Svarstymų vertė ir kada jie beprasmiai

Kada svarstoma iš tikrovės, tada gerai. Per daug dažnai susikuriami svarstymai iš netikrovės būna klaidinantys.
Daug kas svarsto apie Prezidento rinkimus – kodėl laimėjo, kodėl pralaimėjo. Taip svarsto, tarsi patys laimėjusieji ir pralaimėjusieji būtų veikėjai, o tai klaidina. Neklaidino “Horizontuose” Stasys Uosis. Jis net nuvertino rinkimų kampanijos reikšmę, sakydamas, kad ne ji lėmė, o rinkėjai iš anksto būtent tokiam jo poveikiui buvo parengti. Sakė, kad žiniasklaida parengė, nors tai truputį per siaura – propaganda vyksta kur kas plačiau. Bet tokia svarstymo kryptis gera – nepaliaujama rinkimų kampanija. Prieš padorumą, prieš Lietuvą.
Nepagrįstų svarstymų pavyzdžių būna žymiai daugiau. Jie blogareikšmiai, nes kreivai suorientuoja. Gali būti ir mažiau “kreivai”, tik labai nelaiku.
Laimei, mažo tiražo leidinyje, dar negirdėtame – “Vytautai”, – buvo vieno garbaus filosofo straipsnis, pasirodęs visai ne laiku ir ne visai teisingas. Tarsi norėta pakenkti, kad nelaimėtų V.Adamkus. Imta svarstyti, ar V.Adamkus yra dešinysis. Buvo keliamas klausimas: kodėl dešiniųjų rinkėjai už jį rengiasi balsuoti? Rengiasi ir jaučiasi nesmagiai, pasak autoriaus, nes įžvalgesnieji mato jį nesant dešinįjį. Taip pat nesmagiai jaučiasi ir jį remiantys kairieji, nes jis - nors ir kairysis, bet vakarietiškas, visai ne kaip jie. Todėl visi jį remiantieji jautėsi nesmagiai.
Tačiau šie svarstymai netikslūs visiškai. Jokiu požiūriu V.Adamkus nėra kairysis. Vakarietišku požiūriu jis jis liberalas. Pagal Vilių Bražėną jis būtų liberalas kabutėse – taip Vakarų “liberalai” yra mutavę, tarsi pavirtę kairiaisiais, nes mąsto prokomunistiškai. Tokia “Santara–Šviesa” , tarsi dėl neįžvalgumo sukairėjusi. Jir yra priešprieša konservatoriams, kurie niekur nemutuoja. Bet ir pavadinimu mutavę liberalai vis tiek nėra kairieji, ir taip Vakaruose nevadinami.
Tik balsuojant nebuvo nepatogumo, nes balsavimo motyvacija – visai kita: ne neaiškieji atstovavo kairumui ar dešinumui. Motyvacija buvo valstybė, jos vakarietiška kryptis, bent jau integracija į Vakarų struktūras, valdymo kultūringumas. Dėl šitų tikslų kairiosios ir dešiniosios partijos sutarė. Nėra nepatogu sutarti, tad ir drauge balsuoti, ir vieną kandidatą remti. Taip balsuota dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl saugumo koncepcijos, ir jokio nepatogumo nebuvo. Ir šį kartą balsuota visai ne dėl kairumo ar dešinumo, dėl pakankamo atitikimo siekti minėtiems tikslams, dėl kurių sutariama. Kokie nors slepiami ar mažiau vieši galėjo būti kairiųjų paramos tikslai: kad neveiklus, viską leidžiąs komunistams ir kad nebus turto persiskirstymo tarp grupuočių. Kitą išrinkus taip galėtų būti, todėl senas atrodė geriau. Bet truputį geriau, tad ir remtas neentuziastingai.
Šitie motyvai galėjo būti slapti ir neskelbiami, bet ir skelbiamų visai pakanka, kad balsuojant nebūtų nepatogumo. Nepatogumas sumanomas dirbtinai.
O net ir svarstymai apie kairumą -dešinumą arba ir kitokie dar neigiamesni atsiliepimai visai nepavojingi dabar, kai jau vis tiek pralaimėta. Prieš rinkimus net ir nelabai tikslūs neigiami svarstymai galėjo pakenkti ir prisidėti prie pralaimėjimo.
Svarstymų laisvė. Būna svarstymų, kai teiginiai laisvi ir nebūtinai tikėtini. Viename „Horizontų“ numerių yra A. Patacko rašinys “Grėsmės vardas Irakas”. Kažin, ar visi patikėjome teiginiu: Ginklų neras, nes jų ten nėra,- sunkiai įsivaizduotume tokį gerą informuotumą. Bet parašytas teiginys nepiktina. Laisvė manyti, laisvė spėlioti, o ir pagrindą, kodėl taip parašyta, surasti pavyktų.
Pagrindas – kad autorius nori kur nors surasti garbingų žmonių, ir jų ieško tarp vertinančiųjų tautiškumą ir religingesnių. Toks galimas subjektyvus pagrindas. Didvyriškumo šiuo metu trūksta Lietuvoje. Norintis žavėtis, ieško jo kažkur kitur, tad ir primeta garbingumą kažkam nors iš Sadamo komandos. Kuria nors prasme jo ten iš tikro gali būti. Galbūt ten yra perteklius to, ko mums labai trūksta. Taigi jie neapgaudinėja, o ginklo tikrai neturi.
Paneigus garbingumą, pagrindas galėtų būti ir toks – jeigu turėtų ginklų, tai ir būtų juos panaudoję, bet autorius greičiau nenori garbingumą paneigti - jis jo ieško. Tai matosi iš jo dažnų žavėjimųsi kovojančiaisiais, ne visada svarbu, su kuo ir už ką kovojančiaisiais.
Neabejotinas pagrindas ir nafta, ir kažkieno, kas bando naudoti Amerika, troškimas karo – šituos manipuliuojančiuosius ir trokštančiuosius ne visi nori matyti garbingus. Nors tai gali būti civilizacijos gelbėjimas, bet ir civilizacija sugeba naikinti žmones ir fiziškai, ir dvasiškai. Tad ir ji gal neverta būti gelbima, o Amerikai irgi laikas ginti savo laisvę, nes jau galima įtarti, kad kažkas ja pasinaudoja svetimiems tikslams.
Neatmestinas ir didesnis informuotumas – ką gali žinoti, kokie kam prieinami šaltiniai. Todėl kai pagrindas yra, svarstymai nepiktina, nes teigia asmeninę laisvę. Laisvę nebijoti svarstyti ir rašyti. Asmeninę laisvę, kurią turėtų riboti tik savais svarstymais kitiems daroma žala. Tikriausiai sunkiau yra žalos padaryti, svarstant apie toli gyvenančius arabus. Daugiau, kai vietoje, ypač jeigu atitariant viešajai propagandai – tai, kuri sako, kad matomi veikėjai yra tikrai veikėjai, o stumdomų manekenų yra labai mažai. Panašią mintį ir tolimą nuo tikrovės žadintų ir klausimas: Kodėl spauda, užuot kūrusi R.Pakso įvaizdį, nesukūrė laidų, paaiškinančių, kokias galias turi Prezidentas arba Premjeras? Būtų paliktas toks klaidinantis retorinis klausimas, į kurį atsakymas geriau būtų visiems aiškus – ji tam ir sukurta, kad anų minėtų laidų nekurtų. Jos didžiausias uždavinys yra formuoti nieko apie valstybės valdymą nesuprantantį žmogų, ir ji tą daro visą nepriklausomybės metą. Daro gana sėkmingai, ir didele dalimi dėl tokio jos darbo žmonės nesupranta ir nekenčia valstybės.
Šitoks atsakymas, arba nors ano klausimo nebuvimas, tikriau atspindėtų realybę. Toks būtų atsakingas naudojimasis laisve: svarstyti stengiantis neklaidinti. Būtinai naudotis laisve ir kiek galima neklaidinti. Kuo arčiau būti Lietuvos realybės, tuo labiau vengti klaidų, nes tos artimosios yra pražūtingesnės.

Gražina TRIMAKAITĖ

© 2003"XXI amžius"