Požemių balsas

Per keletą minučių – pluoštas klastos pavyzdžių. Šį kartą pasielgsime apdairiai ir autoriaus nesakysime. Mat pasakymas, geras ar blogas, vis tiek yra autoriaus populiarinimas, ypač dabarties iškreiptoje visuomenėje. Taigi be autoriaus, o tezės, išgirstos per antąją LR programą. Ją papopuliarinu sakydama, kad ir joje pakanka nuodų.
Taigi atėjimas į NATO nėra nepriklausomybės apsaugojimas. Mat savo vardu neatliksime kai kurių funkcijų (kurių, tiesa, ir dabar neatliekame – to tezėse nebuvo). Dabar neatliekame – esame ar nesame nepriklausomi? Pagal tezių autorių išeitų, kad gal esame, nes kai jau įstosime, tai tada nebūsime. Funkcija, kurios nevykdome, – neturime Čečėnijos atstovybės, negalime jos pripažinti. Nevykdome, nes negalime, nes esame silpni. Tai laisvi ar nelaisvi? Nelaisvi – pančioja mūsų silpnumas. O įstoję nevykdysime, nes reikės savo politiką derinti su viso aljanso politika. Rezultatas tas pats – ko norime, jeigu ne ko aljansas nori, mes panorėsime – padaryti negalėsime. O dabar atspėkite, kada būsime labiau nelaisvi – ar kai negalime dėl silpnumo, ar kai negalime, nemokėdami įtikinti savo aljanso partnerių?
Nors ir čia, rodosi, yra klastos – daug veiksmų galėsime daryti saugiai ir patys. Nežinia, kaip aljansas reaguos, gal sakys: įerzinote kaimyną, tai ir ginkitės patys? Bet ir vėl neblogesnė už šiandienykštę padėtis ir ne su mažiau nepriklausomybės. Mes juk matėme, kad visas aljansas kovoja prieš terorizmą, ir vis tiek kiekvienos valstybės klausiama, o ne įsakoma vienaip ar kitaip prisidėti.
Kokios nors nepriklausomybės, neatsižvelgiant į daugelį pasaulio faktorių, nėra ir nebus. JAV vadiname galingiausia valstybe, o štai ji derasi visą pusmetį, ar leis jai užpulti Iraką. O mes vaizduosimės nepriklausomi tik tada, kai ko panorėjome, šmaukšt – ir padarėme.
Tezių autorius jausmams padirginti parodė, kad mes norime kilnaus tikslo – Čečėnijos atstovybės, tačiau pats, toliau šnekėdamas ir perspektyvas rutuliodamas, nužingsniavo anaiptol ne kilnumo keliu. Kyštelėjo yla iš maišo kaip išvada – politinių partijų jau nereikia. Dabar bus reikšmingos tik visokios verslininkų organizacijos. Tarytum jų iškėlimas virš politinių partijų būtų jau kažkas moralaus, o greičiau – autorius yra jų papirkinėjamas ir todėl jas populiarina.
Juk politinės partijos susijusios su valstybingumu. Jas niekinant iš anksto atsisakoma valstybingumo, kurio lyg ir gailėtasi tezių pradžioje. Gaunasi savotiškas mišinys – jausmus pasitelkus, protą prislopinus siekiama tokio tikslo, prieš kurį paties pasišauta tarsi kovoti bent jau dirbtiniu liūdesiu.
Atmintina diena pakvietimo į NATO, žinoma, nereikia vadinti – reikia palaukti įstojimo. Žinia, ir apsidairius, į kokį NATO stosime (nors alternatyvos nėra), bet vis tiek žinant, ar daug reikia euforijos, ar daugiau pasirengimo kur nors įstojus, tautai likti savimi ir išlaikyti valstybingumą – aišku, tokį, koks šių dienų pasaulyje iš viso yra galimas.
Pavojai slypi – tą galime jausti ir be požemio, ir be klastos. Džiugūs žodžiai, kad mūsų priešas bus Amerikos priešas, o slypintis pavojus – ar nenurodys kartais kas nors už mus galingesnis, kas yra mūsų priešas? Sakys – jūs patys turbūt nesuprantate, kad šitas visai jums ne priešas, ir be reikalo šaukiatės aljanso pagalbos.
Taigi – budrūs ir visiems pavojams pasirengę saugosime ir tautą, ir valstybingumą tomis sąlygomis, kokias matysime pasaulyje esančias, be požemių sukčių patarimų ir klaidinimo.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"