Disonansas

Džiaugiamės šiomis dienomis ir turime kuo džiaugtis. Esame pakviesti į NATO! Pirmasis Lietuvoje JAV prezidento vizitas. Prezidento kalba graži ir pažadinga. Jis kalbėjo ne apie tai, kad reikia draugauti su Rusija, o kalbėjo apie mūsų saugumą. Pažadėjo mus ginti ir sakė, kad mūsų drąsiems vyrams jau niekada nereikės gintis vieniems. Tarsi būtų skaitęs J.Ambrazevičiaus–Brazaičio knygą „Vienų vieni“, o jo padėjėjai, kurie kalbą ruošė, be abejo, skaitė ir matė reikalą kreiptis į mūsų širdis.
Gražus pažadas, bet mūsų gyvenamu laiku jau nesunkus pažadėti. Pažadėjusieji žino, kad drąsių vyrų Lietuvoje jau senokai nėra, kad jie nesigins nei vieni, nei nevieni, tai ir nereikės suteikti pagalbos jiems gintis.
Taigi Lietuvos ginti nuo priešų iš išorės, ypač nuo anų, tradicinių, su tankais ir raketomis, jau nereikės. Tikriausiai niekas jos ir nepuls – neįdomu pulti, kai nesigina, nes galima ateiti ir paimti. Ji ir yra imama. Taip nureguliuota, kad labai veiksmingai ir sąžiningai Lietuva save naikina pati. Nureguliuota, tiesa, iš išorės, bet procesas vyksta viduje ir tarsi pačių jos žmonių daromas. Psichologinis karas, nuo kurio NATO nei prezidentas Bušas nepažadėjo ginti.
Ir nežadės, nes manoma, kad tokiame kare reikia gintis patiems. Teoriškai tai įmanoma, tik reikia labai norėti. Tik tokio noro Lietuvoje dar nematyti. Todėl ir patį didžiausią džiaugsmą reikia atidėti iki meto, kai Lietuva pasakys ir parodys, kad ji nenori būti sunaikinta ne tik ginklu, bet ir kitomis priemonėmis. Kai ji susigrąžins pagarbą. Kai bus joje drąsių vyrų, išmintingų moterų ir mylinčių vaikų.
Jeigu taip įvyktų, džiaugtumės, bet tada, ko gero, ir vėl Lietuvai tektų gintis… vienai. Ir neatsiginti. Iškrypstantis pasaulis jos, tokios garbingos, jau nenori. Nebent ji pabandytų pasauliui įrodyti, kad kaip tik tokios norėti jam labai reikia. Norėti, o ir pačiam būti tokiam – drąsiam, protingam, mylinčiam…
Jeigu kas nors sumanytų pyktelti už tokį rašinį – kam liūdinti, kai yra džiaugsmas, – tegul to nedaro. Džiaugsmas nesumažės, o padidės blaivumas – mes apginti ir pasiryžę toliau gintis, o ne saugiai miegoti. Esame kelyje. Visiškas saugumas bus tik pakviestiems į Dangų, o čia, žemėje, tęsis kova. Ir tegul ji visada vyksta tik dėl kilniausių tikslų.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"