkų. Kas finansavo šiuos
antiglobalistus, galima be vargo atspėti.
Taigi Lietuva gavo tikrai istorinį šansą. Bet nusiraminti jokiu
būdu negalima. Laukia nelengvas ratifikavimo procesas. Tą rodo
ir neslepiami JAV ir kai kurių Europos valstybių prieštaravimai.
Pavyzdžiui, kancleris Gerhardas Šrioderis labai kategoriškai pareiškė,
kad Vokietija jokiu būdu nerems galimos JAV karinės intervencijos
Irake. Apskritai Europoje kuriamas labai neigiamas Jungtinių Valstijų
pasaulio žandaro įvaizdis. Tokių teiginių netrūksta ir Lietuvoje.
Taigi ratifikavimo procesas patvirtinant naujų narių priėmimą
tikrai nebus tik paprasta procedūra. Tuo labiau kad kai kurios
senosios NATO narės būgštauja, kad pakviestos į aljansą naujosios
narės bus JAV įtakoje ir besąlygiškai rems pasaulio žandarą.
Įtampa tarp JAV ir svarbios NATO valstybės Vokietijos pasiekė
vos ne kritinį tašką. Tą parodė ir Prahos viršūnių susitikimas,
kai JAV prezidentas visiškai nebendravo su Vokietijos kancleriu.
Aišku, dauguma pakviestų į aljansą šalių yra proamerikietiškos
orientacijos valstybės. Ypač Lenkija, Čekija, Baltijos šalys.
Todėl ir suprantamas dar visai neseniai didelis Vokietijos pesimizmas,
ypač priimant į NATO Baltijos valstybes. Paaiškinti galima labai
paprastai: po Vokietijos susijungimo, o ypač po Lenkijos, Čekijos
ir Vengrijos priėmimo į NATO, Vokietija pasijuto esanti visiškai
saugi.
Bet neatmetant tokių būgštavimų Prahoje pagaliau baigtas ilgai
trukęs Europos padalijimas. Europa dar nenusidriekė iki Uralo,
kaip svajojo Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis, bet tai,
kad vietoje 19 aljansui priklausys 26 valstybės, daug ką pasako.
Naivu būtų manyti, kad Maskva ir po naujų narių pakvietimo į aljansą
sėdės sudėjusi rankas. Iki 2004 metų, kai naujosios valstybės
taps pilnateisėmis ir visavertėmis NATO narėmis, dar nemažai laiko.
Bus bandoma kaišioti pagalius į aljanso ratus. Ypač daug vilčių
Rusija sieja su Vokietija, Prancūzija, iš dalies Ispanija, kurių
dabartiniai vadovai vis dažniau ima konfrontuoti su Vašingtonu.
Aišku, kad NATO plėtra yra tik vienas aljanso veiklos aspektas.
Aljansas keisis ir jo uždaviniai bus pakoreguoti. Juk sovietinės
imperijos, grūmojusios visam pasauliui, nebėra. Nors yra manančių,
kad Maskvoje pasikeitė tik iškaba, o imperialistiniai siekiai
liko tie patys. Beje, simboliška, kad svarbus pirmasis XXI amžiuje
NATO viršūnių susitikimas vyko Prahos kongresų rūmuose, kuriuos
komunistinė Čekoslovakijos valdžia buvo pastačiusi pagal Kremliaus
suvažiavimo rūmų pavyzdį. Šiuose rūmuose vykdavo Čekoslovakijos
kompartijos suvažiavimai, todėl suprantamas baisus Čekijos komunistų
pasipiktinimas. Anot vieno čekų komunistų veikėjo, kongresų rūmus
vien savo apsilankymu išniekino JAV prezidentas Džordžas Bušas
ir Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleiras. Vadinasi, dabartinių,
ne tik Čekijos, bet ir kitų komunistų uždavinys bandyti supriešinti
Vakarų valstybes, vienus jų lyderius apšaukiant didžiausiais žmonijos
priešais, kitus pagiriant.
Pasaulio komunistams nelengvos dienos. Negaudami pinigų maišų
iš Maskvos jie faktiškai neteko pagrindinio finansavimo šaltinio.
Visai kitas dalykas artimasis užsienis. Čia Rusija prikūrė daugybę
firmų ir bendrovių, kurios dosniai šelpia reikalingus veikėjus.
Tą puikiausiai matome Lietuvoje, kur iš karto gali pasakyti, kas
ir už kieno pinigus stumiamas į valdžios struktūras. Manyti, kad
tokie žmonės, žodžiais sutinkantys su Lietuvos stojimu į NATO,
nieko nedarys, būtų didelė klaida.
Ir dar. Kremliaus atstovai, teigiantys apie radikaliai pasikeitusį
aljansą ir išpučiantys prieštaravimus tarp JAV ir jos sąjungininkų
Europoje, atrodo, paskubėjo. Prahos viršūnių susitikimas aiškiai
parodė, kad JAV įtaka NATO liko didžiausia. Juk pakankamai aišku,
kad tik Vašingtono pastangų dėka į NATO buvo pakviestos naujosios
narės.
Na, o senoji Europa vis dar tebegyvena senųjų laikų dvasia manydama,
kad be Rusijos neįmanomas saugumas ir stabilumas.
Petras KATINAS
© 2002 "XXI amžius"