Lietuva ir jos socialinė organizacija
globalizacijos ir eurointegracijos iššūkių akivaizdoje

2. Galimybių paieškos ir jų trajektorijos

(Pabaiga. Pradžia Nr. 43)

Dar didysis XX a. pirmosios pusės mąstytojas Tejaras de Šardenas teigė, kad žmonijos vienijimasis yra neišvengiamas procesas. Tačiau čia pat pabrėžė: toks vienijimasis įmanomas tik koncentruotais, integruotais centrais. Bet ne kitaip. Tokius centrus galėtume suskirstyti pagal socialinės organizacijos lygmenis: šeima, darbovietė, teritorinė bendruomenė, tauta, valstybė, valstybių bendrija, panvisuomenė.
Gerai žinome: vien nuogu pragmatizmu, vien apčiuopiamos (tarkim, ekonominės) naudos arba priverstinės tvarkos siekiu grindžiama integracija (vidinis susitelkimas) yra ne tik nepatvari, bet, kaip matome, netgi pavojinga. Ji tik giliau į socialinę organizaciją įvaro jos negalavimus, paverčia juos savo imanentiniais (prigimtiniais, natūraliais) bruožais.
Klausimas iš tiesų beveik hamletiškas: būti ar nebūti?
Ką mes galime priešpriešinti ne tik aiškų pozityvą, bet ir ne mažiau aiškų negatyvą turinčiai supermodernaus tipo socialinei organizacijai – t. y. jos eksteritorialumui? Jo imanentiniam nusiteikimui ardyti natūralų integralumą?
Skambės trivialiai, bet prisiminsime, kad tokiam socialinės organizacijos tipui, teisingiau – jo negatyvui, mes tegalime priešinti vien labiau su visuomene integruotą valstybę. Bet tam turi būti visokeriopai skatinamas, o ne slopinamas pačios visuomenės organizavimasis. Turi būti skatinama vadinamoji dalyvaujamoji, o ne atstovaujamoji demokratija. Atstovaujamoji demokratija remiasi vien rinkimais ir tiesiog vos ne faktiniu piliečių išstūmimu iš ankstyvesnio dalyvavimo valstybės tvarkyme. Toks demokratijos tipas mūsiškoje realybėje tik labiau įtvirtino partokratijos, biurokratijos ir korumpuotų struktūrų pozicijas.
Perėjimas prie dalyvaujamosios demokratijos būtų pirmoji negatyvą stabdanti sąlyga.
Yra ir kitos, ne mažiau svarbios.
Mes suprantame, kad gerbūvizmo siekis yra viena iš pagrindinių ir, kaip matome iš praktikos, labai sunkiai ir supainiotai (toli gražu – ne visada išmintingai) sprendžiamų problemų. Kapitalas, ekonominiai procesai vis labiau įgauna virštautinį, tarpvalstybinį pobūdį. Vadinasi, ir valstybės suverenitetas ekonomikoje objektyviai siaurėja. Pripažinus šią tiesą mums privalu pripažinti ir savotišką paradoksą… Ten, kur valstybės įsikišimas gali būti ne tik efektyvesnis strateginių tikslų siekio, lietuvių tautos tęstinumo požiūriu, bet ir suverenumo stiprinimo požiūriu, ji linkusi toliau silpninti savo pozicijas. Įvertinus ypatingą finansinių, ekonominių, taip pat nusikalstamo pobūdžio struktūrų bei santykių eksteritorialumą, jų polinkį į suokalbiškumą ir realiąsias šiuolaikinės valstybės galias, išskirtinis jos dėmesys turėtų būti skiriamas būtent mokslui, kultūrai, šeimos institucijai, jaunosios kartos ugdymui, savivaldos ir bendruomeniškumo plėtojimui. Būtent šių socialinės organizacijos struktūrų puoselėjimas palengvintų spręsti palyginti staigiai atsiradusį konfliktą tarp eksteritorinės ir iki naujausių laikų tvirtai egzistavusios teritorinės socialinės organizacijos tipų. Būtent kultūra (suprantant ją plačiąja prasme) su savo įvairove, su savo istoriniu paveldu ir lokaliu partikuliarumu, su savo dvasiniu užtaisu yra ta tikroji erdvė, kur nacionalinės valstybės realiosios galios ir teisės išlieka ir toliau. Būtent kultūra tebevaidina ir vaidins ypatingą vaidmenį pristabdant, neutralizuojant globalizacijos, taip pat eksteritorinės socialinės organizacijos negatyvą ir telkiant, kviečiant žmones bendruomeniniam sutarimui, sugyvenimui.
Mąstant apie kultūrą ir jos vaidmenį, išskirtinis žvilgsnis krypsta į švietimo, jaunosios kartos nacionalinę savimonę ir patriotizmą, t. y. į jos ugdymo sistemą. Šiandien daug, labai daug kalbama apie žinių visuomenę. Betgi už visaip liaupsinamų informacijos ir jos technologijų scenos paliekamas pagrindinis aktorius! Kompiuteris pateikia tik informaciją, o sprendimą privalo priimti būtent žmogus. Spartėjančių permainų sąlygomis, negatyvo slinkties sąlygomis tokie sprendimai iš žmogaus reikalauja ne tik plačios, ypatingos erudicijos, taip pat sociologinės savivokos, bet ir dorovinės atsakomybės. Ir, svarbu pabrėžti, – ypatingo sugebėjimo numatyti pačias įvairiausias savo veiksmo pasekmes, sukeliamo aido trajektorijas.
Vienas iš žymiausių šiuolaikinių vadybos specialistų Peteris Drakeris teigia: „Šiuolaikinės visuomenės ir žmogiškųjų santykių fundamentas ne informacija, o kryptingai kreipiama organizacija vardan kryptingai suformuluotų tikslų“.
Kaip, kokius mechanizmus pasitelkus tokio kryptingumo siekti supermoderniame pasaulyje?
Atsakymo į tokį klausimą paieškas pradėkime kad ir nuo religinės socialinės organizacijos formos. Taip, ji, tarkim, krikščionybė, gerą tūkstantmetį vaidino ypatingą, netgi lemiamą vaidmenį akumuliuodama ir plėtodama eksteritorinio pobūdžio kultūrines, dvasines vertybes, t. y. nuimdama tautas priešinusius barjerus. Bet per tai ji integravo dar ir lokalines, nacionalines bendruomenes. Tačiau dėl minėtų priežasčių, bent Vakarų civilizacijoje, šią socialinės organizacijos formą laikykime prarandančia savo turėtas galias.
Tauta, tautiškumas – kita, ypatinga, jau vėlyvaisiais amžiais žmonijos evoliucijos pagimdyta socialinės organizacijos forma. Ji, kaip ir religinė, leidžia integruoti, jungti visuomenę su valstybe remiantis būtent kultūrinėmis, taip pat ir dvasinėmis, simbolinėmis (tradicinėmis, pastovumą, tęstinumą turinčiomis) vertybėmis ir pasipriešinti negatyviesiems globalizacijos palydovams. Dar daugiau… Tauta ir aukščiausia jos raidos forma – nacija išreiškia dar ir politinę socialinės organizacijos struktūrą. Beveik visų šiuolaikinės Europos valstybių stabilumą ir jos pagrindą sudaro viena kuri tauta, vadinama tituline. Mes negalime įsivaizduoti šiuolaikinės Norvegijos, Danijos ar Vokietijos valstybės be norvegų, danų, vokiečių tautinės savimonės ir puoselėjamo nacionalinio patriotizmo. Tokia elgsena, teisingiau pasakius – socialinės organizacijos būsena užtikrina visuomenės ir valstybės sąjungą ir socialinę tvarką, ir kultūros tęstinumą, ir jų įnašą į bendrapasaulinį kultūros bei civilizacijos aruodą.
Tačiau iš mūsų mokslo ir praktikos pasaulio dažnai galima išgirsti, kad nacionalinė valstybė ir jos pagrindas – tauta, kaip išskirtinė socialinės organizacijos forma, išgyvena saulėlydį. Žvelgiant į kai kurias mūsų politines struktūras, o svarbiausia – į jaunosios kartos švietimo bei ugdymo sistemą (ir į kai kuriuos mokslininkus, rašančius vadovėlius mūsų studentams), tokia nuostata, atrodo, labiausiai priimtina ir net skatintina. Žinia, ji turi savo argumentaciją. Betgi pastaroji yra grindžiama tuo ekonominiu, kosmopolitiniu pragmatizmu, kuris išreiškia tik vieną globalizacijos ir jos nešamos eksteritorinės socialinės organizacijos pusę. Bet, kaip jau pastebėjome, ne vien pozityvą. Tiesa, tokia pozicija grindžiama dar ir garsiai skelbiamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Tačiau jos čia yra suabsoliutinamos ir priešpriešinamos bendruomeniškumui; pagaliau – ir tam pačiam pilietiškumui, kurio tikroji galia tik tada ir pasireiškia, kai jis yra grindžiamas kultūra. Neišmintingai, nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) nusisukama nuo pamatinio principo, jog kiekvienos civilizuotos šalies kultūros organiška dalis yra tautinė savimonė ir nacionalinis patriotizmas.
O ką sako kiti, pasaulinį pripažinimą įgiję autoriai?
Štai bene labiausiai pripažintas tautiškumo, arba nacionalizmo, problematikos tyrinėtojas anglas A.Smithas rašo: „Nei internacionalizmas, nei supranacionalizmas neteikia daug vilčių, kad įvyks nacionalizmo erozija, kurios taip geidžia kosmopolitiniai utopistai. Nacionalizmą, kuris tvirtai įsišaknijęs modernybės socialiniame ir politiniame kontekste, tiek iš vidaus, tiek iš išorės palaiko patys įvairiausi mechanizmai“. Tarp tų mechanizmų matome ne tik istorinį ir etnokultūrinį paveldą, bet ir būtinybę mobilizuojant visas kultūros ir civilizuotumo teikiamas pajėgas užtikrinti privalomą civilizuotam pasauliui bendruomeninį sugyvenimą, socialinę tvarką, visuomenės ir valstybės sąjungą sprendžiant toli gražu ne vien su gerbūvizmu susijusias problemas. Kaip regime, visu aktualumu iškyla būtinybė priešintis vos ne totaliam dorovinės kultūros nuosmukiui, socialinei dezintegracijai priešpriešinant tai, kas sudaro žmogaus ir pačios kultūros natūrą.
O štai kitas pasaulyje žinomas šios problematikos tyrinėtojas, JAV (!) profesorius R.Brubakeris, teigia: „… beveik visos modernios valstybės yra (ar siekia būti) tautinės valstybės. Beveik visos iš jų pripažįsta legitimuojančią tautos… suvereniteto doktriną. Beveik visos iš jų pretenduoja semtis valstybės galios iš tautos… ir naudoti ją tautos… labui. O ne šiaip tiesiog valdyti“.
O kaip yra Lietuvoje? Jau anksčiau pastebėjome: Lietuvoje kitaip, (žymiai) prasčiau negu labiau civilizuotose Europos valstybėse. Net turime pagrindo teigti, kad Lietuva – disonuoja su šiuolaikine Europos Sąjungos dvasia*).
Panaši disonuojanti pozicija įteisinta ir švietimo sistemoje. Čia visas dėmesys sutelktas tautinės savivokos ir nacionalinio patriotizmo atžvilgiu steriliam pilietiškumui. Ir tai – tik formaliai deklaruojamam pilietiškumui. Pilietiškumo ugdymas mūsų mokyklose, palyginti kad ir su tais pačiais norvegais, skiriasi vos ne kaip dangus ir žemė. Tam, kad turėtume dalyvaujamosios demokratijos pilietį, nuo pat pirmosios klasės privalėtų būti ugdomas grupinis sutarimas ir tuo sutarimu grindžiamas grupinis sprendimas, jo paieška ir veiksmas. Šiuo požiūriu su neslepiamu pavydu esame priversti žiūrėti ne tik į japonus, bet ir į artimiausius mūsų kaimynus – skandinavus (su kurių praktika teko laimė susipažinti).
Žodžiu, žvelgiant iš istorinės perspektyvos pozicijų būtų ne tik neišmintinga, bet ir nelogiška vos ne visas svarbiausias pozicijas, taip pat ir tas, kurios pačiai civilizacijai teikia prasmingumą, pirmapradį, natūralų, o ne virtualų (antrinį, sintetinį, įsivaizduojamą) įvairovės žaismą užleisti eksteritorinei socialinės organizacijos atmainai. Ji privalo būti išmintingai derinama su jos teritorine forma. O tai reikštų tautiškumo ir atvirumo pasauliui dermę, pilietiškumo, orientuoto į pragmatinį veiksmą, papildymą nacionalumu, orientuotu į kultūrinę elgseną; materialumo ir idealumo (arba dvasingumo) junginį.
Kaip parodė agentūros „Barometer“ neseniai atlikti tyrimai, daugelyje Vakarų Europos šalių tautinė savivoka negęsta, atvirkščiai – auga. Daugelyje tų šalių tapatinimasis su savo tauta paryškėjo ir šiandien gerokai lenkia tapatinimosi su Europos Sąjunga tempus. Tai – simptomatiškas bruožas, rodantis priešinimosi globalizacijos negatyvui pobūdį, kryptingumą.
Pabaigai formuluojame ir tokį klausimą. Apskritai ar įmanoma nekonfliktuojanti ir kultūros gyvybingumą skatinanti dermė tarp tautinės, nacionalinės ir supranacionalinės (virštautinės), tarkim, europinės savimonės? Kitais žodžiais tariant, ar mūsų tautinė savimonė gali sudaryti organišką europinės savimonės dalį, ir atvirkščiai? Mūsų atsakymas į tokį klausimą tik teigiamas. Panašių pavyzdžių turime… Štai lenkas, persiėmęs supranacionaline katalikiškąja savimone, liko toks pat, o gal dar ryškesnis lenkas. Panašiai galima pasakyti ir apie lietuvį… Toks savimonių sutapimas (žinome kad ir iš savo istorijos) formavosi kelis šimtmečius. Supermoderniajame pasaulyje tokio laiko limito neturime. Sparčiai auganti socialinio laiko ir erdvės koncentracija verčia mus šią savimonių dermės problemą išspręsti greičiau negu gyvens viena karta. Šia prasme įsibėgėjanti globalizacija su savo negatyvo iššūkiais gali kaip tik ir suvaidinti pagalbininkės vaidmenį.
Bet mums reikia būti budriems, apdairiems, kad nepasikartotų ta pati istorinė klaida – unijinės Lenkijos-Lietuvos valstybės laikų klaida, kai lietuvių aristokratija ir apskritai aukštoji kultūra polonizavosi ir vos ne visai buvo nusigręžusi nuo etninės lietuvių tautos, nuo jos medernizavimo, nuo viso visuomenės ir valstybės kultūrinio integralumo.
Toks pavojus – labai realus.
Apibendrindami pateiktus teiginius ir samprotavimus pabrėšime: nei mokslo pasaulio atstovams, nei praktikams nevalia pamiršti, kad eksteritorinės ir tradicinės teritorinės socialinės organizacijos tipai įgyja vis labiau susipriešinančių nuostatų, vertybių, struktūrų; kad formuojasi visai naujo pobūdžio socialinės įtampos ir konfliktai. Ir kad toks susipriešinimas sudaro mūsų kasdienybę, mūsų gyvenamąją terpę (habitat), kurios pokyčius būtina nuolat stebėti, tyrinėti, siūlyti ir daryti atitinkamas vadybinio ar net politinio pobūdžio korekcijas.
Štai tokioje šiuolaikinio pasaulio sandaroje ne metais, o mėnesiais aktualėja minties, taip pat įvykius sintezuojančios ir analizuojančios minties vaidmuo. Ir šiame vaidmenyje (tenebus tai priimta kaip savos profesijos išaukštinimas) ypatinga misija tenka sociologiniam mąstymui, sociologinei savivokai. Taip kalbėdamas esu toli nuo minties, kad tai gali būti taikoma vien mano cecho žmonėms. Sociologiniu mąstymu, sociologine savivoka lygiai turėtų ginkluotis ir valdančiosios struktūros, ir visos kitos struktūros bei institucijos, jeigu jos siekia bent kiek sumažinti objektyviai neišvengiamą savo elgsenos priimamų sprendimų nevisavertiškumą ir klystamumą.
Sociolioginė savivoka reiškia taip pat ir refleksyvųjį mąstymą – būtent gebėjimą gaudyti ne tiek teigiamą, kiek neigiamą savo sprendimų, savo veiksmų sukeltą aidą ne tik čia ir dabar, bet ir didesniame laiko ir erdvės nuotolyje. Sociologinis mąstymas skirtingai, pavyzdžiui, nuo gamtos mokslų tiesiogiai veikia realybę, nes mes priimame ją tokią, kokią sugebame suvokti, aprašyti ir tuo pagrindu priiminėti sprendimus, kurie tą realybę vėlgi tiesiogiai kuria. Tačiau tas suvokimas, arba sociologinė savivoka, – nuolat kintantis dalykas, kaip ir pasaulis, kurio kaita vos ne kiekvieną dieną spartėja. Net ir prabėgę įvykiai, seni faktai yra nuolat reinterpretuojami, revizuojami. Šito negalėtume pasakyti apie gamtos ar tiksliuosius mokslus.
Pasak šiuolaikinių pasaulio mąstytojų (Kornelijaus Castoriadžio ar Zygmanto Baumano), dabartinės civilizacijos bėda ta, kad ji liaujasi kelti sau klausimus. Bet mes, sociologai, priklausome tai padermei, kuri negali nekelti klausimų. Kitas dalykas, kaip keliame, kada keliame ir kokius klausimus keliame.

Prof. Romualdas GRIGAS

© 2002 "XXI amžius"