Baltųjų rūmų šeimininko nuomonė nepasikeitė

Atstovų rūmuose JAV parlamentarams kalba prezidentas Džordžas Bušas

Pasaulis kiek lengviau atsiduso išklausęs JAV prezidento Džordžo Bušo metinį pranešimą Kongresui. Mat galingiausios pasaulio valstybės vadovas kol kas nepaskelbė karo Irakui, kaip buvo laukta, ir leido suprasti, jog, atsižvelgdamos į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių raginimą suteikti JT ginklų inspektoriams daugiau laiko, siekiant ištirti įtartinus objektus Irake, JAV neprieštaraus. Inspektorius, o ypač Jungtines Valstijas, be kitų Irako masinio naikinimo ginklų, labai domina, kur yra juodligės sukėlėjų atsargos. Irakas skelbiasi jas sunaikinęs, tačiau Vašingtonas tuo netiki. Taip pat neaišku dėl 6,5 tūkst. bombų su cheminiais užtaisais. Todėl Dž. Bušas pažymėjo, jog, praėjus dvylikai metų nuo jo tėvo laimėto Persijos įlankos karo, išlaisvinant Irako užgrobtą Kuveitą, Irakas vėl kelia didžiulę grėsmę pasauliui. JAV prezidentas aiškiai leido suprasti, kad Vašingtono kantrybė baigėsi, nes Irako diktatorius net nesirengia paklusti pasaulio bendruomenei, atsisakant masinio naikinimo ginklų. JAV vadovas taip pat nedviprasmiškai pareiškė, kad Jungtinės Valstijos, siekdamos galutinai išrauti pavojingą Irako auglį, imsis karo veiksmų vienos, nepaisydamos savo sąjungininkų Europoje, visų pirma Vokietijos ir Prancūzijos, prieštaravimo. Dž.Bušas taip pat kreipėsi į JAV karius, dislokuotus Persijos įlankos regione, pareikšdamas, kad lemtinga valanda artėja, ir ragino juos būti visiškoje kovos parengtyje.

Apie naujas politologines sumaištis

Pareiškimas

Kuo skiriasi Europos centro-dešinieji nuo Eurazijos centro netikrų “dešiniųjų”? Mažiausiai dviem esminiais dalykais, o Lietuvoje – ir dar kai kuo. Esminiai dalykai - požiūris į žmogaus teises ir valstybės valdymo sąrangą.
Europoje centro dešinei, tai yra krikščionims demokratams ir konservatoriams, žmogaus teisės yra vertybė, kurios neginti - tiesiog neatleistina. (Todėl kai kurie ten dabar turi moralinių kančių, kai pragmatiniais sumetimais “reikia” užmerkti akis dėl Čečėnijos civilių gyventojų kankinimų ir žudymų, kad neva nebematydamas nepasmerktum Rusijos vadovų veiksmų bei požiūrio.)
Eurazijos centrui, kurio valdžia norėtų vaizduoti dešinesnę, patogiai oponuodama savo komunistams, žmogaus teisės yra ne vertybė, o kliūtis po kojų, į kurią, tarptautinei aplinkai leidžiant, per daug nė nekreipiama dėmesio. (Čia visai maža reikšmės, ar dar kas pasapnuoja Leniną ir komunistų manifestą, ar jau kitokias uzurpacijos bei prievartos formas.)
Kai Europos centro dešinieji tobulina valstybės valdymą bei sąrangą, jie elgiasi atsargiai ir nesikėsina į visuomenės valdymą. Šis tikslas ryškus būtent Eurazijoje, kur valstybės valdymo idealas - autokratija ir ją įkūnijanti vadinamoji “stipri” (dažnai pavojingai kompleksuota) asmenybė su atsiskleidžiančiais žiaurumo bruožais. Tada skleidžiasi ir beribystė - “bespredielas”, Europos demokratijai nepriimtinas reiškinys. Europą turi saugoti teisinės valstybės principai, kurių nepasiilgstama Eurazijoje; ten imponuoja “tvarka” bet kuria kaina; o kairė ir netikra “dešinė” susipyksta nebent dėl pinigų.

Saga prie Maskvos žipono

Kol socialdemokratai bando perrašyti Lietuvos istoriją, Maskva jau beveik atvirai užsimojo padaryti Lietuvos valdžią sau paklusnia. Štai Rusijos prezidento V.Putino specialusis pasiuntinys Kaliningrado klausimams Dmitrijus Rogozinas, niekieno nekviestas, kaip į savo tėvoniją buvo atvykęs į Vilnių susitikti su A.Brazausku, G.Kirkilu ir R.Paksu. Susitikimo su prezidentu V.Adamkumi šiame D.Rogozino sąraše nebuvo: Maskva jį jau „nurašė“. Toks oficialaus Kremliaus atstovo oficialaus Lietuvos Prezidento ignoravimas aiškiai rodo, kaip Rusijoje žiūrima į Maskvai neįtinkančius Lietuvos politikus. Beje, Lietuvos valdžia apie Maskvos „revizoriaus“ atvykimą sužinojo tik iš Rusijos informacijos agentūrų pranešimų. Vargu ar Rusijos emisaras tokiu būdu drįstų atvykti į kitą save gerbiančią valstybę. D.Rogozino atvykimas pastatė į gana keblią padėtį naujai išrinktąjį prezidentą R.Paksą, kurio komanda paskelbė pareiškimą, kad esą neaišku, kas iš Lietuvos vadovų pakvietė tą D.Rogoziną. Tiesa, tikėti R.Paksu, o ypač jo štabu, vargu ar verta. Juk niekas kitas, o išrinktasis Prezidentas, niekieno neverčiamas, sukvietęs užsienio valstybių diplomatus, visam pasauliui pranešė, kad jo užsienio politikos prioritetas bus santykių su Rusija stiprinimas. Beje, kažkodėl labai mažai kas atkreipė dėmesį į neseną kito Kremliaus emisaro Jevgenijaus Primakovo apsilankymą Vilniuje ir ką jis ten veikė, su kuo susitiko. Negi tik su savo artima bičiule K.Prunskiene? Nors ir tai jau daug ką pasakantis faktas.

Algirdas Brazauskas: turima patirtis leidžia tikėtis sėkmingo ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo

Ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas

Lietuva iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų planuoja gauti daugiau kaip 1,5 milijardo eurų. Kaip Lietuva panaudos šias lėšas, gali parodyti jau turima mūsų šalies patirtis naudojant finansines lėšas iš kitų ES programų: PHARE, ISPA ir SAPARD. Kaip šios lėšos buvo gautos ir panaudotos, Eltai atsakė ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas.

Gerbiamas Premjere, priminkite, kada prasidėjo PHARE programa Lietuvoje? Kiek buvo gauta lėšų iš PHARE programos ir kur jos buvo panaudotos? Kada baigėsi PHARE programa?
Lietuvai PHARE parama teikiama nuo 1991 metų. Pagrindinis programos tikslas - remti šalių kandidačių pasirengimą narystei ES bei stiprinti šalių kandidačių institucinius ir administracinius gebėjimus įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus.
Lietuvai per Nacionalinę PHARE programą kasmet skiriama bazinė 42 mln. eurų suma, tačiau kiekvienais metais Lietuva gauna ir papildomų PHARE lėšų. 1991-2002 metais per Nacionalinę PHARE programą Lietuvai yra skirta beveik 500 mln. eurų ES paramos lėšų.

Žingsniai į ateitį

Taip atrodo, kad ateities jau nėra, tad nebūtų ir prasmės apie ją kalbėti. Valstybės žingsniai, atrodo, jau pasidarę žingsniais į Rusiją. Po paskiausių Seimo rinkimų įsitvirtinę komunistai Rusijai atidavė energetiką, dabar rinkimų propaganda sukūrė dar vieną Rusijos statytinį, o iš Lietuvos telieka tik likučiai. Nei ateities, nei žingsnių... O vis dėlto reikia žingsniuoti. Per pačių tobulėjimą reikia žingsniuoti. Aplinkybės gali pasikeisti. Ir ši nepriklausomybė buvo atnešta palankių aplinkybių, apie kurias menkai svajojome. Pasinaudojome nesvajotomis tiek, kiek buvome pasirengę. Mažai ar pakankamai – gali kas kaip nori sakyti. Galėjo būti ir dar mažiau. Dar buvo didvyrių, tik be reikalo juos sunaikinome. O save ateičiai reikia rengti. Nepalankiomis aplinkybėmis – ištverti, palankiomis – pasinaudoti.
Apie bjaurastį ir kas ji yra. Dabartis yra nekokia, nes labai daug bjaurasties aplinkui. Nedažnai pasitaiko, kad kas pajėgtų ją nugalėti – nei patiems, nei kitiems nepasiseka. Bjaurastis yra, ji triumfuoja, o nevilties, į ją, triumfuojančią, žiūrint, vis tiek nėra. Tai todėl, kad visko ji nenugalės. Visai paprastai – ji pati savęs ima neapkęsti. Tada visų nuostabai ji ima save naikinti, o susinaikintos vietoje atsiranda kas kita. Ko gero, kaip ir gamtoje – iš mėšlo gėrybės dygsta.
Bet ir nusiraminus, kad kas gera išdygs, nereikia būti mėšlu tąja blogumo prasme nei blogumo savyje pakęsti. Užtenka žinoti, kad jis mumyse yra, ypač kai negalime jo atsikratyti. Žinojimas, kaip savotiška atgaila, yra patręštos dirvos palaistymas, kad gėrybių augimas būtų greitesnis. Bet ir tarp sąmoningai nelaistančių jos vis tiek dygs, tik gerokai lėčiau. O gal kas kitas palaistys?

Prancūzų požiūris į Baltijos valstybes devintajame dešimtmetyje

Galima sakyti, kad istorijos žvilgsnis į Baltijos valstybes visuomet buvo labai ribotas. Iki tol, kol jas užkariavo carai, ji šias valstybes matydavo tarsi pastatytą dalį, iš kurios lošdavo tarpusavyje besivaržančios valstybės; Baltijos valstybėms tapus Rusijos imperijos dalimi, istorija paskandino jas kitų imperijos tautų masėje. Istorija ne itin gilinosi į Baltijos valstybes po nepriklausomybės atkūrimo, o jų aneksiją aprašė viso labo keliomis eilutėmis skyrelyje „SSRS teritorijos plėtimas“.
Šios citatos autorius yra Jean Cathala1. Ji, atrodo, puikiai atspindi prancūzų skaitytojų požiūrį į šias šalis, vyravusį daugelį metų. Ji patvirtina markizo de Custino žodžius, kuris, dar 1830 metais lankydamasis Rusijoje, be jokių iliuzijų, rašė: neteisybė užsimiršta, gėda praeina, lieka tai, kas įgyta.
Nuo 1940-ųjų, ištisus penkis dešimtmečius, Baltijos valstybės, tapusios sovietinėmis respublikomis, prancūzams iš tikrųjų buvo beveik terra incognita. Kai devintojo dešimtmečio pabaigoje Baltijos valstybės vėl atsirado, niekas, išskyrus nebent keletą specialistų, nežinojo, kur bent apytiksliai jas reikėtų žymėti žemėlapyje, nes jų sienos buvo išnykusios, o pavadinimai pasikeitę. Pusės amžiaus prireikė tam, kad Baltijos valstybės priverstų vėl kalbėti apie save. Nuo 1940 metų rugpjūčio, kai šias tris šalis de facto aneksavo SSRS, jos visiškai išnyko iš prancūzų viešosios nuomonės regėjimo ir, reikia pripažinti, interesų lauko, nes ši ilgą laiką buvo užimta atstatymo darbų keliamų sunkumų. Jei prancūzas norėdavo gauti informacijos apie Baltijos valstybes, tai, neskaitant puikių darbų, kuriuos ketvirtajame dešimtmetyje publikavo prancūzų istorikai arba diplomatai, jis rasdavo vos keletą straipsnelių laikraščiuose ir retai pasitaikančiose knygose. Taigi, neskaitant pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, trukusio nuo 1918 iki 1940 metų, šios šalys buvo mažai studijuotos.

Antiglobalistiniai judėjimai vis populiarėja

Pastaraisiais metais daugelis stambius tarptautinius renginius organizuojančių šalių priverstos itin rūpintis dalyvių apsauga. Štai praėjusių metų pabaigoje Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu tikėtasi maždaug 10-12 tūkstančių antiglobalistų bei jų šalininkų demonstracijų, todėl Čekijos valdžia miesto centrą įpareigojo saugoti daugiau nei dešimčiai tūkstančių policininkų. Antiglobalistai viešai protestuoja prieš ,,pasaulinio kapitalizmo atstovus“, oficialių renginių metu gatvėse kyla neramumai. Situacija Genujoje, vykstant Didžiojo Aštuoneto valstybių vadovų susitikimui, ir Sidnėjuje vykusio Pasaulio prekybos organizacijos susitikime niekuo nesiskyrė nuo antiglobalistų surengto protesto mitingo Florencijoje, skirto atkreipti žmonijos dėmesį į galimą karinį konfliktą Irake.

Antiglobalistų argumentai bei ideologija

Tradiciškai antiglobalistai sakosi ginantys skurdžiau gyvenančiųjų teises, jie protestuoja prieš bet kokias kapitalizmo apraiškas. 2002-aisiais imta aktyviau protestuoti ir prieš karines struktūras. Tačiau šių protesto akcijų metu dažniausiai nukenčia niekuo dėti žmonės. Nuosaikesnių pažiūrų antiglobalistai skatina žurnalistus daugiau dėmesio skirti ne kovai su ekstremistais, bet aplinkosaugai. O ir apskritai pasisakoma už visišką laisvę. Pasak antiglobalistų, kiekvieno eilinio valstybės piliečio norai svarbesni už visos šalies interesus. Tikrovėje kilnios idėjos nesuderinamos su būdais, kuriais siekiama šių tikslų įgyvendinimo. Nė vienas tikrųjų antiglobalistų lozungų nerodo kryptingos jų veiklos ir ateities veiksmų perspektyvų. Antiglobalizmas taip ir nesugebėjo pasiūlyti teisingiausios pasaulio valdymo koncepcijos. Tačiau net ir didžiausi skeptikai sutinka, jog antiglobalistiniai judėjimai turi ideologinį bei ekonominį pagrindą. Klaidinga būtų manyti, kad idėjų naujieji antiglobalistai semiasi iš marksizmo-leninizmo klasikų veikalų. Didelę įtaką antiglobalistams turi amerikiečio Nobelio premijos laureato Džeimso Tobino mintys. 1970-aisiais Dž.Tobinas pasaulį nustebino originalia idėja - jis siūlė 1 proc. pasaulinio kapitalo skirti toms valstybėms, kurios tuo metu skurdo. Antiglobalistai apskaičiavo, kad tokiame fonde per vienerius metus būtų sukaupiama maždaug 250 milijardų dolerių, kurie galėtų gerokai pakelti pačių vargingiausių pasaulio šalių ekonomiką. Tačiau jei iš tiesų kiekvienai pasaulio valstybei tektų mokėti vadinamąjį Tobino mokestį, besivystančios šalys patirtų didelę ekonominę krizę, nes šis mokestis joms taptų nepakeliama našta.