Europos Sąjunga: bendrystė iš meilės ar išskaičiavimo?

Europos Sąjunga rengiasi didžiausiai istorijoje plėtrai. JAV leidžiamas žurnalas „Time“ domėjosi, kodėl Rytų ir Vidurio europiečiams būsima narystė bendrijoje kelia dvilypius jausmus.

Nepatiklūs lenkų ūkininkai

Vakaras Lenkijos bažnytkaimyje Skaradki, netoli Lodzės. Pradinės mokyklos sporto salė išpuošta vėliavomis, už naminėmis dešromis ir koldūnais apkrautų stalų sėdi apie 450 žmonių iš visos Lenkijos. Į ūkininkų suvažiavimą susirinkę žmonės kilnoja degtinės taureles taip sparčiai, kad jų viešnia nespėja kartu. Santūri ir ryžtinga Danuta Hubner, Lenkijos Europos reikalų ministrė, jau kelis mėnesius važinėja po miestelius, bandydama įtikinti lenkus per kitais metais vyksiantį nacionalinį referendumą balsuoti už stojimą į ES.
Perrėkdamas triukšmą vienas iš delegatų atsigręžia į ministrę ir meiliai sako: „Jeigu surengtumėte šioje salėje atvirą balsavimą dėl stojimo į ES, 100 proc. pasisakytų prieš, bet jeigu balsavimas būtų slaptas, 90 proc. pasisakytų už“. Kodėl? Ūkininkai nenori viešai pasirodyti kapituliuojantys prieš blogąsias Briuselio jėgas, kurios grindžia kelią Vokietijos užkariautojams su čekių knygelėmis. Tačiau privačiai jie jau apskaičiavo, ko vertos būsimos ES subsidijos.

Vietoj istorinių vizijų – sausa buhalterija

Tai, kas prasidėjo kaip didingas projektas, turėjęs suvienyti atsiskyrusias Europos dalis po Berlyno sienos griuvimo 1989 metais., baigiasi šaltu skaičiavimu. Dabar svarbiausia – koks bus struktūrinių fondų ir subsidijų dydis. Anksčiau kraują ir aistras kaitindavo istorinių žaizdų gydymas bei bendros ateities kūrimas, dabar visa tai nustelbė pinigų kvapas. „Pabandykite miesto aikštėje rėžti kalbą apie žemyno suvienijimą pirmą kartą nuo Karolio Didžiojo laikų, ir jus garantuotai nušvilps; pabrėžkite, kad narystė sumažins tarifus, padidins įmonių pelną, apskritai „apsimokės“, ir jums draugiškai tapšnos per petį bent jau įmonių vadovai“, – rašo „Time“. Romantinį jaudulį abiejose padalytos ES pusėse pakeitė gerai pažįstama trintis tarp nacionalinių, regioninių ir individualių interesų.
Rytų Europą kankina nuotaikų dvilypumas. Nors kiekvienoje iš dešimties šalių kandidačių daugiau žmonių pasisako už narystę ES nei prieš, yra apatiška mažuma, kuri neturi nuomonės. Skaradkų ūkininkai – tipiškas pavyzdys, koks nusivylimas apėmė žmonės, kurie dar visai neseniai entuziastingai palaikė narystę ES.
Rumunijos prezidentas Ionas Iliescu teisus sakydamas, kad „niekur žodis „Europa“ neskamba taip stipriai ir nesukelia tiek emocijų kaip Rytų šalyse“, bet tas skambėjimas pradeda išsiderinti. Apklausos rodo, kad labiausiai narystę ES palaiko tautos, esančios toliausiai nuo priėmimo (Bulgarijoje ir Rumunijoje, kurios norėtų į ES įstoti iki 2007 m., rėmėjų skaičius siekia 70 proc.). Ant priėmimo slenksčio esančiose šalyse daugėja abejojančiųjų (tik keturiose iš dešimties kandidačių daugiau kaip pusė gyventojų mano, kad narystė ES išeis į gera). Pagaliau bendrijos viduje žmonės mažiausiai mėgsta ES (visoje Sąjungoje mažiau kaip 50 proc. žmonių mano, kad narystė yra naudinga). Kodėl daugeliui ES įsipyko dar net neįstojus? – klausia „Time“.

Estai – vieni didžiausių skeptikų

Daugelis šalyse kandidatėse baiminasi, kad integracija į ES bus labiau žingsnis atgal nei šuolis į priekį. Išsikovoję nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Estijos vadovai pavertė šalį laisvosios rinkos laboratorija. Praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Estija nurėžė beveik visas valstybines subsidijas, privatizavo beveik visą valstybės turtą ir vienašališkai sumažino visus prekybos tarifus. Dėl to šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) auga daugiau kaip 5 proc. Paradoksalu, kad norėdama įstoti į ES Estija turės tapti didesne protekcioniste – pagal ES reikalavimus ji turės atstatyti kelis tūkstančius tarifų, kuriuos anksčiau buvo panaikinusi. Darbdaviai bamba dėl naujų darbo sąlygų taisyklių, pradedant atostogomis, baigiant sveikatos ir saugumo standartais, nustatytais šalims, kurių BVP vienam gyventojui triskart didesnis nei jų.
Nors atnaujintuose Estijos keliuose stovi ženklai, nurodantys, kad jie modernizuoti už ES lėšas, tik 33 proc. estų ir latvių palankiai vertina narystę ES. Tai mažesnis rodiklis nei bet kurioje kitoje šalyje kandidatėje. Daugelis laiko Sąjungą pusiau socialistiniu ir kultūriškai vienalyčiu politiniu dariniu – net viena populiariausių Latvijos popžvaigždžių dainų vadinasi „Europa mūsų nesupranta“. Vis dėlto šios nuotaikos nesusiformuoja į politinę opoziciją. Visos pagrindinės Estijos partijos pasisako už narystę. Tačiau jos narystę vertina ne kaip palaimą, bet kaip apsigynimą nuo galimo revanšizmo atgimimo Rusijoje arba kaip neišvengiamą sprendimą mažai šaliai su 1,5 mln. gyventojų.
Žinomas euroskeptikas, teisės profesorius Igoris Grazinas susilaukia pritarimo, kai šelmiškai lygina ES ir SSRS. „Paralelės yra tobulos. Vienintelis skirtumas, kad sovietai apdovanodavo, kai gamindavome perteklių, o ES – kai gaminame kuo mažiau“, – samprotauja jis.
Europos integracijos biuro Estijos padalinio direktorius Henrikas Hololejus supranta, kodėl kai kurie žmonės prieštarauja narystei. „Įdomu, kad ši tendencija ypač ryškiai auga tose potencialiose šalyse kandidatėse, kurios vystosi greičiau nei kitos, – pastebi jis. – Žmonės ten aiškiau suvokia, kad ES neatsakys į visus klausimus. Dauguma žmonių tai suprasdami gali gyventi, kiti – ne“.

Slovėnijos ekonomikos paradoksas

Kita šalis, stebinanti savo nepatikliu požiūriu į ES, yra Slovėnija. Vakarų investuotojai jau pamėgo Slovėnijos ekonomiką su 4 proc. augimu ir moderniais įstatymais. Šalis vystosi taip sparčiai, kad jos BVP vienam gyventojui (16 tūkst. JAV) jau pasiekė 69 proc. ES vidurkio. Tai skamba didingai, bet gali tapti ir problema. Kai BVP vienam gyventojui pasieks 75 proc. (tikėtina, kad tai atsitiks 2004 m.), Slovėnija nebeteks teisės naudotis struktūrinėmis subsidijomis, kurios kitu atveju sroventų iš ES biudžeto. Ligi šiol vyriausybei nepavyko susitarti, kad išvengtų keistos ir politiškai pražūtingos bausmės už ekonomikos augimą.
Slovėnijoje įsiplieskė ginčai: ar turi vyriausybė žengti absurdišką ekonomikos užšaldymo žingsnį, kad galėtų gauti subsidijų? „Tauškalai, – sako Europos reikalų ministras Janezas Potocnikas. – Aš mielai atidėčiau stojimą į ES, jei tik galėtume pakelti savo BVP bent vienu punktu“. Tad 53 proc. slovėnų, kurie dar neapsisprendė ar mano, kad stojimas į ES yra netikusi idėja, galima atleisti entuziazmo stoką, mano „Time“.

Viltis apkartina netikrumas

Apskritai tikimasi, kad Rytų ir Vakarų ekonomikų susiliejimas padidins šalyse kandidatėse gyvenančių žmonių pajamas. Tačiau iki šios Pažadėtosios žemės dar teks išgyventi padidėjusį nedarbą, didžiulį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų, o infliacija gali sukrėsti pagrindinių prekių, pavyzdžiui, maisto ir energijos kainas. Pagrindinės Europos ekonomikos galbūt nėra tas lokomotyvas, kokį įsivaizduoja naujieji keleiviai. Dabartinės bendrijos narės taip pat suvaržytos ES taisyklių, kurios, pavyzdžiui, neleidžia sumažinti mokesčių ar padidinti biudžeto deficitą.
Visuomenės viltys šalyse kandidatėse pažeistos. „Žmonės prisimena sistemos pasikeitimus 1990–aisiais. Tada laisvoji rinka ir užsienio investicijos įžiebė revoliuciją, bet žmonės pakėlė tas milžiniškas permainas. Jie mano, kad ir šįkart bus panašiai. Aš nemanau“, – sako Peteris Balazsas, Vengrijos valstybės sekretorius, atsakingas už Europos integraciją.
ES reklamuojama kaip sėkmingas sandėris, pastorinsiąs žmonių pinigines. Bet rinkėjai šalyse kandidatėse, regis, žino geriau. Jie gali matyti, kad Vokietijos susivienijimas nevyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi, nepaisant šimtų milijardų eurų, išleistų buvusios VDR gerovei. Tuo tarpu dabartinės ES narės planuoja iki 2006 metų išleisti ne daugiau kaip 40 milijardų eurų naujokėms paremti. Tai sudaro mažiau nei 15 proc. jų BVP, o po 2006 metų finansavimas bus svarstomas iš naujo.

Ūkininkų mirties šokis

Įgyvendinant tokią taupymo programą, iš plėtros vieni išloš, kiti praloš. Dabar apsaugotos pramonės šakos, kaip antai plieno, maisto ir telekomai, gali nukentėti, kai bus panaikinti nacionaliniai tarifai ir subsidijos, tuo tarpu mažos kompanijos bus priverstos užsidėti užsienio maisto pramonės užkariautojų grandines arba bankrutuos, nesugebėdamos laikytis ES saugumo ir aplinkos standartų, prognozuoja „Time“.
Tarp didžiausių pralaimėtojų bus ūkininkai, kurie garsiausiai reiškia nepasitenkinimą būsima ES plėtra. Jie žino, kad bendrosios žemės ūkio politikos gausiai finansuojama produkcija iš dabartinių narių juos kaip reikiant aptalžys, kai tik išnyks prekybos barjerai, ir kad jie patys iš Briuselio gaus tik ketvirtadalį tos paramos, kuria bus finansuojami Vakarų ūkininkai. Rumunija, besirengianti įstoti į ES 2007 metais, yra puikus liūdno ūkininkų likimo pavyzdys. Šalyje yra 5,1 mln. ūkių, mažesnių nei 3 ha (ES ūkio vidurkis 18 ha); žemės ūkio gamyba sudaro 11 proc. BVP (ES 2 proc.). Liublianos universiteto dekanas, buvęs užsienio reikalų ministras Joze Mencingeris sarkastiškai siūlo apginti ūkius Rytuose taip: „Reikia juos registruoti kaip kultūrinės veiklos formą, pavyzdžiui, folklorinius šokius, nes jie labiau susiję su mūsų gyvenimo būdu nei su pelnu“.

Sėkmė nusišypsos aktyviems ir jauniems

Žinoma, bus ir laimėtojų, teigia „Time“. Pirmiausia tai stambusis verslas, įskaitant kai kuriuos Rytų verslininkus, kurie gamina Vakarų standartus atitinkančią produkciją, bet moka mažesnius atlyginimus. „ES suteikia progą lenkiškiems produktams“, – sako Klausiuszas Balcerzakas, bendrasavininkis kelių įmonių, kurios kasmet eksportuoja 17 tūkst. tonų tradicinių mėsos gaminių. Jis taip pat turi kelias aukščiausios rūšies kulinarijos parduotuves Berlyne ir Romoje, o gaminių kokybė tokia, kad galėtų dar daugiau eksportuoti. „Būčiau laimingas, jei įstotume į ES rytoj – sumažėtų 40 proc. įvairių mokesčių, ir tada galėčiau puikiausiai konkuruoti su Vakarais savo gaminių kokybe ir kaina“.
Narystė Sąjungoje būtų naudinga ir statybos kompanijoms bei vietos darbininkams, kurie pasinaudotų ES subsidijomis keliams tiesti, atliekų tvarkymo įmonėms ir kitiems infrastruktūros objektams. Jauniems ir išsilavinusiems atsivers galimybės studijuoti ir dirbti užsienyje. Šiuos optimistinius lūkesčius estų viešosios nuomonės tyrėjas vadina „senelės faktoriumi“ – pagyvenę žmonės, kurie nieko gero nebesitiki, „palaiko plėtrą, nes mano, kad ji bus naudinga jų vaikams ir vaikaičiams“.

Bilietas tik į „antrą klasę“

Prie bilieto į ES prisegtų 80 tūkst. puslapių įstatymų ir taisyklių nušluos daugelį mielų papročių. Štai rugpjūčio mėnesį čekai turėjo atsisakyti savo tradicijos plikomis rankomis rinktis nesuvyniotas spurgas ir kitus pyragaičius, nes to reikalauja ES taisyklės. Būta aštrių protestų. Individualiai tokio pobūdžio permainos nedaug reiškia, bet jos nervina žmones kaip bendruomenę, versdamos manyti, kad naikinama jų nacionalinė kultūra. Buvęs Čekijos ministras pirmininkas ir žymus euroskeptikas Vaclavas Klausas sako: „Neturime leisti, kad ištirptume Europoje kaip cukraus gabaliukas arbatos puodelyje“.
Šalims kandidatėms pradeda aiškėti ir kitas nemalonus dalykas – jie stoja į ne itin draugišką broliją. Parama naujokių ir senbuvių ūkininkams susilygins ne greičiau nei po septynerių metų – priešingu atveju Prancūzija ir Vokietija vetuos plėtrą, kad apgintų savo ūkininkus ir biudžetus. Naujų narių piliečiams bus uždrausta laisvai dirbti ir gyventi visoje ES mažiausiai penkerius metus, kad didžiųjų Europos valstybių politikų neužgriūtų rinkėjų pyktis dėl nevaldomos imigracijos.
Ludekas Zahradnicekas, už plėtros propagandą atsakingas Čekijos pareigūnas, tėvynainiams, kurie tai vertina kaip diskriminaciją, argumentuoja: „25 proc. išmokų geriau negu nieko“. Bet „antros klasės“ statusas vis vien maudžia širdį, rašo „Time“.
Yra dar viena problema, kuri verčia nerimauti ir pačius ES įkūrėjus: jos institucijų neveiksmingumas ir neprieinamumas. Tik keletas ES niekintojų eina taip toli kaip estas Uno Silbergas, laikantis rankoje fantastišką sąrašą, kuriame surašytos 22 priežastys, kodėl ES nesiskiria nuo SSRS (Nr.5, Interpolas tas pats, kas ir KGB; Nr.11, Europos Komisija panaši į politbiurą).
Bet daugelis Rytuose įtaria, kad Briuselio žaidimas visada bus nukreiptas prieš naujokes – kurių visų BVP bendrai paėmus prilygsta vienai Olandijai. Vaclavas Klausas sako, kad jo šaliai pasiūlytos stojimo sąlygos „buvo visiškai vienašališkas diktatas ir mažos stojančios valstybės galimybės daryti įtaką procesui yra labai mažos“. Jo nuomone, neįmanoma likti už ES ribų, bet iš Briuselio grįžę į namus Rytų ir Vidurio europiečiai karčiai nusivils: „Netikiu pasakomis apie viena kitą mylinčių Europos valstybių bendriją. Tai didžiulės kovos laukas, kuriame kiekviena šalis siekia maksimalių tikslų“.

Vienintelė išeitis – prisitaikyti

Valery Girscard d’Estaingo vadovaujamas Europos Konventas, į kurį renkasi delegatai iš visos Europos, taip pat ir šalių kandidačių, dabar ieško būdų, kaip rekonstruoti ES, kad ji taptų artimesnė rinkėjams ir efektyviau veiktų. Europos Parlamento narys liberalas Adrew Duffas įsitikinęs, kad Konventas rekomenduos nemaža suvereniteto galių perduoti ES centrinėms institucijoms, o tai naujoms narėms skausmingai primins sovietinio stiliaus diktatą bei skatins susimąstyti, kur iš tikrųjų juos veža ES autobusas.
Kad ir ką kas kalbėtų, istorija kol kas yra plėtros pusėje. Sąjunga nebeslepia savo trūkumų kaip pirmomis dienomis po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai ES rietė nosį naujoms Rytų demokratijoms taikydamos, anot čekų analitiko Jonathano Steino, „civilizacinius standartus“, pagal kuriuos išsivadavusios šalys „simboliškai ir materialiai sugrįžtų į Vakarus“. Dabar šalys kandidatės skeptiškesnės. Šių šalių politikai tebesiekia narystės, bet bando išsiderėti geresnes sąlygas. Jų negalima kaltinti nedėkingumu ar iracionalumu, – jie paprasčiausiai subrendo. Garbinimas liovėsi; jį pakeitė šiurkščiai modernus ir vakarietiškas savanaudiškų interesų, skirtingų nuomonių ir, ko gero, abejingumo, mišinys. Galbūt tai ženklas, kad istorinis Europos susivienijimas, nepaisant visko, bus veiksmingas: naujokės tobulai prisitaikys prie klubo papročių, rašo „Time“.

Parengė Arvydas JOCKUS

© 2002 "XXI amžius"