„Savo tikslą pasiekėme“
Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo žodis, pasakytas iškilmėse Lietuvos pakvietimo į Šiaurės Atlanto Sąjungą proga Operos ir baleto teatre 2002 metų lapkričio 23 dieną.

JAV Prezidentas Džordžas Bušas Vilniuje. Vilnius, Rotušės aikštė, 2002 m. lapkričio 23 d.

Jūsų Ekscelencijos, brangūs bičiuliai:
Prezidente Aleksandrai Kwasniewski,
Prezidente Vaira Vyke Freiberga,
Prezidente Arnoldai Riuiteli,
Ministre Pirmininke,
Seimo Pirmininke,
Gerbiamieji Seimo ir Vyriausybės nariai,
Mieli signatarai ir laisvės kovų dalyviai,
Brangūs svečiai,
Ponios ir ponai,
Šiomis dienomis Prahoje kartu su kitomis Vidurio Europos šalimis Lietuva, Latvija ir Estija pakviestos į Šiaurės Atlanto Sąjungą. Išsipildė tai, ko siekė ištisos mūsų tautų kartos: Lietuva ir mūsų broliškos šalys Latvija bei Estija pagaliau įtvirtintos saugioje, vakarietiškoje Europoje. Prieš pusę amžiaus istorijos padaryta neteisybė atlyginta.
Šią istorinę pergalę šiandien švenčiame drauge.

Maskva prarijo karčią piliulę, bet…

Įdomu, kad Rusijos informavimo priemonės, ypač tos, kurias kontroliuoja Kremlius, irzliai, bet palyginti santūriai sutiko Baltijos valstybių pakvietimą į NATO, kaip ir tos žiniasklaidos priemonių tikrasis savininkas – Kremlius.
Įsidėmėtinas NTV televizijos laidos „Namedni“ komentatorių Pavelo Selino ir Dmitrijaus Novikovo komentaras, apžvelgiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenių pajėgumą. Pažymima, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra pačios didžiausios Pabaltijyje (12 tūkst. kareivių ir karininkų). Taip pat neslepiama, kad buvusios sovietų armijos kareivinės, kuriose dabar įsikūrę Lietuvos kariuomenės daliniai, iš nušiurusių barakų tapo neatpažįstami, o apie buitinius patogumus juose bei karių maitinimą rusų armijos rekrūtai nei SSRS laikais, nei dabar negali net svajoti.
Tačiau labiausiai įstrigo komentaro pabaiga: „Karšti Pabaltijo vaikinai iš gintaro krašto dešimt metų atkakliai ėjo į NATO. Ir štai –„ilga kelionė per kopas“ (tokiu pavadinimu sovietmečiu pastatytas populiarus latvių filmas) finišavo. Ši jūra, smėlis ir pušys nustojo būti „buferine zona“ – Lietuva, Latvija ir Estija tapo aljanso narėmis“.

Jau nebe visų pamirštas užkampis

NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas Prahoje lapkričio 21 d. apie 11 valandą Lietuvos laiku ištarė lemtingus žodžius: naujomis NATO narėmis kviečiamos Lietuva, Latvija, Estija, Slovėnija, Slovakija, Bulgarija ir Rumunija. Dž.Robertsonas pažymėjo, kad NATO plėtra nėra prieš nieką nukreipta. Aišku, jis pirmiausia turėjo galvoje Rusiją, kurioje yra nemažai politikų, jau nekalbant apie armijos generalitetą, kuriems ypač Baltijos valstybių priėmimas sukėlė vos ne isterijos priepuolius. Pykstama ir ant Bulgarijos, kuri esą stodama į NATO sulaužė slavų solidarumą. Mat anot „slavų vienybės“ ideologų, visi slavai tiesiog privalo būti Maskvos globojami bei valdomi.
NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas pareiškė, kad Rusijos kariuomenė ir saugumas Čečėnijoje aptiko ir konfiskavo keliolika raketinių komplektų „Igla“ ir dabar tiria, kaip ir iš kur tos raketos galėjo patekti į čečėnų kovotojų rankas. Buvo aiškiai užsiminta, kad iš Baltijos valstybių, taip pat ir Lietuvos. Visai nesvarbu, kad Rusijos gynybos ministras puikiai žino, jog 1993 metais pasitraukdama iš Lietuvos Rusijos armija čia nepaliko jokių ginklų. Tuo labiau raketų. Aišku, niekas negali paneigti, kad kiek nors kalašnikovų ar makarovų nebuvo perduota nusikaltėlių struktūroms arba vadinamajai penktajai kolonai. S.Ivanovo tikslas buvo kitas: pasėti abejones dėl Baltijos valstybių priimant jas į NATO kaip neva remiančias čečėnų „teroristus“. Tai senas Kremliaus triukas. Prisiminkime ilgai pūstą burbulą apie „baltąsias pėdkelnes“ – tariamąsias snaiperes iš Lietuvos. Belieka tik stebėtis Kremliaus vairininkų primityvumu naudojant tokius baltais siūlais siūtus propagandinius štampus. O gal kas nors ir užkibs ant tokio kabliuko.

Į saugią nepriklausomybę ir vieningą demokratijų gretą

Žodis Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2002 m. lapkričio 23 d., pažymint Lietuvos kariuomenės dieną ir Lietuvos pakvietimą į NATO

Ekscelencijos ir pirmosios ponios,
Visos ponios ir ponai,
Visi čia atėjusieji ir kitur pasaulyje esantys kartu su mumis!
Ėjom į laisvę kaip žmonės ir tauta, ėjom – dar atsimenam – į savo valstybės nepriklausomybę. Į subrandintą ir paskelbtą, po to – į visuotinai pripažintą atkurtą Lietuvą. Pasiekėme ir vieno, ir kito, ir vis dar toks ilgas driekėsi kelias, toks tolimas rodėsi tikrasis tikslas – saugi nepriklausomybė.
Buvęs to kelio pradžioje noriu čia pasakyti ačiū bent keliais užsienio adresais. Tai JAV vadovai, Kongresas, JAV lietuvių bendruomenė, Amerikos lenkų kongresas, žinoma, ir kaimyninė Lenkija, strateginė Lietuvos partnerė, ir Šventomis Tėvas Romoje, ir prezidentai Vaclavas Havelas ir Aleksandras Kvasnievskis, ir Islandija, ir Borisas Jelcinas, dar daugybė svarbių vardų ir milijonai nežinomų mūsų laisvės rėmėjų pasaulyje.

Lanksti ar lankstymosi politika?

Tiesioginiai procesai visuomet lengvesni už atgalinius; sudėtis – lengvesnė už atimtį; eiti į priekį lengviau nei atgal; saugotis ligų lengviau nei nuo jų išsigydyti; daryti klaidas lengviau nei jas taisyti. Iš patirties žinome, kad yra ir negrįžtami procesai, kai pirmykštė padėtis tampa nepasiekiama; sprogus bombai, nors ją sudarančios medžiagos niekur nedingsta (medžiagos tvarumo dėsnis), nebesurinksi; susirgęs AIDS neišsigydysi; jei bus sunaikinta tauta, jos valstybės neatkursi. Todėl nereikia daryti klaidų ir visiems lankstytis.
Tiek Vakarų galiūnai, tiek mūsų prisitaikėliai džiūgauja vykdą lanksčią politiką Rusijos atžvilgiu. Rusijai to ir tereikia: ji lanksto lanksčiuosius. Padėtis labai panaši į tą, kurioje krykštauja kūdikis nepaisydamas, kad apsidergęs „medaunyke“ sėdi, svarbu, kad užpakaliukui šilta.
Didžiosios Vakarų valstybės, vykdydamos „lanksčią“ politiką, pasidavė Stalino lankstančiai politikai ir Karaliaučiaus kraštą atidavė SSRS penkiasdešimčiai metų administruoti. Nors Rytų ir Vakarų Vokietijoms bei Berlynui okupacijos terminai nebuvo apibrėžti, okupacija buvo nutraukta, SSRS kariuomenė išvesta. Tačiau Karaliaučiaus kraštas ir po 50 metų buvo paliktas Rusijos „globai“, tapo Rusijos anklavu Europos centre, deja, užminuotu. Klaida gimdo klaidą: dabar Vakarai susirūpinę ne Karaliaučiaus krašto demilitarizavimu, o to karinio monstro mityba, palengvintu tranzitu. Nelankstūs lenkai tranzitui tarė kategorišką „ne“, o lankstūs lietuviai Karaliaučiaus problemą pavertė Lietuvos problema, nors galėjo jos išvengti (Rusija turi jūros ir oro kelius).

JAV tikisi NATO paramos kovoje prieš terorizmą

Praėjus kiek daugiau nei metams po visą pasaulį sudrebinusių teroristinių išpuolių, JAV netyla svarstymai ir spėlionės, kokių priemonių bus imtasi prieš galimus teroro išpuolius. Pasaulis laukia tolesnių JAV veiksmų ir žada padėti pažaboti terorizmą, tačiau nerimaujama dėl karo prieš Iraką, galbūt ir prieš kitas teroristus remiančias šalis, grėsmės. Civilinė ir karinė JAV vadovybė tikisi aktyvios NATO narių paramos. Praėjusią savaitę priimtas srendimas dėl NATO plėtros yra šių nuostatų išraiška.
Duodamas interviu NATO žurnalistams JAV gynybos departamento sekretoriaus pavaduotojas P.Volfovicas pabrėžė tikįs NATO organizacijos galia. Nepaisant esamų problemų, svarbu atrasti bendrus tikslus bei vertybes ir bendradarbiauti. NATO sėkmę lėmė tai, kad ši organizacija visada rėmėsi demokratiniais principais. Pažymėtina ir NATO svarba šaltojo karo metu, NATO narių reakcija į 1991-aisiais įvykusį Sovietų Sąjungos iširimą bei Irako invaziją į Kuveitą. Be šios tarptautinės organizacijos, atskiros jai priklausančios valstybės nebūtų galėjusios veikti taip vieningai. Per pastarąjį dešimtmetį itin pagerėjo Rusijos ir Vakarų santykiai, pati NATO organizacija pribrendo plėtrai, kuri reikšminga visai Europai. Po praėjusių metų rugsėjo įvykių JAV pirmą ir kol kas vienintelį kartą NATO istorijoje buvo prisimintas 5-asis sutarties straipsnis: iškilus grėsmei vienai šios organizacijos narių, kitos imasi aktyvių veiksmų.

Tautybė ir krikščionybė stiprina tautą
Rašytojas Vytautas Alantas kalba mums šiandien

Šiemet sukanka 100 metų nuo rašytojo, dramaturgo, publicisto Vytauto Jakševičiaus-Alanto gimimo. Gimė jis Sidabrave, Naujamiesčio valsč. Sukaktis paminėta keliose Lietuvos vietovėse ir rašytojo gimtinėje.
Vytautas Alantas neretai biografų vadinamas patriotiškiausiu išeivių lietuvių rašytoju. Savo raštuose, ypač romanuose, jis nuolat aprašė Lietuvą, kai kada jos praeitį (dvitomiame istoriniame romane „Šventaragis“), kai kada – artimesnius laikus („Pragaro prošvaistės“, „Tarp dviejų gyvenimų“, „Amžinasis lietuvis“).
Lietuva Vytautui Alantui buvo didžiausia vertybė, aukščiausias idealas. Jai jis skyrė dėmesį, mintis, rūpesčius ir raštus. Lietuvių tautos jis neidealizavo, tiesa, troško gero, bet kaip tik dėl to žvelgė į ją realiai, tad matė ir kėlė aikštėn jos neigiamybes, ypač nesugyvenimą, skaldymąsi, nutautėjimą ir nubyrėjimą nuo tautos kamieno.
Svarbiausios mintys apie lietuvių tautą, jos praeitį bei rūpestis jos ateitimi sutelktos paskutinėje V.Alanto knygoje „Tauta istorijos vingiais. Ideologiniai mąstymai“, išspausdintoje Čikagoje po jo mirties 1990 metais. 1992 metais knyga perspausdinta Vilniuje.