Antiglobalistiniai judėjimai
vis populiarėja
Pastaraisiais metais daugelis
stambius tarptautinius renginius organizuojančių šalių priverstos
itin rūpintis dalyvių apsauga. Štai praėjusių metų pabaigoje Prahoje
vykusio NATO viršūnių susitikimo metu tikėtasi maždaug 10-12 tūkstančių
antiglobalistų bei jų šalininkų demonstracijų, todėl Čekijos valdžia
miesto centrą įpareigojo saugoti daugiau nei dešimčiai tūkstančių
policininkų. Antiglobalistai viešai protestuoja prieš ,,pasaulinio
kapitalizmo atstovus, oficialių renginių metu gatvėse kyla neramumai.
Situacija Genujoje, vykstant Didžiojo Aštuoneto valstybių vadovų
susitikimui, ir Sidnėjuje vykusio Pasaulio prekybos organizacijos
susitikime niekuo nesiskyrė nuo antiglobalistų surengto protesto
mitingo Florencijoje, skirto atkreipti žmonijos dėmesį į galimą
karinį konfliktą Irake.
Antiglobalistų argumentai
bei ideologija
Tradiciškai antiglobalistai sakosi
ginantys skurdžiau gyvenančiųjų teises, jie protestuoja prieš
bet kokias kapitalizmo apraiškas. 2002-aisiais imta aktyviau protestuoti
ir prieš karines struktūras. Tačiau šių protesto akcijų metu dažniausiai
nukenčia niekuo dėti žmonės. Nuosaikesnių pažiūrų antiglobalistai
skatina žurnalistus daugiau dėmesio skirti ne kovai su ekstremistais,
bet aplinkosaugai. O ir apskritai pasisakoma už visišką laisvę.
Pasak antiglobalistų, kiekvieno eilinio valstybės piliečio norai
svarbesni už visos šalies interesus. Tikrovėje kilnios idėjos
nesuderinamos su būdais, kuriais siekiama šių tikslų įgyvendinimo.
Nė vienas tikrųjų antiglobalistų lozungų nerodo kryptingos jų
veiklos ir ateities veiksmų perspektyvų. Antiglobalizmas taip
ir nesugebėjo pasiūlyti teisingiausios pasaulio valdymo koncepcijos.
Tačiau net ir didžiausi skeptikai sutinka, jog antiglobalistiniai
judėjimai turi ideologinį bei ekonominį pagrindą. Klaidinga būtų
manyti, kad idėjų naujieji antiglobalistai semiasi iš marksizmo-leninizmo
klasikų veikalų. Didelę įtaką antiglobalistams turi amerikiečio
Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys. 1970-aisiais
Dž.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja - jis siūlė 1 proc.
pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo.
Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus
būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai
pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei
iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį
Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę
krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.
Kas slypi už antiglobalistų
pečių
Pastebimi ir tam tikri antiglobalizmo
pokyčiai, šį judėjimą palaiko nemažai intelektualų. Žmonės stengiasi
suvokti, kuo globalizacija skiriasi nuo antiglobalizacijos. Vis
didesnė žmonijos dalis ima suprasti, kad mus ištiko ekonominė,
mokslinė, ekologinė ir valdymo krizės.
XX amžiaus septintasis dešimtmetis daugelio atmintyje išliks kaip
hipių judėjimo, protestų prieš karus Vietname ir Alžyre, antifašistinių
demonstracijų ir studentų judėjimų dešimtmetis. Specialistai mano,
kad šio dešimtmečio įvykiai gerokai paspartino antiglobalistinius
judėjimus. Dauguma televizoriaus ekrane kartkartėmis pasirodančių
antiglibalistų šio judėjimo netapatina su jokiomis religinėmis
doktrinomis.
Daugelis kaltina antiglobalistus apeliuojant į žemiausius žmogaus
instinktus, skatinimu griauti, o ne kurti. Nors vieningas nuostatas
turinčio antiglobalistinio judėjimo nėra ir po šiuo vardu slepiasi
įvairių pažiūrų žmonės, už antiglobalistų pečių slepiasi ne viena
įtakinga organizacija bei asmenybė. Nors iš pirmo žvilgsnio ir
atrodo, esą antiglobalizacija gina nuskriaustųjų interesus, iš
tiesų ji palaiko agrarinį protekcionizmą, kurio įtaka Europoje,
ko gero, niekas nelinkęs abejoti. Kiekvienas Europos ūkininkas
nuo Sicilijos iki Suomijos kasdien gauna vieną dolerį subsidijų,
kai tuo tarpu trečiojo pasaulio šalių gyventojai už tokią ar dar
mažesnę sumą privalo išgyventi. Antiglobalizmą palaiko ir radikalių
pažiūrų mokslininkai ekologai, norintys apsaugoti pasaulį nuo
galimos pražūties ir tuo pat metu norintys uždrausti genetiškai
modifikuotus maisto produktus, pasisakantys prieš žmonių klonavimą.
Netiesiogiai antiglobalistus palaiko ir kai kurios katalikiškos
organizacijos, kurios ne visada linkusios pritarti galimiems kitų
organizacijų siūlomiems problemų sprendimo būdams, pavyzdžiui,
prezervatyvų dalijimui skurstančiose Afrikos šalyse, siekiant
sustabdyti AIDS plitimą.
Antiglobalistiniais judėjimais linkusios pasinaudoti kai kurios
stambios tarptautinės korporacijos, ypač tada, kai norima nukreipti
vartotojų pyktį į konkurentus. Atsiranda net ir antiglobalistų
rengiamuose mitinguose dalyvaujančių milijonierių.
Radikalioms pažiūroms atstovaujančios politinės partijos kuriasi
daugelyje pasaulio šalių. Ypač didelio populiarumo jos sulaukia
Viduržemio jūros regiono valstybėse bei Lotynų Amerikoje. Tokios
politinės partijos pabrėžia, kad visame pasaulyje iki šiol daug
kalbama apie globalizaciją, tačiau beveik nieko nedaroma. Radikalai
pasisako už rinkos laisvę, ekonominę globalizaciją, užtikrinančią
demokratiją ir žmogaus laisves. Šių politinių partijų atstovai
tvirtina esą niekuo nesusiję su vadinamaisiais antiglobalistais
ir pabrėžia, kad tikslo linkę siekti visiškai skirtingomis priemonėmis.
Apklausos rodo, kad JAV
vertinamos gana palankiai
2002-ųjų pabaigoje 44 pasaulio
šalyse buvo surengta didžiulė viešosios nuomonės apklausa, kurios
metu norėta sužinoti, ar įvairiose šalyse keičiasi požiūris į
antiglobalizmą, kurį daugelis linkę sutapatinti su antiamerikanizmu.
Apklausos rezultatai kai kuriose šalyse buvo netikėti. Pavyzdžiui,
Prancūzijoje nusiteikusiųjų prieš JAV sumažėjo 1 proc., Ukrainoje
10 proc., Rusijoje 25 proc., Uzbekistane net 29 proc.
Prancūzijoje JAV labiausiai nesižavi ten gyvenantys musulmonai.
Teigiama, kad šiandien Prancūzijoje gyvena apie septynis milijonus
musulmonų, iš kurių apie šeši milijonai yra išeiviai iš Šiaurės
Afrikos valstybių. Prancūzijoje vos ne kasdien pranešama apie
sulaikytus su didelėmis pinigų sumomis, ,,Al Qaedos teroristų
tinklo brošiūromis ar tam tikromis cheminėmis medžiagomis islamo
išpažinėjus. Nežymiai pakitęs prancūzų požiūris į JAV didžiąja
dalimi nulemtas vis didėjančio nepasitenkinimo šalyje apsistojusiais
islamo fundamentalistais. Prancūzai nemano, kad Jungtinės Valstijos
skelbia karą visiems pasaulio musulmonams, tačiau baiminasi, kad
per artimiausius kelerius metus jų šalyje pagausės etninių bei
religinių konfliktų.
Vokietijoje JAV vertinamos kur kas nepalankiau. Šioje šalyje JAV
nepalankiai vertina 17 proc. apklaustųjų. Nemeilę Amerikai demonstruoja
ne tik studentai, bet ir garbaus amžiaus sulaukę žmonės. Studentus
pagal pažiūras būtų galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji
grupė yra įsitikinusi, kad JAV išlieka pasaulio demokratijos garantu
ir pritaria visiems jos žingsniams. Antroji grupė mano, jog amerikiečiai
galėtų geriau tvarkyti savo vidaus reikalus, tačiau kitose srityse
Amerikos nekritikuoja. Trečioji grupė Ameriką laiko imperialistine
valstybe, kuriai terūpi tik nafta ir kuo didesnė valdžia. Likusieji,
kurių ne tiek jau daug, kaltina JAV visomis būtomis ir nebūtomis
nuodėmėmis.
Bene labiausiai Amerika žavisi čekai, net 70 proc. apklaustųjų
šią šalį vertina teigiamai. Pirmąja to priežastimi galėtų būti
tai, kad čia antiamerikietiškumas siejamas su jau praėjusiais
komunistiniais laikais. Antroji priežastis Čekija įsikūrusi
Vidurio Europoje, todėl ilgainiui ji perima kaimyninių šalių nuostatas,
vertybes. Na, o trečioji priežastis būtų tokia: Čekija pastaraisiais
metais pasijuto esanti visateisė pasaulio valstybė, čia vyko Pasaulio
banko posėdis, Tarptautinio valiutos fondo bei NATO viršūnių susitikimai.
Be JAV paramos, Čekijoje tokie tarptautinio masto renginiai tikrai
nebūtų vykę.
Antiglobalizacija ir
nemeilė JAV
Daugelis apklaustųjų visose šalyse,
tarp jų ir Rusijoje, pabrėžė, kad pasauliui visiškai užtenka vienos
supervalstybės, t.y. Jungtinių Amerikos Valstijų. Priešingu atveju
pasauliui iškiltų pasaulinio karo grėsmė. Šiandien JAV yra ta
valstybė, kurią stebi visos kitos ir kurią arba myli, arba neapkenčia.
Todėl ir visos simpatijos bei antisimpatijos tenka būtent jai.
Nei antiglobalizacija, nei antiamerikietiškos nuostatos pasaulyje
nėra naujas reiškinys. Dar XIX amžiuje prancūzas Žozefas de Mestras
rašė, kad amerikietiškasis optimizmas slypi protestantizme, kai
tikima, kad bet kokias iškilusias problemas galima įveikti pasitikint
savo jėgomis. Kitos šalys net ir šiandien nėra linkusios taikstytis
su tokiu pasitikėjimu savimi.
Žlugus Sovietų Sąjungai, JAV tapo vienintele pasaulio supervalstybe.
Šios šalies neapkenčia valstybės, gaunančios didžiulę ekonominę
paramą, pavyzdžiui, Egiptas ir Jordanija, kurios už paramą atsilygina
priešiškumu. Kitos neapykantos JAV priežastys globalinio ir
politinio pobūdžio, vis didėjantis amerikietiškosios kultūros
plitimas, vienašališkas požiūris į kai kurias tarptautines problemas.
Pasaulinės globalizacijos priešininkai beveik visais atvejais
kovoja prieš Jungtinių Amerikos Valstijų mėginimą primesti savo
valią sprendžiant visai žmonijai aktualias problemas.
Gražina MINKAUSKAITĖ
© 2003"XXI amžius"