Globalizacija, globalizmas, antiglobalistai...

Daug kalbame apie globalizmą, o labiausiai aiškėja, kad yra maišatis. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip ir mums – aiškiau nesidaro.
Kitaip pasirodė paskaičius Viliaus Bražėno knygas. Viena – „Sąmokslas prieš žmoniją“, išleista Čikagoje 1975 metais, pakartota 1978 metais ir Lietuvoje LPKTS išleista 1997 metais, o kita – 2000-aisiais – „Nauja pasaulio santvarka – Lietuva ir pasaulis iš JAV dešinės žiūrint“.
Paskaitome ir ima rodytis kitoks pasaulio vaizdas. Anksčiau manėme, kad globalizacija ar globalizavimasis yra natūralus ir savaime vykstantis procesas. Sumažėjęs pasaulis, kurio visos dalys darosi labiau vienos nuo kitų priklausomos. Procesas, vykstantis dėl technologijų pažangos. Procesas, kuriame savaime ima vyrauti pažangiausieji. Ir technologijos, ir veržlumas, ir santvarka kuo tobuliausia, nes garantuoja žmonių ir tautų laisvę.
Tokią žinojome esant Ameriką. Gal ir dabar ji tokia yra. Tokios tikimės.
Negausioms tautoms yra iššūkis ir tas savaiminis procesas, joms labai reikia stengtis neatsilikti, kad su savo savastimi išliktų tame mažėjančiame pasaulyje. Labai stengtis išmokti to pasaulio taisykles ir net pačioms pasauliui diktuoti, jeigu yra gyvybingos, bet ta galimybe pasinaudoti reikia pastangų. Atsiliekančioms didėja galimybė asimiliuotis ir išnykti. Ne prievarta, o savo valia. Nenori gyventi, tai gali išnykti. Norinčioms gyventi net ir padedama, nes pasaulis, kuriame yra daug tautų, turtingesnis. Globalizuoja pažanga, įvairiopas veržlumas. Gyvybinga santvarka, tokia kaip JAV, ima dominuoti natūraliai, bet šiaip valstybės tariasi. Globalus demokratijų solidarumas, pasak Vytauto Landsbergio (žr. „Globalizmo baubai tarybų Lietuvoje 2000–2002“ „Horizontai“ Nr. 26.)
Taip buvo galima suprasti globalizaciją ir stebėtis, ko ir prieš ką triukšmauja antiglobalistais pasivadinę chuliganai. Stebėtis ir nesistebėti, nes chuliganų visada buvo. Niekada jie netriukšmavo kitaip, kaip tik prieš gerus procesus. O dabartinių triukšmautojų keista kompanija – (…) tai buvę marksistai, kairuoliškos grupės, nesurandantys vietos dabartyje(…) (iš V. Landsbergio straipsnio).
Globalizacija savaiminė, globalizacija norėtina, o ir neišvengiama. V.Landsbergis sako minėtame rašinyje tiems, kurie žada atsitverti nuo pasaulio, kažkur tūnoti ir taip išsaugoti tapatybę (taip patarinėjančių Lietuvoje – ne vienas): Reiktų šiek tiek suvokti, kad net už krūmelio arba ant pelkės kelmelio sėdint nebebus „savivaldos“ be ryšio su kitomis tautomis ir pasauliu. Alternatyva dalyvavimui ir varžyboms bus tik atsilikimas.
Ir dar būtų galima suprasti, kad dėl atsilikimo – dar didesnė ir visiška priklausomybė. Toks atsakymas gąsdinantiems ta globalizacija, kuri vyksta savaime.
Paskaičius Viliaus Bražėno knygas, galima suprasti, kad globalizacija vyksta ne tik savaime. Yra, kas panaudoja tą savaiminį vyksmą tikslams prieš žmoniją. Pikta utopija ar realybė – vienos pasaulio valdžios kūrimui. Ne nuo šiandien ir ne nuo vakar tas vyksta. Maždaug nuo 1913-ųjų metų vis rutuliojasi organizacijos, kartkartėmis šūkčiojančios apie vieną arba naują pasaulio tvarką. Apie tas organizacijas, jų šūkčiojimus ir veiksmus parašyta minėtose Viliaus Bražėno knygose.
Turtingos organizacijos ir nepuikūs tikslai yra pasaulio valdžios sutelkimas vienose rankose. Na, sutelkti kitaip nepavyktų – reikės tironijos. Tai lyg viena Sovietų Sąjunga, iš kurios nebus nei kur pabėgti.
Valstybės turės išnykti. Tautos bus nereikalingos. Kėsinamasi net į šeimą ir religiją, kuri irgi galėtų būti nebent kokia nors viena, pasaulinės valdžios kontroliuojama. Tokia „tobula“ pasaulio tvarka, kuriama netobulų žmonių. Visai nepakanti laisvei.
Turtingose valstybėse glaudžiasi tos turtingos organizacijos. Ir Amerikoje. Ne šiaip sau glaudžiasi, o yra valdžios struktūrose. JAV valstybės departamentas jų atstovų prisėtas. Praktiškai valdo niekieno neišrinkti. Gal net Amerikos politiką lemia. Ir lemia ją net ne Amerikos naudai.
Iki šiol matėme ir manėme, kad Amerika ne visada ir ne visus pagalbos reikalingus gina, o tik tada, kai jai naudinga ir kas jai naudinga. Dėl to nepykome, supratome ir atleidome. Prisiminėme posakį: „Egoistas – tai tas, kuris savimi rūpinasi daugiau negu manimi“. Supratome – negalima aukoti savo interesų kitų pagalbai, jeigu pačiam dėl to grėstų pražuvimas. Pražūsi ir nepadėsi nei tiems, dėl kurių aukotasi, nei bet kam kitam ateityje.
Apsipratome su savo interesų neaukojančia Amerika. Tikėjomės, kad kada nors mūsų ir jos interesai sutaps ir ji galės mums padėti. Kartkartėmis taip ir įvykdavo. Ir dabar įvyko – mes pakviesti į NATO, ir mūsų priešai paskelbti JAV priešais. Mums ne kartą buvo gerai, kad yra Amerika, kad ji stipri ir yra ne tas pats, kas sovietai. Ji yra kitokia ir tuo savo buvimu daug kam teikia kitokio gyvenimo galimybę.
Paskaitę Viliaus Bražėno knygas išgirstame, kad Amerika valdoma net ne jos pačios naudai. Valdžia nesavarankiška ir veikia naudai kažkokių pasaulinės valdžios siekėjų, pavadintų globalistais. Jie žlugdo Ameriką ir visą laisvąjį pasaulį, nes laisvė yra netinkamas modelis pasaulio tironijai įvesti. Laisvė savaime nesiekia tironijos. Laisviems žmonėms ir valstybei reikia tokių pat laisvų partnerių. Tokia sistema globalistams netinkama, ir jų pastangomis silpninama Amerika, o remiami tironiški režimai. Jai, – tai pasaulinei valdžiai, – reikia nacių ir sovietų talkos – citata iš V.Bražėno knygos. Reikia arba reikėjo.
Talkininkai arba įrankiai. Mat sovietus jie patys sukūrė, žinoma, to negarsindami. Įvairiais būdais jie juos rėmė įvairiuose gyvenimo etapuose. Keisti Vakarų demokratijų veiksmai, kuriais buvo remiami tironiški režimai. O jų daug buvo ir tebėra – pasauliui ir jo pažangiesiems rodėsi, kad buvo klaidos ar neįžvalgumai. Tikriausiai nebuvo. Jeigu tai būtų tik klaidos, bent retkarčiais jie padarytų klaidą ir Amerikos naudai – taip apie „klaidų“ darytojus sakė James Forrestalis, vienintelis antikomunistas Ruzvelto kabinete, tuometinis JAV gynybos sekretorius („Sąmokslas prieš žmoniją“, p. 27).
Įrankiai tad panašūs į gamintojus. Tarsi praeitin nuėjęs sovietinis komglobalizmas (taip V.Landsbergio straipsnyje pavadintas), gerai mums pažįstamas iš: Apsistosim, kai raudonu žiedu, visa žemė skaisčiai sužydės (ir tai V.Landsbergio pacituota). Aiškiau ir nereikia pasakyti.
Nesužydėjo ta žemė, tarsi išnyko ir norėjusieji ją pražydinti. Sovietai tarsi sugriuvo. O greičiau – pasisėjo metastazėmis. Metastazės visose pasaulio dalyse vėl grabalioja kurti pasaulinę sovietiją, o rėmėjai tie patys – vienos pasaulio tvarkos kūrėjai. Globalistai, kukliai nutylėję tarsi susikompromitavusią dalelytę kom-.
Betgi gali ką nors sužavėti ir pasaulio tvarka, ir tvarkingas pasaulis. Neabejotinai atsirastų tokiai idėjai ir rankomis plojančiųjų. Vilius Bražėnas knygoje atsako: Jeigu tas tvarkytojas būtų Dievas… Žmogus nei žmonių grupė – nepriimtini. Visada netobuli, ir valdžios užgrobimas bet kokios žmonių grupės yra pasauliui vergija.
Nesvarbu, jeigu ir būtų valdžia kaip nors renkama. Jau gražiai matome Lietuvoje, kaip galima blogą valdžią išrinkti. Viena valdžia sakosi spręsianti pasaulio problemas, atskiroms valstybėms negalimas išspręsti. Lietuvos patirtis kaip ir žmonių protai pareguliuojami, kad kuo dažniau balsuotų už pačius blogiausius. Tą sutvarko masinės informavimo priemonės ir kiti svertai. Lietuva turi žmonių, kurių valdymas artėtų prie idealo – jeigu valdytų Dievas – bet gerai žinome, kad jų niekada niekas į valdžią neišrinks. Jau buvo mėginta, nepavyko ir niekada nepavyks.
Iš patirties žinome, kad pasaulinės valdžios neužgrobs nei geri, nei gerus tikslus turintys žmonės. Geri nei geratiksliai niekada ir negrobtų. Jiems nereikia. Pasaulis turi gyventi susitardamas. Nesusitars – negyvens, bet tai dar procesas su perspektyva. Nesusitarė šiandien arba ne viską susitarė šiandien – dažniausiai dar būna laiko rytoj. Pasaulis gali gyventi ir nuolatinių varžybų būsenoje. O pasaulinė tironija būtų susinaikinimas vienu ypu, nes be laisvės nėra žmogaus, vadinasi – ir pasaulio.
O jeigu jau bloga tvarka, visi arba didelė daugybė tuoj atpažinę sukliks – t a i ž y d a i !.. Tai jie pasaulį valdys arba valdo ir visas blogas tvarkas kuria. Tokią ištarmę ne kartą girdėjome, ja mėgsta nusiraminti komunistai, antikomunistai ir šiaip visokie neišmanėliai, o pasaulio tvarkytojams ta ištarmė be galo naudinga – jie gali už tokios pasislėpti.
Keistas psichikos reiškinys yra tas noras dėl daug ko apkaltinti ką nors neapibrėžto. Taip apkaltinus reiškinys pasirodo kaip neišvengiamybė, ir visai nieko tada nereikia daryti, nebent pasirūpinti neapykantos ir baimės dozę sąmonėje palaikyti. Ir negalvoti, kad tokia nuostata labai naudinga tiems tironams, kad ir kaip jie vadintųsi – komunistais, globalistais ar dar kitaip, jeigu jų išradingumas pavadinimams kaitalioti nesiliautų.
Nors kai kas taip ir galvoja, Viliaus Bražėno knygose taip neparašyta. Iš viso ten tautybės neminimos, o yra vienų ar kitų tikslų siekiantys žmonės. Gal ir ne vienas žydų tautybės yra tos pasaulio valdžios siekėjai, bet ne visi, o teko jam dirbti su žydais antikomunistais, ir labai tvirtais. Yra ir tokie žodžiai priede prie „Sąmokslo prieš žmoniją“ atsakymuose į „Tremtinio“ klausimus: (…) geriau dirbti su geru žydu, negu broliautis su kokiu slaptu agentu ar šiaip nevertu pasitikėjimo lietuviu.
Jeigu skirstome pagal tautybes – tironams nauda. Taip jie nukreipia dėmesį nuo savęs. Taip jie atgraso geros valios žydų tautybės žmones nekovoti prieš tironiją. Ir padeda tą dūdą pūsti komunistai – sąmoningai, o save laikantys antikomunistais ir šiaip neišmanėliai – todėl, kad jiems taip malonu.
Terminų ir veiksmų maišalynė yra patogi norintiesiems už jų pasislėpti. Maišalynė daroma su globalizmu. Pasaulio lietuvių studijų savaitėje šią vasarą Marijampolėje ir Vilius Bražėnas atskyrė du terminus – globalizaciją ir globalizmą. Globalizacija – tai dalykas savaiminis. Kai Vilniuje yra „Mc Donald’s“ restoranas, į kurį galima eiti arba neiti – tai bus globalizacija. O jeigu kas nors su naganu ar pistoletu verstų būtinai ten eiti – būtų globalizmas.
O kas tada antiglobalizmas? Gal jei kas nors uždraustų bet kam į tą amerikietišką restoraną eiti?
Tai bandymas sudėlioti terminus į savo vietas, bet negalutinis. Jie nepaaiškėjo, o jų maišatis naudinga tiems, kurie ją kuria. Tiems, kurie slepiasi ir turi ką slėpti po neaiškiais vardais.
Jį (globalizmą) kaip sąvoką pagimdęs antiglobalizmas – tokia pastaba yra V.Landsbergio straipsnyje, rodos, atpasakota Leonido Donskio mintis. Lietuvoje iš tikrųjų apie antiglobalizmą išgirdome anksčiau negu apie globalizmą. Gal jis kur nors ir buvo globalizmas, bet nesigirdėjo, o pasigirdo tik nežinia iš kur atsiradusių antiglobalistų triukšmas.
Iš to triukšmo ir prieš ką jis nukreiptas rodosi, kad triukšmautojai yra anų globalistų padalinys – sukūrė save ir triukšmaujančius prieš save – populiarinimui ir kultūringai kovojančiųjų atgrasimui. Jiems tokie reikalingi, kad jų vardą garsintų. Ne tikrąjį vardą, nes tikrasis būtų tironai. O ši neaiškybė – nežinia prieš ką, ir gali nukreipti prieš ką tik nori. Dažniausiai nukreipiamas prieš didžiųjų valstybių vadovus. O kuo dėtos valstybės dėl globalizmo? Jos nors ir galingos, bet tradicinės tautinės arba ir margesnės tautiniu požiūriu, bet vis tiek įprastos valstybės, o ne kokia nors nauja pasaulio tvarka.
Stiprios kapitalistinės valstybės, kuriose daug laisvių, yra nepriimtinos naujos pasaulio tvarkos kūrėjams, todėl prieš jas kuo dažniausiai nukreipiami dirbtinių antiglobalistų protestai. Įdomus konglomeratas – globalistai ir jų pačių sukurti antiglobalistai, jokiu būdu ir niekur neprotestuojantys prieš raudonąjį komglobalizmą.
Gal be reikalo paskubėjo pasaulio antikomunistai, visada kovoję už laisvę prieš tironus, pakeisti vardą ir taip pat pasivadinti antiglobalistais. Kovoja kaip kovoję prieš tuos pačius, vadinasi kitaip, ir kam to reikia? Klaidinamasi, manoma, kad kažkas jau „mirė“ – gal komunizmas, kad ne prieš jį, o prieš kažką naujai atsiradusį jau reikia kovoti. O tie „nauji“ dar prisisteigę tarsi prieš juos kovojančių tuo pačiu antiglobalistų vardu.
Dėl terminų aiškumo geriau, kad būtų pasaulyje tik viena kova – už laisvę ir prieš tironiją. Kurie siekia arba padeda tironijos siekti, tesivadina tironais. Kurie siekia laisvės sau ir visiems, tie – laisvės kovotojai, na, tegul ir antitironai – tada nors pavadinimų maišaties nebus.
Savaiminiam procesui nereikia visai jokių -istų – nei glob- , nei anti-. Mūsų darbas šito iššūkio akivaizdoje nėra koks nors neaiškus tiesai atviriems. Vėl klausykimės V.Landsbergio iš to paties straipsnio: Naudinga (…) ryškinti ne tiek globalizmo kaip sparčios pasaulio kaitos tikrus ir tariamus pavojus, kiek visai tikrus atsiribojimo ir atsilikimo pavojus.(…) Ir tapatybę turėti reikia, bet – (…) tapatybė tai ne atsilikimas, tapatybę reikia apginti ir atnešti pasauliui kaip vertę, kuri nebijo išmėginimų.
Giname valstybę ir nebijome globalizacijos kaip sparčios pasaulio kaitos. Bijotume, jeigu tai tikrai yra, vienos pasaulio valdžios mėginimų – apie juos perspėja Vilius Bražėnas, bet kurių daug kas neigia. Daug kas ir neigia, ir sako, kad tai tiesiog neįmanoma. Neįmanoma, kad atsirastų žmonių, to norinčių ir planuojančių. Lygiai neįmanoma, kad tie planai jiems pavyktų.
Tikriausiai nepavyks, bet ir sovietų komunizmas atrodė ir galiausiai pasirodė neįmanomas. Tačiau – buvo bandymai jį sukurti, ir kiek nuostolių, kančių per tuos bandymus pasauliui ir žmonijai. Todėl tų neįmanomų dalykų bandymus geriau sustabdyti. Ir todėl reikia apie juos žinoti. Nes įtartinas ir įnirtingas neigimas – gal dar vienas bandymas pasislėpti? Geriau yra viską žinoti. O siekti globalizacijos, kokią jau minėjome, – globalaus demokratijų solidarumo. Apgynusių savo vertę laisvų tautinių valstybių solidarumo.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"