|
Priėmimą į NATO švęsti
per anksti
|
Vytautas Radžvilas |
Pakviestoje į NATO Lietuvoje buvo
per daug džiaugsmo. Tiksliau jis gal kiek per ankstyvas. Politologas
Vytautas Radžvilas įsitikinęs, kad tie pusantrų metų, per kuriuos
Lietuva turės būti priimta į Šiaurės Atlanto aljansą, bus labai
nelengvi, o gal net taps rimtu išbandymu. Tai, kas vyksta Lietuvoje,
vargu ar leidžia abejoti, kad faktiškai ant kojų sukelta tai,
ką labai apibendrintai galima pavadinti įtakinga ir stipria prorusiška
partija mūsų šalyje. Todėl Rusijos veiksmai siekiant Lietuvai
sutrukdyti įstoti į NATO, bus ne tik pakankamai ryžtingi, bet,
tam tikromis sąlygomis, gali būti ir pakankamai efektyvūs. Mūsų
laukia nelengvos dienos, ir manau, kad ypač sunku bus mūsų kaimynams
latviams, prognozuoja politologas.
Pirmiausia, kodėl mus vis dėlto pakvietė? 1999 metų Vašingtono
viršūnių susitikimas, sveikindamas kandidačių pažangą pareiškė,
kad NATO atvers duris valstybėms, jeigu jos (be kitų reikalavimų)
bus naudingos visuotiniams NATO strateginiams ir politiniams interesams,
o jų priėmimas į aljansą sustiprins visuotinį saugumą ir stabilumą
Europoje. Visos septynios kandidatės yra mažos ir silpnos šalys,
jų priėmimas organizacijos nesustiprins. Be to, Georgeas Robertsonas
Prahoje prisipažino, kad lemiamas sprendimas priimtas tik per
kelis pastaruosius mėnesius. Tuo tarpu žinome, kad Vokietijos,
Prancūzijos pozicija dėl NATO plėtros į Rytus visai neseniai dar
buvo gana skeptiška. Taigi kodėl pakviestas šis septynetas?
|
|
Lygumos
amžinai dainuoja
Vidurio Lietuva svaigių lygumų
kraštas, ramių upių, uolynų ir dulkančių vieškelių žemė. Čia toli
girdėti dalgio plakimas, čia vieversys labai aukštai iškyla, čia
laukinės bitės suneša į pievų sąžalėles labai saldų medų. Eini
per šias rugiais ir kviečiais banguojančias laukymes, atsiremi
į juodalksnynus ir eglių giraites, išgirsti šaižų traukinių švilpesį,
pasiklausai piktokos perkūnijos grūmos, atnešamos iš vakarų pusės.
Įsilinguoja kombainas ir plaukia miežių mariomis, įsibėgėja žirgas,
greitakojis eiklūnas, ir tiktai ties posūkiu tesustabdysi ar sutramdysi
seniai pažįstamoje sodybvietėje. Tolyje išnyra baltaplaukis Šiaulių
katedros bokštas lyg kompaso švytuoklė, iš toliausiai atšviečiantis
baltalas.
Jau pasirodė nupilkėję radviliškėnų mūrai, dūmais paėjusios Kėdainių
panoramos, kalvelėmis subanguoja Strėvos įkloniai Kaišiadorių
aplinkumoje, o netrukus pasirodys Neris, tartum atribojanti vieną
etninį kraštą nuo kito, Upytės žemę nuo Nalšios kalvynų. Ir nieko
daugiau ši upė negalvojanti tiktai įpulti į galingojo Nemuno
glėbį. Sakoma, kad lygumos sukelia nuobodį, bet čia gimusiems,
augusiems ir mokslus ėjusiems tai pati gražiausia žemė, gentainių
kraštas. Lygumų vaikiščiai visus molynus išklampojo, visas lydekas
sietuvoje išbaidė, visus žemuogynus išbraidžiojo.
Net oras įrausta nuo didžiagalvių dobilų raudonumo, o Nevėžio
ir Šušvės ramybė flegmatiškai nuteikia, mąstyti apie žmogų verčia.
Debesų kuokšteros danguose tai romantiškos vizijos su keistuoliškais
paveikslais. Aukštabokštės bažnyčios skamba kasdien vario varpais,
kviesdamos maldai ir susitaikymui.
|
|
Disonansas
Džiaugiamės šiomis dienomis ir
turime kuo džiaugtis. Esame pakviesti į NATO! Pirmasis Lietuvoje
JAV prezidento vizitas. Prezidento kalba graži ir pažadinga. Jis
kalbėjo ne apie tai, kad reikia draugauti su Rusija, o kalbėjo
apie mūsų saugumą. Pažadėjo mus ginti ir sakė, kad mūsų drąsiems
vyrams jau niekada nereikės gintis vieniems. Tarsi būtų skaitęs
J.AmbrazevičiausBrazaičio knygą Vienų vieni, o jo padėjėjai,
kurie kalbą ruošė, be abejo, skaitė ir matė reikalą kreiptis į
mūsų širdis.
Gražus pažadas, bet mūsų gyvenamu laiku jau nesunkus pažadėti.
Pažadėjusieji žino, kad drąsių vyrų Lietuvoje jau senokai nėra,
kad jie nesigins nei vieni, nei nevieni, tai ir nereikės suteikti
pagalbos jiems gintis.
Taigi Lietuvos ginti nuo priešų iš išorės, ypač nuo anų, tradicinių,
su tankais ir raketomis, jau nereikės. Tikriausiai niekas jos
ir nepuls neįdomu pulti, kai nesigina, nes galima ateiti ir
paimti. Ji ir yra imama. Taip nureguliuota, kad labai veiksmingai
ir sąžiningai Lietuva save naikina pati. Nureguliuota, tiesa,
iš išorės, bet procesas vyksta viduje ir tarsi pačių jos žmonių
daromas. Psichologinis karas, nuo kurio NATO nei prezidentas Bušas
nepažadėjo ginti.
|
|
Lietuva
ir jos socialinė organizacija
globalizacijos ir eurointegracijos iššūkių akivaizdoje
1. Globalizacijos bruožai
ir kritinis lietuviškosios realybės vertinimas
Lakoniškiausia forma šiuolaikinį
globalizacijos pobūdį galima nusakyti postmodernizmo sociologinės
teorijos pradininko Z.Baumano formule: tai laiko ir erdvės susitraukimas.
Vaizdžiau pasakius, tai būtų laiko ir teritorinėse erdvėse egzistavusių
ir tebeegzistuojančių riboženklių išsitrynimas. Tai taip pat reiškia,
kad laikas ir geografinė erdvė iš tautas ir valstybes skyrusių,
jas priešinusių dimensijų tampa jungiamuoju matmeniu, jungiamuoju
skiediniu.
Žinios apie pasaulį, moderniausios technologijos, informacija,
o ypač finansinis kapitalas ir jo provokuojamas vartojimo kultas,
juo grindžiami gyvenimo ir net mąstymo standartai spartėjančia
tvarka pergalingai žengia per pasaulį nepripažindami valstybinių
sienų, ypač tų valstybių ir tautų, kurios dėl kokių nors aplinkybių
yra praradusios savo kultūrinio integralumo jėgą ir partikuliarumo
(individualumo, kultūrinio išskirtinumo) išsaugojimo pastangas.
|
|
Naftos vaidmuo būsimo
karo Irake akivaizdoje
Visiems mums kyla klausimas, ar
tikrai jau šią žiemą, jeigu Irakas nevykdys įsipareigojimų, JAV
užpuls šią šalį. Pasak The Times politikos apžvalgininko Anatole
Kaletsky, jei tikėtume įspūdingomis laikraščių antraštėmis, karinės
politikos ekspertų prognozėmis ir tarptautinių organizacijų pranešimais
apie Vašingtono santykius su Bagdadu, nesuabejotume, jog Irako
puolimas yra neišvengiamas. Jei paklausytume Didžiosios Britanijos
politikų, dalyvaujančių tiesioginėse transatlantinėse derybose,
įtikėtume, kad karinės kampanijos Irake tikimybė siekia net 70
proc.
A.Kaletsky nuomone, taika Irake vyraus bent artimiausius dvylika
mėnesių ir nebus sudrumsta netgi optimaliu operacijoms laikomu
mėnesiu kovą, kai nuo cheminio ginklo specialiais kostiumais
besisaugantys kareiviai trokš nuo nepakenčiamo karščio.
Kas šiam žmogui suteikia teisę prieštarauti visuotinai pripažintiems
politikos ekspertams? Jei tam yra rimtas pagrindas, tai kokia
gi išskirtinė informacija leidžia A.Kaletskiui laikytis tokios
nuomonės? Visai paprasta. Kas rytą atsiverčiu The Times,
sako jis, ir tai jokiu būdu nėra reklaminis triukas. Panašaus
pobūdžio informacija pateikiama visuose rimtesniuose dienraščiuose
ar amerikiečių spaudos tinklapiuose. Be to, A.Kaletsky sako turįs
vidinę Huseino ir Bušo psichologizmo nuojautą.
Derėtų atkreipti dėmesį į dabartinę JAV poziciją. Netiesa, kad
dar prieš Kalėdas JAV užpuls Iraką, nes vienintelis šiuos veiksmus
galintis sankcionuoti asmuo Dž.Bušas, dar prieš Irako sutikimą
įsileisti tarptautinius kontrolierius tiesioginės TV transliacijos
Amerikos piliečiams metu pasakė: Karas nei neišvengiamas, nei
neatidėliotinas. Suprantama, JAV vadovas tikisi, kad JT privers
Iraką nusiginkluoti.
|
|
Aljansas, praradęs pradinę
paskirtį
Vos prieš penkerius metus 50 žymių
amerikiečių politikų parašė griežtą laišką prezidentui B.Klintonui,
įspėdami jį apie rimtas pokomunistinių Centrinės Europos valstybių
priėmimo į NATO pasekmes. Laiške buvo rašoma, jog tų šalių priėmimas
taptų istorinės reikšmės politine klaida. Laišką pasirašė įspūdinga
buvusių kabineto sekretorių, ambasadorių, karo pareigūnų ir mokslininkų
grupė. Pasak jų, toks politinis žingsnis perdalins Europą, destabilizuos
kontinentą, pakirs norinčių bendradarbiauti su Vakarais [Rusijos]
iniciatyvą. Klydo šie mokslo bei valstybės veikėjai
|
|
Naujasis
NATO klubas
Norint pajusti, kiek toli JAV
yra priekyje savo sąjungininkų, reikėtų perskaityti The Atlantic
Monthly lapkričio numeryje išspausdintą straipsnį, kurį parašė
Markas Bowdenas, taip laikraštyje The New York Times komentuoja
Tomas L.Friedmanas. M.Bowdeno straipsnyje aprašomas JAV karas
prieš Afganistaną. Viena jos scena puikiai viską apibūdina. Ten
vaizduojamas naikintuvo F-15 skrydis sunaikinti talibų vilkstinės.
Minėtojo F-15 antroji pilotė moteris. M.Bowdenas, turėjęs galimybę
žinoti apie pilotų pašnekesius, aprašo, kaip naikintuvo pilotė
aptinka vilkstinę ir lazerine valdymo sistema nukreipia 500 svarų
bombą tiesiai į priekyje važiuojantį sunkvežimį. Po to, kai vilkstinė
išgaruoja nuo žemės paviršiaus, ji sarkastiškai sušunka talibams
(lyg jie galėtų ją girdėti): jus ką tik nužudė mergina.
Autorius tęsia: Aš mąsčiau apie šią sceną, kai stebėjau pasirengimą
NATO susitikimui Prahoje. Kažin, kiek F-15 pilotų turi Latvija?
O kiek jų turi Danija ir Ispanija? Manau, nė vieno. Tai yra pagrindinė
priežastis, teigia T.L.Friedmanas, kodėl jis daugiau nebeprieštarauja
NATO plėtrai. JAV taip smarkiai lenkia kitus išlaidomis karinei
pramonei bei modernizacijai, kad sąjungininkai tiesiog nebegali
kovoti greta. Tad, po galais, priimkime visus!
|
|
|