"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2002 m. gruodžio 11 d., Nr. 44 (44)

PRIEDAI








ARCHYVAS
2002 metai

Briuselyje prasidėjo ES plėtros procesui lemtinga savaitė

Lietuvos derybų su ES vadovai – užsienio reikalų ministras Antanas Valionis (dešinėje) bei vyriausiasis Lietuvos euroderybininkas Petras Auštrevičius

Europos Sąjungos ir valstybių kandidačių derybomis pirmadienį Briuselyje prasidėjo plėtros procesui lemtinga savaitė. Jau šį penktadienį ES valstybių ir Vyriausybių vadovai Kopenhagoje turėtų paskelbti savo galutinį verdiktą dėl naujųjų narių priėmimo.
Europos Komisijos ir šį pusmetį ES pirmininkaujančios Danijos Vyriausybės atstovai pirmadienį Briuselyje paskutinį kartą prieš Kopenhagos viršūnių konferenciją susitiko su visų dešimties valstybių kandidačių delegacijomis. Per derybas bandoma rasti kompromisus paskutiniais ginčytinais klausimais. Kiekviena valstybė kandidatė dar turi individualių pageidavimų dėl ES įstatymų ir normų taikymo išimčių – pradedant ES saugomų gyvūnų medžiokle ar maisto produktų saugos reikalais ir baigiant žemės ūkio gamybos kvotų paskirstymu.
Vis dar neišspręstas finansinis klausimas pirmadienį irgi buvo aptartas, nors jokio sprendimo nebuvo laukiama – galutinį žodį čia tars valstybių ir Vyriausybių vadovai Kopenhagoje. Kadangi spalį Briuselio viršūnių susitikime parengtas pasiūlymas netenkino valstybių kandidačių ir jos pateikė papildomus reikalavimus, deryboms vadovaujanti Danija joms pasiūlė, neoficialiais vertinimais, 2,5 mlrd. eurų pagerintą variantą.


Vidinių ES problemų akivaizdoje

Paskutinėmis lemiamomis dienomis, kai rengiamasi spręsti Europos Sąjungos plėtros likimą, ES susidūrė su daugybe problemų, kurios gali tapti kliūtimi ne tik naujoms narėms priimti, bet ir pačiai ES. Aiškiai skiriasi įtakingiausių ES valstybių pozicijos dėl artimiausios sąjungos ateities. Vokietijos kancleris G.Šrioderis ir Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas atvirai pareiškė, kad nesutiks su Danijos (pirmininkaujančios ES) pasiūlymais dėl papildomo naujų narių finansavimo. Anot G.Šrioderio ir Ž.Širako, kuriems iš esmės pritaria ir Ispanija, Danija yra pernelyg dosni. Danija dar kartą įspėjo, kad jei šalys kandidatės neatsisakys nerealistinių reikalavimų, tai jos neabejotinai praras galimybę dabar įstoti į Europos Sąjungą. Niekas neabejoja, kad šie Danijos Europos reikalų ministro Bertelio Harderio perspėjimai pirmiausia yra skirti Lietuvos kaimynei Lenkijai, pačiai didžiausiai kandidatei. Pastarosiomis dienomis Lenkija ėmė ypač spausti ES, siekdama užsitikrinti geresnes stojimo sąlygas. Lietuva irgi reikalauja didesnių cukraus kvotų. Taip pat neaiškus Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir Kaliningrado tranzito finansavimo klausimas.


Lietuva ir jos socialinė organizacija
globalizacijos ir eurointegracijos iššūkių akivaizdoje

2. Galimybių paieškos ir jų trajektorijos

Dar didysis XX a. pirmosios pusės mąstytojas Tejaras de Šardenas teigė, kad žmonijos vienijimasis yra neišvengiamas procesas. Tačiau čia pat pabrėžė: toks vienijimasis įmanomas tik koncentruotais, integruotais centrais. Bet ne kitaip. Tokius centrus galėtume suskirstyti pagal socialinės organizacijos lygmenis: šeima, darbovietė, teritorinė bendruomenė, tauta, valstybė, valstybių bendrija, panvisuomenė.
Gerai žinome: vien nuogu pragmatizmu, vien apčiuopiamos (tarkim, ekonominės) naudos arba priverstinės tvarkos siekiu grindžiama integracija (vidinis susitelkimas) yra ne tik nepatvari, bet, kaip matome, netgi pavojinga. Ji tik giliau į socialinę organizaciją įvaro jos negalavimus, paverčia juos savo imanentiniais (prigimtiniais, natūraliais) bruožais.
Klausimas iš tiesų beveik hamletiškas: būti ar nebūti?


Pirmuosius slenksčius peržengus

Ką čia slėpt: išties džiugu, kad Lietuvos valstybė pakviesta į NATO, galingiausią pasaulyje gynybinį aljansą. Ilgus metus tai rodės utopija, tolimos ateities svajonė. Ekskomunistai nuolat kartojo: būkim realistai, nekaišiokim pagalių į Rusijos vežėčių ratus. Šiandien jie, tiesa, gieda kitaip. Ir nenuostabu: tie, kurie pomidorus svaidė į NATO generalinį sekretorių Prahoje, su mūsų dabarties „lyderiais“ šnekėtųsi kitaip.
Lietuvos kelias į NATO netrumpas ir dar nesibaigęs. Europa, žinoma, neseks Rusijos pavyzdžiu ir gal neieškos naivių dingsčių neratifikuoti NATO sutarties su Lietuva. Rusijos Dūma sienų su Lietuva ratifikavimą vilkino kiek įmanydama. Bet nebūtų ko stebėtis, jei rusai bandytų kaip nors veikti tas Europos šalis, kurioms Baltijos šalių reikalai toli gražu neatrodo patys svarbiausi, o santykiai su „didžiąja“ Rusija – visuomet aktualūs ir svarbūs. Bet, atrodo, pirmieji slenksčiai peržengti sėkmingai ir kelio atgal nėra niekam. Net Rusijai. Specialiai įsijungiau Rusijos TV kanalą. Yra ten tokia laida „Vremena“ (Laikai). Ir ką gi, tas pats ambicingas, užgautas tonas, ne kaži kiek nuo sovietmečio tesiskirianti leksika. Rusams itin apmaudu, kad į NATO buvo pakviesta ir Latvija, „silpniausioji“ grandis Baltijos grandinėje, bent jau Rusijos geopolitikų nuomone. Pleišto įkišti nepavyko – pakviestos visos trys Baltijos šalys, nors gan rimtų priekaištų latviams turi ir Vakarų strategai.


V.Landsbergis kritikuoja Lenkijos populistus

Konservatorių partijos lyderio, Seimo nario Vytauto Landsbergio nuomone, ES plėtros proceso finišo tiesiojoje Lietuvos padėtis yra visiškai nebloga. Pasak jo, Lietuva neturi esminių problemų dėl to, kas yra jau preliminariai sutarta. „Ir net susidaro įspūdis, kad Lietuva gana daug pasiekė savo pastangose užsitikrinti ateityje geresnes kvotas žemdirbiams“, – sakė jis pirmadienį spaudos konferencijoje. V. Landsbergis pastebėjo, kad Lietuvos pasiekimai derybose pagerinant sąlygas kai kam lyg ir pavydą kelią, todėl atsiranda pastangų vėl „numušti“ Lietuvos pasiektus dalykus, kažkam sutaupyti pinigų. Pasak Konservatorių partijos pirmininko, Ignalinos branduolinės elektrinės uždarymui yra pasiekta visokių papildomų lėšų skyrimo, ir „kai kas pradeda šnairuoti, ar ne per daug gerai Lietuvai sekasi“. V. Landsbergis pastebėjo, kad derybų su ES pabaigos perspektyvose yra tam tikrų įtampų, tačiau jis konkrečiai neprognozavo, kaip jos išsispręs. Jo nuomone, mes iš savo pusės neturėtume nerimauti ir kaltinti Vyriausybės ir derybininkų, bet žiūrėti, kaip viskas pasibaigs.


Požemių balsas

Per keletą minučių – pluoštas klastos pavyzdžių. Šį kartą pasielgsime apdairiai ir autoriaus nesakysime. Mat pasakymas, geras ar blogas, vis tiek yra autoriaus populiarinimas, ypač dabarties iškreiptoje visuomenėje. Taigi be autoriaus, o tezės, išgirstos per antąją LR programą. Ją papopuliarinu sakydama, kad ir joje pakanka nuodų.
Taigi atėjimas į NATO nėra nepriklausomybės apsaugojimas. Mat savo vardu neatliksime kai kurių funkcijų (kurių, tiesa, ir dabar neatliekame – to tezėse nebuvo). Dabar neatliekame – esame ar nesame nepriklausomi? Pagal tezių autorių išeitų, kad gal esame, nes kai jau įstosime, tai tada nebūsime. Funkcija, kurios nevykdome, – neturime Čečėnijos atstovybės, negalime jos pripažinti. Nevykdome, nes negalime, nes esame silpni. Tai laisvi ar nelaisvi? Nelaisvi – pančioja mūsų silpnumas. O įstoję nevykdysime, nes reikės savo politiką derinti su viso aljanso politika. Rezultatas tas pats – ko norime, jeigu ne ko aljansas nori, mes panorėsime – padaryti negalėsime. O dabar atspėkite, kada būsime labiau nelaisvi – ar kai negalime dėl silpnumo, ar kai negalime, nemokėdami įtikinti savo aljanso partnerių?


Globalizacija, globalizmas, antiglobalistai...

Daug kalbame apie globalizmą, o labiausiai aiškėja, kad yra maišatis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mums – aiškiau nesidaro.
Kitaip pasirodė paskaičius Viliaus Bražėno knygas. Viena – „Sąmokslas prieš žmoniją“, išleista Čikagoje 1975 metais, pakartota 1978 metais ir Lietuvoje LPKTS išleista 1997 metais, o kita – 2000-aisiais – „Nauja pasaulio santvarka – Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“.
Paskaitome ir ima rodytis kitoks pasaulio vaizdas. Anksčiau manėme, kad globalizacija ar globalizavimasis yra natūralus ir savaime vykstantis procesas. Sumažėjęs pasaulis, kurio visos dalys darosi labiau vienos nuo kitų priklausomos. Procesas, vykstantis dėl technologijų pažangos. Procesas, kuriame savaime ima vyrauti pažangiausieji. Ir technologijos, ir veržlumas, ir santvarka kuo tobuliausia, nes garantuoja žmonių ir tautų laisvę.
Tokią žinojome esant Ameriką. Gal ir dabar ji tokia yra. Tokios tikimės.


Europos Sąjunga: bendrystė iš meilės ar išskaičiavimo?

Europos Sąjunga rengiasi didžiausiai istorijoje plėtrai. JAV leidžiamas žurnalas „Time“ domėjosi, kodėl Rytų ir Vidurio europiečiams būsima narystė bendrijoje kelia dvilypius jausmus.

Nepatiklūs lenkų ūkininkai

Vakaras Lenkijos bažnytkaimyje Skaradki, netoli Lodzės. Pradinės mokyklos sporto salė išpuošta vėliavomis, už naminėmis dešromis ir koldūnais apkrautų stalų sėdi apie 450 žmonių iš visos Lenkijos. Į ūkininkų suvažiavimą susirinkę žmonės kilnoja degtinės taureles taip sparčiai, kad jų viešnia nespėja kartu. Santūri ir ryžtinga Danuta Hubner, Lenkijos Europos reikalų ministrė, jau kelis mėnesius važinėja po miestelius, bandydama įtikinti lenkus per kitais metais vyksiantį nacionalinį referendumą balsuoti už stojimą į ES.
Perrėkdamas triukšmą vienas iš delegatų atsigręžia į ministrę ir meiliai sako: „Jeigu surengtumėte šioje salėje atvirą balsavimą dėl stojimo į ES, 100 proc. pasisakytų prieš, bet jeigu balsavimas būtų slaptas, 90 proc. pasisakytų už“. Kodėl? Ūkininkai nenori viešai pasirodyti kapituliuojantys prieš blogąsias Briuselio jėgas, kurios grindžia kelią Vokietijos užkariautojams su čekių knygelėmis. Tačiau privačiai jie jau apskaičiavo, ko vertos būsimos ES subsidijos.


NATO – Rumunijai vaistas nuo pokomunistinių ligų

„Štai jau trylika metų, kai Rumunija atsikratė komunizmo. Deja, šiandien jai tenka kovoti su vidine korupcija, skurdu, neveikliais politikais, apmirusiomis ekonominėmis reformomis ir kitomis negerovėmis. Tačiau visoms šioms „ligoms“ gydyti šalies vyriausybė regi vienintelį vaistą – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją – NATO“, – taip neseniai, dar prieš NATO viršūnių sprendimą Prahoje, narystės aljanse prašiusios valstybės vaizdą apibūdino „The Washington Post“ žurnalistas Robertas G.Kaizeris.
Nors buvo dvejojama dėl Rumunijos pakvietimo į NATO, šalies pareigūnai nė neabejojo, kad Prahos susitikimas turėtų laiduoti sėkmę pokomunistinei valstybei. „Tai nauja pradžia, – tarsi džiūgaudamas dar oficialiai nepatvirtintu narystės faktu sakė Rumunijos prezidentas Ionas Iliescu. Prisijungusiai prie NATO Rumunijai atsivers galimybės integruotis į civilizuotą pasaulį ir gauti paramą vidinėms reformoms“.


NATO plėtrą komentuoja užsienio spauda

Lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame NATO valstybių lyderių susitikime Lietuva, Latvija, Estija kartu su keturiomis buvusio socialistinio bloko šalimis – Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – buvo oficialiai pakviestos tapti aljanso narėmis. Iki šiol dar nė viena buvusios Sovietų Sąjungos respublika nebuvo gavusi tokio kvietimo. Netgi didžiausi skeptikai pripažįsta, kad tai istorinė pergalė.
Vakaruose manoma, kad Baltijos šalims kvietimą į NATO padėjo gauti Rusijos prezidento V.Putino pastangos pagerinti santykius su Vakarų valstybėmis. Tiesa, aukšti Rusijos pareigūnai nė nebando apsimesti besidžiaugiantys NATO plėtra, tačiau jie priversti pripažinti kiekvienos valstybės teisę užsitikrinti saugumą. Rusija sutinka, kad NATO plėtra nesukels grėsmės jos saugumui. Tuo tarpu visuomenės apklausų Baltijos šalyse rezultatai rodo, kad beveik du trečdaliai gyventojų pritaria stojimui į NATO. Lietuvoje nė viena rimta politinė partija neprotestuoja prieš stojimą į šią organizaciją. Lietuva dar nepamiršo tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių ir siekia užsitikrinti karinę pagalbą. Krašto apsaugos ministras L.Linkevičius ir kiti Lietuvos politikai pripažįsta, kad Baltijos valstybės vien savo jėgomis nepajėgtų pasipriešinti invazijai. Narystė NATO užtikrins ilgalaikę strategiją. Alternatyvos šiuo metu paprasčiausiai nėra – rašo „New York Times“.


Pekinas diktuoja sąlygas

Gruodžio pirmosiomis dienomis Rusijos prezidentas V.Putinas lankėsi Kinijoje. Prieš vizitą buvo skelbiami pranešimai, kaip visa V.Putino šeima domisi kinų kultūra. Pranešta, jog abi V.Putino dukros užsiiminėja ušu, o jaunesnioji Katia mokosi kinų kalbos ir jau neblogai suvokia kinų rašmenis – hieroglifus.
Įdomi buvo Rusijos prezidento palyda. Be užsienio reikalų ministro I.Ivanovo ir kitų Kremliaus valdininkų, V.Putiną lydėjo didelė vyriausybės pareigūnų svita, vadovaujama vicepremjero V.Christenkos, keli stambūs verslininkai ir, žinoma, „Lukoil“ bosas V.Alekperovas. Šį kartą, skirtingai nuo paskutiniojo V.Putino vizito, Kinijos prezidentas Czian Czeminis nedainavo svečiui iš Maskvos rusiškų dainų ir nedeklamavo A.Puškino eilėraščių, nors pokalbiuose su Rusijos prezidentu dažnai pereidavo prie rusų kalbos.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija