"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 27 d., Nr. 42 (42)

PRIEDAI







Į saugią nepriklausomybę ir vieningą demokratijų gretą

Žodis Nacionaliniame operos ir baleto teatre 2002 m. lapkričio 23 d., pažymint Lietuvos kariuomenės dieną ir Lietuvos pakvietimą į NATO

Ekscelencijos ir pirmosios ponios,
Visos ponios ir ponai,
Visi čia atėjusieji ir kitur pasaulyje esantys kartu su mumis!
Ėjom į laisvę kaip žmonės ir tauta, ėjom – dar atsimenam – į savo valstybės nepriklausomybę. Į subrandintą ir paskelbtą, po to – į visuotinai pripažintą atkurtą Lietuvą. Pasiekėme ir vieno, ir kito, ir vis dar toks ilgas driekėsi kelias, toks tolimas rodėsi tikrasis tikslas – saugi nepriklausomybė.
Buvęs to kelio pradžioje noriu čia pasakyti ačiū bent keliais užsienio adresais. Tai JAV vadovai, Kongresas, JAV lietuvių bendruomenė, Amerikos lenkų kongresas, žinoma, ir kaimyninė Lenkija, strateginė Lietuvos partnerė, ir Šventomis Tėvas Romoje, ir prezidentai Vaclavas Havelas ir Aleksandras Kvasnievskis, ir Islandija, ir Borisas Jelcinas, dar daugybė svarbių vardų ir milijonai nežinomų mūsų laisvės rėmėjų pasaulyje.
Su prezidentu Arnoldu Riuiteliu mane sieja, tarp kitų, vienas ypatingas prisiminimas, susijęs su šių dienų įvykiais. 1991 m. gegužės pabaigoj Briuselyje, kur lankėmės Beniliukso Tarybos kvietimu, nuklydom nuo maršrutų į NATO vyriausiąją būstinę. Kad šį tą sužinotume apie mūsų šalių saugumo perspektyvas ir kad apie mus jau žinotų.
Praėjus 11 metų ir laimėjimo dieną apsidairę namuose, pastebėtume savo modernią, gerai sustyguotą kariuomenę, kuri atsirado tarsi iš nieko, bet pirmiausia – iš pasišventimo, ir diplomatiją, kuri NATO kryptimi dirbo išties gerai; todėl čia ir jos laimėjimas, ir už tą laimėjimą jos nereikėtų bausti.
Darbas nebaigtas, dar kokie metai pastangų ir priežiūros iki visateisės narystės, kuri reikš ir dar atsakingesnį darbą, dalyvavimą sprendimuose, o kol kas dar nepristigsim ir vaikščiojančių aplinkui su akmenimis kišenėse. Tiek to su jais, dabar džiaugiamės ir pamąstykime. Štai kelios mintys.
Ką reiškia mums užvakar Prahoje paskelbtas pakvietimas į NATO ir JAV Prezidento žodžiai šiandien Vilniuje, Rotušės aikštėje. Juos užsirašiau šiek tiek iš atminties, kaip esmę, kaip įvykį.
Girdėjome pranešimą – žinią visiems, pasakytą aiškiai ir raiškiai, urbi et orbi – miestui ir pasauliui:
Čia yra mūsų draugai. Jeigu kas nors veiks kaip Lietuvos priešas, jis bus Jungtinių Valstijų priešas.
Dabar, manau, kai kurie politikai kai kuriose šalyse turėtų pakeisti savo politinį žodyną.
Lietuva daugiau nebebus gąsdinama, niekas ant jos nešūkaus, nepravardžiuos – štai svarbiausia, kuo rytdiena turi skirtis nuo vakardienos.
Visi gausim daugiau pasitikėjimo savimi, savo šalimi. Žmonės bus laisvesni nuo baimės. Lietuvos politikai – taip pat, juk jie irgi žmonės.
Atsiveria kur kas didesnės galimybės branginti ir stiprinti tautos orumą, greičiau atsikratyti likusių vergystės kompleksų, o su jais – ir kartais deklaruojamo vergijos pasiilgimo.
Tarptautinėse plotmėse Lietuvai puiki proga įrodyti, kad ji – sąžininga, patikima Vakarų demokratijų sąjungininkė.
Darbą šia kryptimi būtina tęsti ir nesilpninti darbininkų gretų. Pakeitimai kariuomenės vadovybėje ir diplomatijoje, tikinčioje tikslais ir turinčioje įdirbį, būtų tiesiog žalingi. Taip mąstau ypač apie laikotarpį, kuris lieka ligi ratifikuotos narystės.
Turėkim svajonę ir tikslą – pašalinti baimę iš tautų santykių, ypač iš kaimynų santykių.
Dabar nuo mūsų į Rytus tebestūkso didžiulė baimės erdvė. Mūsų Konstitucinis aktas ir Konstitucijos dalis, kuri draudžia jungtis į posovietines karines, karinių tranzitų ir panašias erdves, visai nedraudžia, o skatina išeiti iš anos baimės erdvės. Tą ir darom. Kalbu ne apie būgštavimus ar kokį „bijojimą“. Baimė yra blogis pirmiausia todėl, kad atima laisvę. Nereikia nė tankų važiavimo per sienas naują birželio 15–ąją, pakanka nelaimės priminimu ar pagrasinimu sugniaužti širdį, sukaustyti protą, ir tu jau baimės nelaisvėj. Kitokie nelaisvės pavidalai ateina iš paskos. Štai kodėl NATO, arba Suvienytosios Demokratijos, kaip norėčiau vadinti šią organizaciją, yra už jūsų ir mūsų laisvę.
Tikiu, kad Lietuvoj daug yra ir vis daugės suprantančių, jog visai kas kita, kai neramiame pasaulyje, kur visai netoli mūsų yra tiek negeros valios, žiaurumų ir nežinomybių, jau daromės nebe vieni. Tikrai ne vieni; jau galime sakyti ir savo Tėvynei: tu ne viena, mažoji mano sese, tu ne viena.
Ir mes taip pat kur nors ateiname padėti atsidūrusiems pavojuje, užstoti, paguosti: „nenusiminkite, štai Lietuva“. Toks bus jos, mūsų šalies, indėlis į bendrą reikalą.
Ačiū už jūsų dėmesį.

Vytautas LANDSBERGIS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija