Horizontai

Ko nekalbėjo pretendentai į Lietuvos Respublikos prezidentus

Daugelis iš mūsų su didele atida stebėjome Prezidento rinkimų (ypač pastarojo, įsiaudrinusiojo turo) batalijas. Įsižiūrinėjome į pretendentų veidus, asmenybes, su viltimi ieškodami naujų, nepabodusių ir nuo "ūkiškumo" pakylėtų akcentų. Laukėme naujų prasmių ir idėjų, atitinkančių nūdienos pasaulį. Ne tą, apie kurį iki koktumo kasdien kalbėjo mūsų derybininkai ir skandavo žiniasklaida. Apie kitą, kitų prasmių ir reikšmių pasaulį. Jokiu būdu nesuvedamą į mokesčių ar pensijų politiką arba kad ir į nelemtąją "Williams" istoriją.
Ką reiškia vien 2001-ųjų metų rugsėjo 11-osios tragedija? Ją pagimdžiusios priežastys? Ką reiškia lietuvių tautai vis labiau įsisiautėjanti stichija, kuri vadinama globalizacija? Kaip atrodysime mes, lietuviai, su savo valstybe susivienijusioje Europoje? Kaip puoselėjantieji savo nacionalinį veidą, orūs? O gal taip ir liksime neatsikratę kumečio sindromo? Tebenešini iš vidaus trūnijančia, mus kaip tautą naikinančia visuomenės ir valstybės konstrukcija?
Apie tai buvo kalbėta tik užuolankomis. Ir atviriau to, kurį paskui iš visų pusių puolė širšių spiečius...
Apie ką dar nekalbėjo pretendentai? Drįstu paliesti keletą pačių reikšmingiausių klausimų. Ir pradėsiu bene nuo skaudžiausio - nuo demografinės situacijos. Gimstamumas Lietuvoje tebemažėja. Vidutiniškai vienai šeimai tenka tik po 1,2 - 1,3 vaikelio. Normaliai tautos reprodukcijai reikėtų 2,1 - 2,2 statistinio vaiko. Pirmasis skaičius yra dar ir nepatikimas tąja prasme, kad į jį "nepatenka" trečdalis jaunų žmonių (iki 35 metų), apskritai vengiančių gyventi šeimomis. O jeigu prisiminsime dar ir tuos 275 tūkst. emigravusiųjų (ir ne mažesnį skaičių pasirengusiųjų emigruoti)? Didesnė jų dalis - tai jauni, energingiausi žmonės. Taigi susumavę galime nesunkiai patikėti kai kurių demografų "juodosiomis" prognozėmis, kad mūsų, t.y. lietuvių (ir kitų Lietuvoje gyvenančių autochtonų), skaičius 2050 metais nebesieks ir 1,5 mln. Tuo tenorėjau pasakyti, kad valstybė neturi demografinės politikos. Žinoma, šalis neliks tuščia - ją įsisavins kiti, ateiviai.
Visi mes, vyresnieji, stebime jaunimo elgseną ir visi, atrodo, sutariame: jų vertybių pasaulis, jų pasaulėžiūra daugeliu atvejų yra keisti ir keliantys nerimą. Gal tai vien pagyvenusiųjų, į Amžinybę nueinančiųjų murmėjimas? Bet kodėl mes matome visais kanalais, net vidurinės mokyklos klasių pasirodymuose brutualiai tvinstančią sekso, seksualinio bravūravimo bangą? Kodėl taip įžūliai elgiasi nieko prasmingesnio bręstančiam jaunimui neduodanti vadinamoji estrada? Kodėl, tarkim, Tėvynės, jos istorijos idėja, pačios valstybės idėja tapo iki patyčių nuvertinta?
Kai aš girdžiu sakant, kad jaunimas į Vakarus emigruoja dėl ekonominės padėties, aš tuo tikiu tik iš dalies. Dirbu su jaunimu ir gerai žinau jų nuotaikas: nei jų ugdytojai, nei pati dabartinė ugdymo sistema, nei politikai jiems, kaip ir sovietiniais metais, neskiepija Dvasinės Tėvynės suvokimo, apsiriboja vien geografinės Tėvynės samprata. Lietuvos mokyklose, kaip ir sovietiniais metais, tautinei, nacionalinei savivokai ugdyti skiriamas menkutis dėmesys. Na, o ir plačiai propaguojamas pilietinis ugdymas yra formalus ir pedagogiškai biurokratizuotas. Pasaulio piliečiu būti galima. Ir reikia. Bet su sąlyga, kad pirmiausia privalu būti savo šalies, savo Dvasinės Tėvynės nariu. Priešingu atveju papildysi tik paprastų, tik į savinaudą pasinešusių bastūnų minias. Lietuvių tauta praranda savo jaunimą!
Ar apie tokį praradimą mūsų pretendentai kalbėjo?
Kiekvienos demokratinės valstybės ir pilietinės visuomenės pagrindas - vidurinioji klasė. Paanalizuokime pastaraisiais metais priimtus įstatymus ir pamatysime, kad jie buvo palankesni stambiajam kapitalui. Specialistų teigimu, viduriniosios klasės lyginamasis svoris per pastaruosius penkerius metus mūsų visuomenėje " susitraukė" nuo 35 proc. iki 15-17 proc.! Užtat labai sparčiai augo gerai apmokamos valdininkijos klasė - deja, ir įžūlumo, ir korumpuotumo nebeslepianti klasė. Tą iš patirties žinome vos ne kiekvienas.
Kaimas "žemiau pilvo" buvo smūgiuotas iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Įsiaudrinus ir pavadinus niekuo dėtus kaimo žmones kolchozninkais... Didžioji jo dalis neatsigauna. Ir jau niekada nebeatsigaus. Turės išmirti praradę tikėjimą savo Tėvyne ir ateitimi. O dalis jų – ir galutinai socialiai degradavę.… Atrodytų, lyg kažkam toks sprendimas, smūgiuojantis savarankiško gyvenimo įgūdžius praradusiuosius, labai rūpėjo. Panašiai kaip ir jaunimo nutautinimas, ir jo emigracija.
Suardžius sovietinio kaimo socialinę organizaciją, nebuvo pasirūpinta bent kiek efektyvesne jos rekonstrukcija. Kad ir sklypininkų kooperavimu. Kad ir bendruomeniniais santykiais, kaimo lyderiais. Negaluojantis kaimas su savo sudarkyta kultūra yra paliktas ryti monopolijoms ir... dvasiniam nunykimui.
Tik širšyno puolamasis išdrįso užsiminti apie tai, kas sudaro demokratijos pagrindą, - už vietines bendruomenes, už piliečių saviorganizaciją ir jų gyvinimą. Ir Vakarų praktika rodo, ir pasaulinio garso mąstytojai tvirtina, kad tai vos ne vienintelis kelias, kuriuo einant įmanoma tramdyti ne tik partijų politinę bei vadybinę impotenciją, ne tik jų ir biurokratinių struktūrų, o taip pat finansinio kapitalo bendrą tarpusavio suokalbiškumą. Tai ir būdas pasipriešinti kultūros, ypač dvasinio jos kompotento nuosmukiui, agresyviai slenkančiam materialinių ir juslinių poreikių suabsoliutinimui. Vietos gyventojų bendruomeninis sutarimas, jų gyvenimo kultūrinis aktyvinimas - tai ir kelias, įgalinantis saugoti tos teritorijos istorinę atmintį, širdies šiluma gaivinamų žmogiškųjų santykių tęstinumą. Suprantama, kad su vietinių bendruomenių ir piliečių saviorganizacija pačiu glaudžiausiu būdu yra susijusi ir savivalda. Deja, ji Lietuvoje iki šiol taip ir neįgauna (o gal neduodama!) europinio kvėpavimo.
Priėjome prie pagrindinio klausimo...
Daugelis šiandien kalba apie globalizaciją. Kaip ją suprasti? Pirmiausia tai neįtikėtinų tempų kokybinis civilizacijos virsmas! Tai valstybes, tautas ir jų kultūras skyrusiųjų riboženklių išsitrynimas. Tai naujos visuotinės žmonių, tautų ir valstybių susisaistymo formos. Pasakytume - puikios formos. Bet ir pabrėšime: globalizacija, nepripažindama teritorinės socialinės organizacijos, tuo pačiu nelinkusi pripažinti šimtais bei tūkstančiais metų formuotos kultūros. Ji netgi linkusi visą kultūrą paversti vartojamąja preke. Kuo tada bus prasminga ji pati? Kuo bus gyva tauta, nacija? Kuri ne tik šiandien, bet ir ateičiai pripažįstama kol kas kaip geriausia socialinės organizacijos ir politinio solidarumo forma.
Taigi nevalia pamiršti, kad šalia neabejotino pozityvo atsiranda ir visiškai naujos visuotinių grėsmių, atskirties ir susvetimėjimo formos. Jos vienodai liečia atskirų šalių grupių tarpusavio santykius (užtenka priminti, kad ir Vakarų pasaulio, ir varganų Afrikos šalių santykius). Jos liečia ir kiekvieną, ypač nusilpusios kultūros tautą, kaip, pavyzdžiui, mus – lietuvius. Argi nematome, kad šalia gobšaus savanaudiškumo, šalia neįtikėtino švaistūniškai prabangaus gyvenimo - masės nuskurdusių, į neviltį ir net negrįžtamą degradaciją nusviestų žmonių? Tos poliarinės grupės jau niekada nebeturės dvasinio ryšio, nors gal ir tebesivadins bendrine sąvoka - lietuviais.
Tauta skaidosi ir išsivaikščioja... Argi to neparodė ir ką tik, įvykę Prezidento rinkimai? Kurie dar labiau išryškino partijų ir visuomenės susipriešinimą. Ir daugelio piliečių abejingumą valstybei.
Aš klausiu: kodėl mūsų pagrindiniai pretendentai į Prezidento postą, pabrėžtinai kalbėdami apie neabejotinus eurointegracijos privalumus, taip ir neišdrįso rinkėjams prasitarti apie netradicines visai naujo tipo grėsmes lietuvių tautos egzistencijai? Kodėl jie neprašneko apie strategiškai labiau apgalvotą lietuvių tautos ir jos valstybės koncepciją pasikeitusio pasaulio sąlygomis? Apie tokią koncepciją, kuri nebūtų suvedama vien į eurointegraciją (vertintiną tik kaip taktika, o ne kaip savitikslis)? Pretendentai ir jų aplinka kažkodėl vengė išmintingai valstybiškai įvertinti ne tik globalizacijos ir eurointegracijos teikiamus pliusus, bet, kas labai svarbu, ir minusus.
Visus šiuos klausimus akcentuoju dar ir dėl to, kad jie deramu laipsniu nėra palaikomi ne tik politinių struktūrų, bet ir vadinamosios didžiosios žiniasklaidos (manau, ir pats skaitytojas yra pastebėjęs, kad tokie ir panašūs jiems klausimai pretendentų pokalbius vedusių žurnalistų paprasčiausiai nedomindavo).
Ir dar... Pretendentų kalbose nebuvo net užuominos apie tai, kad už visų mūsų (taip pat ir už jų - pretendentų) pečių atsirado galingesnės jėgos, lemiančios mūsų tautos ir jos valstybės likimą. Ir kaip iš dalies parodėme - ne vien teigiama kryptimi. Ir kad tą nerimą keliantį neigiamą poveikį (lygiai kaip ir kitas destrukcijas) įmanoma sušvelninti (santykinai sukontroliuoti) tik bendromis, suvienytomis valstybės, politinių struktūrų, visuomenės ir pilietinių organizacijų gyvinimo, jų konsolidavimosi pastangomis.
Ar ne šios ir joms panašios giluminės priežastys prisidėjo, kad rinkimus laimėjo būtent Rolandas Paksas?
Šiandien turime pagrindą tvirtinti: trečiasis atkurtos valstybės Prezidentas jau viešai išreiškė susirūpinimą dėl pažeisto nacionalinio orumo. Jis jau kreipėsi į kultūros ir mokslo visuomenę, siūlydamas kuo aktyviau prisidėti prie nacionalinio pasididžiavimo ugdymo programos. Šie elementai, lygiai kaip ir susirūpinimas valstybės vidaus padėtimi, skambėjo ir jo rinkimų kalbose. Tai išties viltį žadinantys žingsniai. Mes galime tik prisibijoti lietuviškosios inercijos. Mes taip pat žinome daugelio standartinių programų, kurios nelabai paisydavo socialinio konteksto, likimą...
Bet apie visa tai turi mąstyti ne tik išrinktasis Prezidentas. Bet ir mes visi - piliečiai.

Prof. hab. dr. Romualdas GRIGAS
Lietuvių pilietinių organizacijų Forumo garbės pirmininkas