"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. lapkričio 27 d., Nr. 42 (42)

PRIEDAI







NATO: naujos narės, misijos, pajėgos ir naujas požiūris

Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija ėmėsi naujo vaidmens stebindama energinga radikaliai pakitusia karine jėga ir svarbiausio pasaulio aljanso misiją gerokai praplėsiančia strategija. Anot dienraščio „The Washington Post“ politikos apžvalgininkų Roberto G.Kaiserio ir Keitho B.Richburgo, vienas šių vaidmenų įgyvendinimą sąlygojančių veiksnių tampa NATO plėtra nuo 19 iki 26 valstybių. Tai, ką 1949–aisiais sukūrė dvylika transatlantinės demokratiškos bendruomenės tautų kovai su sovietų bloko ekspansija, greitai taps didžiule daugumą Europos šalių, JAV ir Kanadą vienijančia organizacija, neturinčia lygių kovoje prieš terorizmą.
Naujajam NATO buvusios sovietų imperijos širdis Rusija jau nebe priešas, o Nuolatinės jungtinės NATO ir Rusijos tarybos, įkurtos šįmet, bendradarbė. Narystę NATO prilygindamos stojimui į prestižinį klubą, septynios šalys kandidatės (kurioms dabar jau pasiūlyta tapti narėmis – red.) stengiasi nepriekaištingai vykdyti visus šio klubo reikalavimus ir atitikti standartus. Tikimasi, jog per dešimt dienų nuo pakvietimo Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija, bus įpareigotos atlikti reformas ir tapti tikromis aljanso narėmis. Briuselio pareigūnų tvirtinimu, po sutarties su devyniolikos dabartinių narių parlamentais ratifikavimo minėtos šalys taps visateisėmis jau 2004–aisiais.
„Noras įstoti į NATO turėjo didžiulį poveikį Rytų Europai“, – teigia politikos apžvalgininkai. Rumunija ir Vengrija tariasi dėl įsisenėjusius teritorinius konfliktus turėsiančios išspręsti dvišalės sutarties pasirašymo. Slovakai balsavo dėl centro dešiniųjų perrinkimo į valdžią, dėl palankaus požiūrio į valstybės narystę NATO. Čekijos politika čigonų atžvilgiu ir Lenkijos gamtos apsaugos politika pakrypo Vakarų pageidaujama linkme.
Kadangi NATO plėtra sutampa su ES, pasak JAV ambasadoriaus NATO Nikolo Burnso, Europos rekonstrukcija ir atgimimas bus abiejų organizacijų pastangomis pasiektas tikslas.
Be naujų narių priėmimo, lapkričio 21–22 d. vykusiame Prahos susitikime, buvo kalbama apie tarptautinių greitojo reagavimo pajėgų, kurias turėtų sudaryti 21 tūkst. karių, gebančių veikti tiek Europoje, tiek už jos ribų.
„Mes išmontuojame senąjį NATO mechanizmą ir statome naują, gerokai tvirtesnį ir pasirengusį susiremti su masinio naikinimo ginklų gamintojais, prekeiviais ir siekiančiais juos panaudoti“, – sakė W.Burnsas.
Kaip žinoma, JAV ambasadorius NATO yra vienas labiausiai už permainas Europoje agituojančių politikų. Anot jo, aljansas privalo būti pasirengęs atremti atslenkančią grėsmę. Dera pastebėti, kad be ypatingos savireklamos ir viešumo panašaus turinio sutartį, Šiaurės Atlanto Tarybos teikimu, Reikjaviko susitikime ratifikavo NATO užsienio reikalų ministrai.
Po metus trukusių ginčų, ar NATO turėtų veikti už Europos ribų, užsienio reikalų ministrai nutarė, kad „NATO turi siųsti savo pajėgas bet kur, jei tai būtina“, ir „turėtų galimybę duoti staigų atsaką išpuolį prieš jo narę įvykdžiusiai agresorei“. Tai sukėlė diskusiją, ar išties NATO neturėtų suburti profesionalių greitojo reagavimo pajėgų.
„Apie susitarimą nebuvo garsiai kalbama, nors visi suvokėme jo svarbą ir būtinybę“, – teigė Vakarų Europos ambasadorius NATO, pageidavęs, kad jo pavardė nebūtų skelbiama. – Niekas netroško tapti kontraversišku politiku savo šalyje“. Be to, sutartį nustelbė kur kas labiau pritrenkianti žinia apie NATO ir Rusijos tarybos sukūrimą.
Vienu svarbesnių Prahos susitikimo klausimų – ginklų ir transporto įsigijimu pasirengusi rūpintis Vokietija. NATO pareigūnai teigia, jog aljanso lyderiai sutarė pirkti modernų amerikietišką oro tankerį ir oro taikinių sekimo prietaisų. Šiuo metu aljanso diplomatai tariasi dėl organizuoto atsako prieš biologinio, cheminio ar branduolinio ginklo panaudojimą. Tam galėtų būti kuriami nauji kariniai daliniai arba reorganizuojami jau esami.
Ne paslaptis, jog šią iniciatyvą paskatino rugsėjo 11–osios įvykiai, padėję suvokti, jog NATO – prieš sovietų invaziją sukurta organizacija – nepajėgi šią grėsmę atremti. „Dešimtmetį trukęs ginčas dėl NATO veiklos praplėtimo baigėsi bokštų dvynių griūtimi“, – sakė Prancūzijos ambasadorius NATO Bernoitas d’Aboville. Dėl NATO veiklos Europos užribyje skeptiškai nusitekusi Prancūzija persigalvojo. „Mes tikime, kad NATO žengia tinkama linkme“, – įsitikinęs B. d’Aboville.
„NATO tvirtybė glūdi jos galimybėse“, – jau ne kartą yra sakęs aljanso generalinis sekretorius Dž.Robertsonas. Jo nuomone, Prahos susitikimas aljansui „įteiks įrankius, kuriais jis pajėgs atsinaujinti“.
Anot informacinių šaltinių Briuselyje, visoms Prahos susitikime skelbtoms nutartims įgyvendinti prireiks keleto metų ir individualios kiekvienos NATO narės vyriausybės iniciatyvos. Net ir turėdamas platesnius įgaliojimus NATO galės veikti tik pagal seną susitarimą – sulaukęs visų narių pritarimo. Kariniai veiksmai prieš Iraką galėtų tapti puikiausiu NATO veiklos Europos užribyje išbandymu.
„The Washington Post“ politikos apžvalgininkai prisimena, kad didžiausiu istorijoje vienbalsiu NATO narių susitarimu 2001–ųjų rugsėjo 12–ąją virto aljanso kertinio akmens – Penktojo straipsnio – paskelbimas. Straipsnis, vienos narės užpuolimą traktuojantis kaip išpuolį prieš visas nares, buvo JAV pažadas ginti bet kurią Vakarų Europos Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos narę nuo galimos sovietų agresijos. Būtent dėl to straipsnio paskelbimas JAV pasirodė toks netikėtas.
Po to, kaip ir tikėjosi JAV politikos ir strategijos analitikai, žymesnių pokyčių neįvyko. JAV gaudavo pagalbą iš individualių NATO narių smulkesnėse karinėse operacijose Afganistane, bet narės niekada neduodavo jokio atsako į aljanso ištiestą pagalbos ranką. „Tą buvo galima vertinti kaip antausį NATO; antausį, kuris paliko „mėlynių“ ir vidinių nuoskaudų“, – sakė lenkų diplomatas NATO Robertas Kupieckis.
JAV diplomatai pareiškė apgailestavimą, kad į Penktojo straipsnio paskelbimą JAV entuziastiškiau nesureagavo, tačiau, pasak Europos pareigūnų NATO, Pentagonas prie tokios pozicijos neprisijungė.
Dž.Bušo vienašališkumo politika ir išdidus jo administracijos elgesys sukėlė abejonių dėl šiandieninio NATO statuso ir vaidmens pasaulio politikos arenoje. „Kyla klausimas, ko JAV tikisi iš NATO“, – sako vienas Briuselio pareigūnų ir priduria, jog sprendžiant iš Amerikos elgesio nesitikima nieko. Pašaipios Pentagono pastabos dėl to, ar NATO kada bus pajėgus imtis staigių karinių veiksmų, neliko neišgirstos ir nepakomentuotos NATO būstinėje. Antai Kanados gynybos ministras Džonas Mc Callumas interviu „The Washington Post“ teigė, kad naujų greitojo reagavimo pajėgų sukūrimas „padės NATO išlikti pajėgiam pasaulinėms grėsmėms po rugsėjo 11–osios atremti“.
Mintį, kad NATO derėtų suburti 21 tūkstantį karių į profesionalias pajėgas Varšuvos gynybos ministrų susitikime „kyštelėjo“ JAV gynybos sekretorius Donaldas H.Rumsfeldas. Kiekviena valstybė prie projekto galėtų prisidėti savaip. Pavyzdžiui, Čekija, turėdama puikius cheminio ir biologinio ginklo nukenksminimo specialistus; Rumunija turi neprilygstamus kalnų batalionus ir gerai parengtą karinę policiją. Šie ir kiti specializuoti daliniai turėtų būti suburti apmokymams, o reikalui esant būtų pasirengę efektyviai veikti.
Toks dalinių kūrimo būdas NATO narėms priimtinas ne tik dėl to, kad jos neturi didinti karinių išlaidų. JAV gynybai skiria apie 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto, kai tuo metu NATO narės europietės dažnai skiria mažiau nei numatyti 2 proc. ir nežada išlaidų didinti. Tam tikra specializacija sudaro galimybes kiekvienai šaliai atsižvelgti į savo geografines, ekonomines ir socialines kariuomenės vystymosi galimybes. „Ne kiekviena sąjungininkė pajėgi imtis bet kokios užduoties, – Berlyne kalbėjo N.Burnsas, – bet kiekviena – tiek maža, tiek didelė narė gali kuo nors prisidėti“.
Pasak Čekijos ambasadoriaus NATO Karelo Kovandos, toks greitojo reagavimo pajėgų kūrimo principas kiekvienai šaliai leis nuveikti ką nors svarbaus. „Tai pažadina mažų valstybių savigarbos jausmą“, – sakė jis.
„The Washington Post“ teigimu, lapkričio pradžioje buvo girdimos Pentagono abejonės dėl Bulgarijos, Latvijos ir Slovėnijos tinkamumo stoti į NATO, tačiau netrukus D.Rumsfeldas jau sakė, jog JAV prezidentas nematąs rimtesnių kliūčių šioms šalims tapti aljanso narėmis.
Prisimenant NATO pačioje Europoje kamavusias Bosnijos, Kosovo ir Serbijos krizes galima drąsiai teigti, jog greitojo reagavimo pajėgos yra itin logiškas sprendimas. Tas pat pasakytina ir apie NATO plėtrą, kuri, anot Bušo administracijos pareigūnų, visiškai ne „brangus ir rizikingas projektas“, o stabilumo ir demokratijos palaikymo garantas.
„Priėmus tokias silpnos demokratijos valstybes kaip Rumunija ir Bulgarija, senosios aljanso narės turės galimybę pastarosioms šalims padėti stiprinti transatlantinės bendruomenės funkcionavimo principus“, – sakė Vokietijos ambasadorius NATO Gebhardas von Moltke.
Buvusios komunistinio bloko šalys narystės NATO siekia tarsi įrodymo, jog savo vertybėmis ir pasaulėjauta jos artimos Vakarams. Pirmosios jų – Lenkija, Čekija, Vengrija – buvo priimtos ne aljansui stiprinti, bet paskatinti tobulėti kitas Rytų Europos valstybes. „Kariniu požiūriu mes toli gražu nebuvome nepriekaištingi“, – pripažino Lenkijos užsienio reikalų ministras Wlodzimierzas Cimoszewiczius. Tačiau visos trys naujosios narės nenuvylė NATO ir ypač stengėsi įtikti jų narystę parėmusiai JAV. To paties tikimasi ir iš septynių naujų narių, kurias entuziastingai remia JAV.
„The Washington Post“ pastebi, jog NATO reorganizavimas nesusilaukia ypatingo aljanso šalių parlamentų, spaudos ir visuomenės dėmesio. G. von Moltke tai aiškina greitais pokyčiais, kai „mūsų parlamentai ir žmonės nespėja suvokti, kas vyksta“.

J.Ž.

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija