Lietuva ir jos socialinė organizacija
globalizacijos ir eurointegracijos iššūkių akivaizdoje

1. Globalizacijos bruožai ir kritinis lietuviškosios realybės vertinimas

Lakoniškiausia forma šiuolaikinį globalizacijos pobūdį galima nusakyti postmodernizmo sociologinės teorijos pradininko Z.Baumano formule: tai laiko ir erdvės susitraukimas. Vaizdžiau pasakius, tai būtų laiko ir teritorinėse erdvėse egzistavusių ir tebeegzistuojančių riboženklių išsitrynimas. Tai taip pat reiškia, kad laikas ir geografinė erdvė iš tautas ir valstybes skyrusių, jas priešinusių dimensijų tampa jungiamuoju matmeniu, jungiamuoju skiediniu.
Žinios apie pasaulį, moderniausios technologijos, informacija, o ypač finansinis kapitalas ir jo provokuojamas vartojimo kultas, juo grindžiami gyvenimo ir net mąstymo standartai spartėjančia tvarka pergalingai žengia per pasaulį nepripažindami valstybinių sienų, ypač tų valstybių ir tautų, kurios dėl kokių nors aplinkybių yra praradusios savo kultūrinio integralumo jėgą ir partikuliarumo (individualumo, kultūrinio išskirtinumo) išsaugojimo pastangas.
Bet visai natūralu, kad kartu su globalizacijos pozityvu slenka ir tas šleifas, kurį visi mes vadiname nepageidautinais globalizacijos palydovais. Jie taip pat demonstruoja labai aiškias savo galias ir negatyvų kryptingumą. Ir vėlgi pirmiausia ten, kur visuomenės ir valstybės kultūrinis integralumas yra labiau pažeistas, labiau išklibintas. Svarbiausia sociologų pareiga ir yra aiškintis tokių palydovų pobūdį; nacionalinėje dirvoje besireiškiančias tiek savas, istorijos primestas destrukcijas bei deformacijas, tiek ir pastarųjų susijungimo su naujosiomis konfigūracijas ir jų išsidėstymą.
Štai čia ir susiduriame su viena fundamentaliausių socialinės organizacijos tyrimo problemų: ir senajam, ir naujajam, ir grynai hibridiniam negatyvui tiek mokslininkai, tiek ir praktikai (politikai, vadybininkai) skiria nedovanotinai menką dėmesį.
Kritinę sociologinę analizę pradėsiu nuo paties svarbiausio, mano įsitikinimu, pamatinio teiginio. Veikiant nūdienei globalizacijai griūva, yra ardoma nuo amžių susiformavusi, nusistovėjusi teritorinė socialinės organizacijos forma, jos teritorinė prigimtis ir įsitvirtina eksteritorinė jos forma ar pobūdis. Šį civilizacijos virsmą, kuris teikia neabejotiną pozityvą, galėtume prilyginti ugnies, rato, rašto ar elektros išradimams, kurie plisdami po pasaulį jau tada pretendavo į eksteritorialumą, naikino gentis ir teritorijas žymėjusius riboženklius. Tačiau tie atradimai teritorinės socialinės organizacijos įveikti niekaip negalėjo. Netgi atvirkščiai – pasitarnavo jos įsitvirtinimui. Tų išradimų dėka tik sustiprėdavo atskirai besitvarkančių genčių, bendruomenių ir tautų kultūrinis autentiškumas ir integralumas.
Šiandien padėtis iš esmės kitokia. Kitokia kad ir dėl tos priežasties, jog laikas ir erdvė susitraukia spartėjančia tvarka. Kitokia, nes iš esmės keičia visas iki šiol egzistavusias individo socializacijos ir dorovės principų, simbolinės kultūros raiškos ir žmonių bendruomeninio sutarimo, tautos tęstinumo ir valstybės funkcionavimo ir net pačios civilizacijos kryptingumo, jos prasmingumo sąlygas.
Regime pergalingai per pasaulį žengiantį ne tik materialinių (vartojimo) ir juslinių poreikių kultą, nepripažįstantį jokių, net ir kruopščiausiai saugomų valstybės sienų, kultūros ir Bažnyčios pastangų. Tuo kultu vienodai būna užkrėstas ką tik gimęs, lopšyje tebesėdintis ne tik amerikoniukas, bet ir vokietukas, rusiukas ar lietuviukas. Odos spalva čia nevaidina kokio nors apsauginio, imuninio vaidmens. Regime taip pat spartėjančiais tempais persitvarkančias ir po pasaulį plintančias finansines, politines ir informacines galias; o svarbiausia – jų liejimąsi į savotiškus supergalių sindikatus, užėmusius dominuojančias ir šiuolaikiškas pozicijas, palikusius nuošalėje dūlėti ne tik tradicinę kultūrą, bet ir toliau tik formaliai tebeliaupsinamą pilietinę visuomenę, grindžiamą tradicinės demokratijos principais. Ir ne mažiau svarbu pabrėžti – prie tų sindikatų su savo augančiomis galiomis ir amoralumu šliejasi ir „didžioji“ (masinė) žiniasklaida.
Žodžiu, realų balsą ir jėgą (taip pat ir politinę) vis labiau įgauna tos struktūros, kurios disponuoja finansiniu bei informaciniu kapitalu. Anot jau minėto postmodernumo sociologinės teorijos pradininko Z.Baumano, eksteritorinis socialinės organizacijos pobūdis „galutinai suardo vietovėje įsišaknijusias vienybės ir bendruomeninio gyvenimo formas“.
Ką tai galėtų reikšti kalbant aiškiau? – Ne tik gyventojų–piliečių negebėjimą tarp savęs susitarti palaikant jiems patiems būtiną moralumą ir socialinę tvarką, negebėjimą bent kiek veiksmingiau daryti įtaką bei kontroliuoti politinių, kartu ir valdžios struktūrų elgseną… (Iš savo skaudžios patirties žinome, kas darosi, kai šios struktūros tampa vis laisvesnės nuo tokios kontrolės). Mums svarbu pabrėžti kitą, Z.Baumano žodžiais, įsišaknijusios vienybės ir bendruomeninio gyvenimo nunykimo pasekmę – pačios kultūros, ypač simbolinės (tradicinės), nunykimą. Vadinasi, organizuotas pilietinis veiksmas tampa sunkiai įsivaizduojamas. Kodėl? Kad ir dėl tos priežasties, jog jis praranda kultūrinį, kartu ir dorovinį užtaisą – t.y. tai, kas piliečius buria į bendruomenę. Šiandien net labiau civilizuotuose ir kultūrinio integralumo požiūriu mažiau „išklibintuose“ Vakaruose kalbama apie įsitvirtinančią socialinę segmentaciją ir tų segmentų nesusikalbėjimą, susvetimėjimą; apie šliaužiantį valdžios despotizmą, apie atslenkančią pilietinės visuomenės krizę. Pirmieji apie tokią krizę viešai prakalbo pasaulyje žinomi pilietinės visuomenės tyrinėtojai E.Gelneris, Dž.Kinas ir kt.
O tai jau iš pamatų smogia ne tik lokalios, bet ir globalios socialinės tvarkos palaikymui ir net pačios civilizacijos kryptingumui. Atsiveria laisvesnis kelias sunkiai besukontroliuojamam ne tik individualiam, grupiniam ar instituciniam egocentrizmui, materialinės savinaudos agresyvėjimui, bet ir visokio pobūdžio terorizmui skleistis.
Socialinės organizacijos eksteritorialumo gal taip ir neakcentuotume, jeigu jis tiesiogiai ir skaudžiai neliestų mūsų, t.y. lietuvių tautos likimo ir jos valstybės. Jeigu toks jos pobūdis neeskaluotų savotiško klondaiko negatyviesiems palydovams tarpti. Matome stiprėjančias transnacionalinio kapitalo pozicijas, jo atvirą egoizmą, atvirą nacionalinių interesų ignoravimą, o iš kitos pusės – nacionalinio kapitalo ištekėjimą už valstybės ribų (apie 40 mlrd. Lt). Matome įsitvirtinantį materialinių ir juslinių poreikių kultą, lydimą palyginti staigaus dorovinės kultūros nuosmukio, įvairiausio pobūdžio nusikalstamų struktūrų įsitvirtinimą, savotišką jų legitimaciją (įsiteisinimą) ir pan.
Ir globalizacijos, ir dabartinei lietuvių socialinei organizacijai būdingo bendro negatyvo įvardijimas, ko gero, bus aiškesnis, jeigu glaustai pateiksime savotišką jos raiškos formų homologinę grandinę. Tai:
• stiprėjanti socialinė, ypač ekonominė, lietuvių visuomenės diferenciacija;
• labai ženkli žymios kaimo gyventojų dalies deprivacija, t. y. jų išstūmimas iš politinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo;
• auganti energingiausių, kvalifikuočiausių žmonių emigracija ir Lietuvos gyventojų-autochtonų depopuliacija;
• pilietinės visuomenės užuomazgų sąmoningas ar nesąmoningas slopinimas (prie jo prisideda ir mūsų didžioji žiniasklaida).
Toliau eitų:
• korupcinės sąmonės visuomenėje ir korporatyvinės korupcijos valstybėje sklaida;
• biurokratijos ir partokratijos įsitvirtinimas;
• normatyvinės teisės nutolimas nuo kultūros, kartu – ir nuo teisingumo;
• lietuvių tautos, sudarančios valstybės pagrindą, dezintegracija (liaudiškai tariant – išsivaikščiojimas);
• tolesnė istoriškai susiformavusi tautos ir jos valstybės susipriešinimo slinktis.
• Negatyvo homologinę grandinę galima būtų tęsti:
• valstybės slinktis į savojo, o ypač į transnacionalinio stambiojo kapitalo ir jo interesų sergėtojos pozicijas;
• savaiminis, giluminis Lietuvos ir jos visuomenės susipriešinimas su eurobendrijos kultūrine patirtimi ir dvasia (integracijos metu dar akivaizdesnis);
• spartėjantis lietuvių tautos, nespėjusios susiformuoti į modernią naciją, atitinkančią nūdienos pasaulį, ištirpimas Vakarų civilizacijoje…
• Ar įsivaizduojama ne tokia pesimistinė, tam tikru optimizmu alsuojanti socialinių procesų bei pokyčių homologinė grandinė? Be jokios abejonės… Pabandysime ir ją surikiuoti. Tai:
• laisvos nuo kanonų asmenybės išsiskleidimas ir toks pat laisvo pasirinkimo sąlygų atsiradimas;
• monologinės bei dialoginės bendravimo kultūros transformavimasis į poliloginę (kai lygiavertėmis, lygiateisėmis priimamos įvairios reikšmės);
• regioninių, arba mažateritorinių, bendruomenių, grindžiamų kultūrine bei pilietine sąveika, susiformavimas ir įsitvirtinimas (kaip priešnuodis socialinei netvarkai);
• pasaulio kultūros įsiveržimas ir lietuvių kultūros išvedimas į pasaulinį kontekstą;
• tautinės nacionalinės savivokos persitvarkymas nuo tradicinės savigynos pozicijų ir jos modernizavimasis, veikiamas jau atviro pasaulio ir gyvenimo eurobendruomenėje;
• Lietuvos visuomenės tapsmas lietuvių nacija, kurioje etninis tautiškumas praranda dominuojančias pozicijas.
Kai kas gali papriekaištauti, kad aš prieštarauju pats sau: pateikiu vos ne diametraliai priešingas socialinių procesų homologines grandines. Jokio prieštaravimo nėra. Kartu su civilizacijos pozityvu visada eina ir vadinamasis negatyvas. Tai organiška. Kaip ir organiškas yra gėrio su blogiu ryšys.
Didelei lietuvių visuomenės daliai su nepriklausomybe, su tautiniu atgimimu susijusios viltys žlugo. Kartu žlugo ir jungiamasis ryšys, kuris tuos ir kitus žmones vienijo į labiau integruotą sociumą. Deja, pilietiškumą išreiškiančios neformalios, pusiau formalios struktūros (taip pat įvairios visuomeninės organizacijos, klubai ir jų balsas) taip ir neįsitvirtino. Nebuvo sudarytos sąlygos šalies ekonominiame ir politiniame gyvenime įsitvirtinti viduriniajai klasei. Žodžiu, nesusiformavo bent kiek reikšmingesnis demokratinės pilietinės visuomenės pamatas. Šiuo atveju neliečiame žiniasklaidos, kurios pozicija diskutuotina atskirai. Už tai socialinėje organizacijoje neadekvačiai ėmė reikštis formaliosios (oficialiosios) struktūros: teisė, teisėsauga, biurokratija ir – neretai nekompetentingas administravimas. Anoms struktūroms neįsitvirtinus, o šioms išsiskleidus, susipriešinimas tarp apačių ir viršaus, tarp visuomenės ir valstybės tapo akivaizdesnis. Toks susipriešinimas blogas dar ir tuo, kad jis tik sustiprina bendros dorovinės kultūros, kultūrinio integralumo ir atsakomybės (už savo veiksmus ir jų padarinius) nuosmukį.
Kai kurie futurologai politinį Lietuvos ateities žemėlapį regi net kaip totalų teatrą rinkėjams mulkinti. (Atrodo, kad tokia mintis labai artima tiesai.) To teatro fundatoriai ir aktoriai – patys politikai ir žiniasklaidininkai, kurių tuos pačius veidus ir siužetus matome kasdien. O žiūrovai, auditorija – mes, eiliniai piliečiai, visada lemiantys tokio teatro – rinkimų eigą.
Tačiau būtų neišmintinga, neobjektyvu ką nors konkrečiai ir personaliai dėl tokios padėties kaltinti. Susiklostė painus vidinių ir išorinių sąlygų, subjektyvių ir objektyvių veiksnių, sąmoningai ir nesąmoningai formuojamos realybės, eilinių žmonių pasyvumo ir nekompetentingumo raizginys. Žinoma, būta ir labai apmaudžių, didžiulius nuostolius tautai nešusių sprendimų. Pavyzdžiui, kad ir labai skubotas, neapgalvotas, netgi prievartinis koncentruotų ūkių kaime likvidavimas, palaidojęs investuotą, milijardais skaičiuojamą kapitalą, pasmerkęs daugumą kaimo gyventojų lėtai socialinei degradacijai (ir degradavusiųjų reprodukcijai), o kartu valstybės nesugebėjimas išmesti bent kiek efektyvesnio gelbėjimosi rato.

(Bus daugiau)

Prof. Romualdas GRIGAS

© 2002 "XXI amžius"