"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 27 d., Nr. 42 (42)

PRIEDAI







Lanksti ar lankstymosi politika?

Tiesioginiai procesai visuomet lengvesni už atgalinius; sudėtis – lengvesnė už atimtį; eiti į priekį lengviau nei atgal; saugotis ligų lengviau nei nuo jų išsigydyti; daryti klaidas lengviau nei jas taisyti. Iš patirties žinome, kad yra ir negrįžtami procesai, kai pirmykštė padėtis tampa nepasiekiama; sprogus bombai, nors ją sudarančios medžiagos niekur nedingsta (medžiagos tvarumo dėsnis), nebesurinksi; susirgęs AIDS neišsigydysi; jei bus sunaikinta tauta, jos valstybės neatkursi. Todėl nereikia daryti klaidų ir visiems lankstytis.
Tiek Vakarų galiūnai, tiek mūsų prisitaikėliai džiūgauja vykdą lanksčią politiką Rusijos atžvilgiu. Rusijai to ir tereikia: ji lanksto lanksčiuosius. Padėtis labai panaši į tą, kurioje krykštauja kūdikis nepaisydamas, kad apsidergęs „medaunyke“ sėdi, svarbu, kad užpakaliukui šilta.
Didžiosios Vakarų valstybės, vykdydamos „lanksčią“ politiką, pasidavė Stalino lankstančiai politikai ir Karaliaučiaus kraštą atidavė SSRS penkiasdešimčiai metų administruoti. Nors Rytų ir Vakarų Vokietijoms bei Berlynui okupacijos terminai nebuvo apibrėžti, okupacija buvo nutraukta, SSRS kariuomenė išvesta. Tačiau Karaliaučiaus kraštas ir po 50 metų buvo paliktas Rusijos „globai“, tapo Rusijos anklavu Europos centre, deja, užminuotu. Klaida gimdo klaidą: dabar Vakarai susirūpinę ne Karaliaučiaus krašto demilitarizavimu, o to karinio monstro mityba, palengvintu tranzitu. Nelankstūs lenkai tranzitui tarė kategorišką „ne“, o lankstūs lietuviai Karaliaučiaus problemą pavertė Lietuvos problema, nors galėjo jos išvengti (Rusija turi jūros ir oro kelius).
Lapkričio 12 d. Briuselyje Europos Sąjungos viršūnės nusilenkė Putinui, paliko tranzito problemą „lanksčiai“ spręsti Lietuvai ir Rusijai drauge (ėriuko ir vilko situacija). Dabar Lietuvos įsijungimas į Šengeno erdvę – ne ES, o Lietuvos problema, vadinasi, ir jos nepriklausomybės nuo Rusijos problema.
Į perdėtą Lietuvos lankstymąsi Rusijai jau pareiškė susirūpinimą JT Vyriausiojo reikalų komisaro biuras, nes Lietuva, užuot suteikusi prieglobstį nuo genocido bėgantiems čečėnams, juos, perėjusius į Lietuvą iš Baltarusijos, sulaikė ir grąžino Rusijos satelitei Baltarusijai. Reveransu Rusijai laikytinos ir mūsų aukščiausio lygio vadovų užuojautos Rusijai dėl neva teroristinio čečėnų išpuolio Maskvoje. Kad įkaitų dramą išprovokavo ar net organizavo Rusijos specialiosios tarnybos (požymiai akivaizdūs), lankstieji „nepastebėjo“. Lankstieji įtikinėja Lietuvos piliečius, kad iš lankstumo gaunama nauda; suteikusi palengvintą tranzitą savo piliečiams, Rusija žadanti greičiau ratifikuoti readmisijos ir sienų sutartis. Ar ne tiek pat tos sutartys reikalingos Rusijai? Kaip lapkričio 7 dienos pareiškime teigia Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo narys Vytautas Landsbergis, „Mus norima paversti kitos šalies interesų ir teisių zona…“
Pasiduoti lankstymui – ne lanksti, o lankstymosi politika, vedanti į atgalinį, o gal ir negrįžtamą procesą.
ES viršūnių ir Rusijos susitarimui dėl tranzito į Kaliningradą premjeras A.Brazauskas jau nusilenkė. Ar nusilenks Prezidentas?

Algimantas ZOLUBAS

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija