"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. vasario 19 d., Nr. 4 (49)

PRIEDAI









ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai

Stiprėjanti Lietuvos tarptautinė padėtis
Prezidento Valdo Adamkaus kalba užsienio valstybių diplomatams Vasario 16-ąją

Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma

Sveikinu susirinkus į mūsų tradicinį susitikimą Vilniuje. Džiugu, kad šią išskirtinę Lietuvos valstybei dieną esame kartu. Jūsų šalių parama buvo svarbi kuriant Lietuvos valstybę, ir šią solidarumo dvasią stengiamės išsaugoti.
Solidarumo jėgą vėl patyrėme praėjusiais metais. Sprendimais išplėsti Europos Sąjungą ir NATO atverstas naujas Europos ir galbūt viso pasaulio raidos puslapis. Nėra abejonių, kad saugumo ir stabilumo zona plečiasi visomis kryptimis, užpildydama istorijos lūžiuose atsivėrusias spragas. Ir labai svarbu, kad šis procesas nesustotų.
Tai ypač aktualu šiandien, kai ideologines šaltojo karo linijas keičia naujos. Jos brėžiamos ne žemėlapyje, o mūsų sąmonėje, mūsų vertybėse. Laisvė ir baimė, įstatymas ir teroras, bendradarbiavimas ir nepaklusnumas tarptautiniam įstatymui – šios takoskyros pastaruoju metu tapo ypač ryškios. Jas įveiksime tik plėtodami saugumą, stabilumą ir bendradarbiavimą.


Atlantizmas ir Lietuva

Sekmadienį paminėta Vasario 16-oji buvo pirmoji po Lietuvos pakvietimo į NATO, Europos Sąjungą. Vos prieš ketverius penkerius metus svarstėme, kokia bus mūsų savijauta, kai tai įvyks. Buvo net visai rimtai kalbančių, kad tuo ir baigsis rimtoji Lietuvos politika, viskas tekės aiškiai nuspėjama, netgi nuobodoka europine vaga, netgi nebebus taip svarbu, kas, kokie žmonės valdys kraštą. Taip sakė Seimo narė konservatorė Rasa Juknevičienė pirmadienį, vasario 17-ąją, spaudos konferencijoje, vertindama galimus geopolitinius poslinkius. Ji ragino Lietuvos politikus nesiblaškyti ir vykdyti atlantizmo principais pagrįstą užsienio politiką.
Panašiai apie viso pasaulio raidą po Sovietų Sąjungos griuvimo prognozavo amerikiečių geopolitikas Frensis Fukujama - jo “Istorijos pabaiga” tuomet teigė, kad priešpriešos pasaulyje baigsis kartu su šaltuoju karu, o tautos ir žemynai gyvens amžinoje santarvėje. Tačiau pastarieji įvykiai pasaulyje verčia vėl ir vėl vartyti geopolitikos vadovėlius. Ir nors mūsų bičiulis Bruce Jackson, šiomis dienomis atvykęs į Lietuvą, ramina, jog nesutarimai tarp Prancūzijos bei Vokietijos iš vienos pusės ir JAV iš kitos dar nėra nauji geopolitiniai poslinkiai, o tik “virtuviniai” ginčai, tačiau Lietuvos ir viso Vilniaus dešimtuko visuomenės, o ypač politikai yra gerokai suklusę.


Prošvaisčių nedaug

Pasaulis vėl atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Vakarų valstybių susiskaldymas dėl Irako krizės įgauna vis didesnį pagreitį. Vokietijos ir Prancūzijos akibrokštas Vašingtonui, be abejo, atsilieps ir Europos Sąjungos bei NATO ateičiai. Aišku ir tai, kad šis procesas palies ir šalis kandidates į ES ir Šiaurės Atlanto organizaciją. Tokioje situacijoje ypač reikšminga, jog dėl Irako krizės sprendimo būdų prie Vokietijos ir Prancūzijos bemat prisijungė ir Rusija. Neatsitiktinai Vakarų žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimai apie Maskvos, Paryžiaus ir Berlyno ašį. Akivaizdu, jog Rusijai pavyko įvaryti pleištą į NATO, bandant suskaldyti Aljansą iš vidaus. Tiesą sakant, Prancūzija niekada nebuvo labai aktyvi NATO narė ir dar nuo generolo Šarlio de Golio laikų vienaip ar kitaip demonstruodavo savo antiamerikietišką politiką. Nėra abejonės, jog pastarieji įvykiai palies ir Lietuvą. Ypač likus suskaičiuotoms savaitėms iki referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje. Europoje kilusios antiamerikietiškos nuotaikos jau kurstomos ir Lietuvoje. O jos labai greitai gali peraugti ir į priešiškumą ES. Todėl labai sunku prognozuoti, kaip tas referendumas baigsis, nes prorusiškos politikos šalininkai ir vadinamieji euroskeptikai po Prezidento rinkimų įgavo naują pagreitį. Kaip praėjusią savaitę Vilniuje įvykusioje konferencijoje „Porinkiminė Lietuva: politikos naujovės ir tęstinumas“ pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto Sociopolitinės analizės centro politologas Tadas Leončikas, rengiantis referendumui dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, privalu analizuoti praėjusių rinkimų rezultatus.


Alternatyva globalizacijos negatyvui: subalansuotos raidos principai

Galima viską, visą socialinį vyksmą, taip pat ir socioetnogenezę (šiuolaikinę tautodarą) palikti savieigai. Galima imituoti arba net tam tikrame lygmenyje reguliuoti, kontroliuoti globalizacijos įsisiūbuojamą vyksmą. Pagaliau galimas ir trečias įsivaizduojamo, projektuojamo socialinio vyksmo kelias. Tegu jis bus tam tikra prasme ir iliuzinis, ne visai realus. Bet mes žinome ir tikime žmonėmis įgimta kryptingumo paieška, siekiu kontroliuoti situaciją. Toks siekis visada grindžiamas mintimi, jos apmąstyta ir siūloma perspektyva.
Nepretenduojame nei į užbaigtą mintį, nei į jos pagrindu kuriamą viziją, nei į tokios vizijos visišką realumą. Juolab nepretenduojame į orakulus. Bet mes suvokiame pribrendusią būtinybę ieškoti išeities iš tos situacijos, kurioje esame atsidūrę, esame nusviesti. Todėl ir toliau dėstomus principus (prolegomenus) siūlome priimti tik kaip medžiagą, galinčią stimuliuoti visų mūsų mąstymą – mąstymą apie tai, kaip atsidūrus tamsioje patalpoje rasti išėjimą. Žinoma, ne į ryškios saulės apšviestą plotą, bet nors į tą patalpą, kurioje bent spindėtų šviesą, šilumą ir viltį nešantis šaltinis.
Taigi pabandėme glausta forma apibūdinti sąvadą principų, kuriais, mūsų supratimu, turėtų būti grindžiama bendroji gyvoji tautos kultūra. Manau, kad jų išraiška yra netgi pakankamai instrumentali. Tai, yra jais remiantis, mes galėtume tam tikra prasme (pirmiausia, žinoma, sociologiniu aspektu) vertinti ne tik bendrą socioetnosistemos funkcionalumą, bet ir atskirų institucijų: švietimo, ugdymo, studijų, vadybos bei administravimo ir net politinių partijų veiklos strateginį kryptingumą, jų vykdomų funkcijų rezultatyvumą.


Lietuvos pritapimas prie Europos ir energetika

Šiemet minėsime Lietuvos valstybingumui labai svarbią sukaktį - Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines. Romos popiežiaus Inocento IV bulės 1251 metais pripažino Mindaugo krikštą, paskelbė Lietuvą šv. Petro lenu ir numatė jos valdovo vainikavimą karaliumi. Lietuva tapo pripažinta krikščioniškąja valstybe ir priimta į Europos politinę sistemą.
Istorikai tokį įvykį vadina pritapimu prie Europos. Tokių “pritapimų” mūsų istorija žino ne vieną tiek viduramžiais - Vytauto laikais ir vėliau, tiek pirmosios Lietuvos Respublikos metu - XX a. pradžioje. Nors Strasbūro Šv. Petro bažnyčios XV a. pradžios freskoje Europos šalys žygyje prie Kristaus kryžiaus alegoriškai vaizduojamos raitos ant žirgų, o Lietuva eina paskutinė ir pėsčia, iškalbingas pats liudijimas: Lietuva nuo senų laikų buvo Vakarų civilizacijos dalis, pripažinta valstybė ir atskira bažnytinė provincija. Tai reikštų, kad, kiek pėsčia paėjusi, Lietuva irgi raita jotų.
Pastarasis Lietuvos pritapimas prie Europos arba, laikraščių kalba kalbant, integracija į Europos Sąjungą ir NATO turėtų vainikuotis priėmimu į šias sąjungas 2004 metais, nes pakvietimas gautas 2002-ųjų pabaigoje. Šiuolaikinis pritapimas - integracija - įstojimas į modernią ir demokratinę Europos Sąjungą - sudėtingas ir ne vienerių metų išbandymas. Mindaugo laikais užteko popiežiaus bulės, žmonių nuomonės klausti nereikėjo. Mūsų įstojimo kelyje 2003 metais turėsime peržengti referendumo (stoti ar nestoti į ES) slenkstį ir įveikti Rytų kaimynų įtaką tiek politikos, tiek ekonomikos, visų pirma energetikos, sritims.


Politikos analitikai abejoja referendumo sėkme

Politologai, sociologai, žurnalistai ir kiti Atviros Lietuvos fondo bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto surengtos konferencijos dalyviai labai atsargiai prognozavo būsimo Lietuvos referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) rezultatus. Kai kurie konferencijos “Porinkiminė Lietuva: politikos naujovės ir tęstinumas” prelegentai teigė, jog ne itin sėkmingai numatyti praėjusių Prezidento rinkimų rezultatai leidžia manyti, kad ir referendumo dėl narystės ES rezultatas gali būti netikėtas.
“Bus stebuklas, jeigu Lietuva balsuos už stojimą į Europos Sąjungą”, - sakė “Lietuvos ryto” redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka. Jis priminė praėjusius Prezidento rinkimus, kurių rezultatas daugeliui buvo labai netikėtas. Netikėtumo, pasak R. Valatkos, galima laukti ir iš artėjančio referendumo. “Visiems yra aišku, kad Europos Sąjungoje turėtume gyventi šiek tiek geriau ir tas aiškumas baigsis tuo, kad referendumas formaliai pasakys “Ne”, - kalbėjo žurnalistas.
Jam pritarė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių bei politikos mokslų instituto docentas Ramūnas Vilpišauskas. “Praėjusių Prezidento rinkimų rezultatas daug kam buvo netikėtas, daug kas po jų susimąstė, kad ir tai, jog referendumas baigsis be jokių siurprizų, jau nėra garantuota”, - sakė politologas.


Svarstymų vertė ir kada jie beprasmiai

Kada svarstoma iš tikrovės, tada gerai. Per daug dažnai susikuriami svarstymai iš netikrovės būna klaidinantys.
Daug kas svarsto apie Prezidento rinkimus – kodėl laimėjo, kodėl pralaimėjo. Taip svarsto, tarsi patys laimėjusieji ir pralaimėjusieji būtų veikėjai, o tai klaidina. Neklaidino “Horizontuose” Stasys Uosis. Jis net nuvertino rinkimų kampanijos reikšmę, sakydamas, kad ne ji lėmė, o rinkėjai iš anksto būtent tokiam jo poveikiui buvo parengti. Sakė, kad žiniasklaida parengė, nors tai truputį per siaura – propaganda vyksta kur kas plačiau. Bet tokia svarstymo kryptis gera – nepaliaujama rinkimų kampanija. Prieš padorumą, prieš Lietuvą.
Nepagrįstų svarstymų pavyzdžių būna žymiai daugiau. Jie blogareikšmiai, nes kreivai suorientuoja. Gali būti ir mažiau “kreivai”, tik labai nelaiku.
Laimei, mažo tiražo leidinyje, dar negirdėtame – “Vytautai”, – buvo vieno garbaus filosofo straipsnis, pasirodęs visai ne laiku ir ne visai teisingas. Tarsi norėta pakenkti, kad nelaimėtų V.Adamkus. Imta svarstyti, ar V.Adamkus yra dešinysis. Buvo keliamas klausimas: kodėl dešiniųjų rinkėjai už jį rengiasi balsuoti? Rengiasi ir jaučiasi nesmagiai, pasak autoriaus, nes įžvalgesnieji mato jį nesant dešinįjį. Taip pat nesmagiai jaučiasi ir jį remiantys kairieji, nes jis - nors ir kairysis, bet vakarietiškas, visai ne kaip jie. Todėl visi jį remiantieji jautėsi nesmagiai.


A. Brazauskas: krašto gynybai skirtos lėšos suteikia darbo šalies pramonei ir mokslui

Pagal NATO reikalavimus Lietuvos Vyriausybė beveik du procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) skiria krašto apsaugos sistemai kurti ir plėsti. Apie tai, ar Krašto apsaugos ministerija, disponuodama dideliais finansiniais ištekliais, yra stambi ir patikima užsakovė Lietuvos pramonei ir mokslo įstaigoms, ELTA kalbina Ministrą Pirmininką Algirdą Brazauską.

Už kokią pinigų sumą ir kokiose srityse Lietuvos įmonės atlieka darbų krašto apsaugos sistemai?
Praėjusiais metais Krašto apsaugos ministerija su Lietuvos ir užsienio firmomis sudarė 253 mln. litų vertės sutarčių. Daugiau kaip pusantro šimto šalies bendrovių vykdė statybos darbus, pateikė maisto produktų, aprangos, avalynės, ekipuotės, atributikos, organizacinės bei kompiuterinės technikos, kainavusios 102 mln. litų. Beje, Lietuvos įmonės aprūpina karius visa reikalinga apranga, apavu - nuo kepurės iki batų raištelių.
Šiemet ministerija planuoja sudaryti sutarčių su Lietuvos ir užsienio firmomis už 261 mln. litų. Jau dabar Lietuvos firmų vykdomų darbų bei tiekimų kaina siekia 112 mln. litų.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tik Lietuvos įmonės gauna statybos darbų užsakymus, tiekia aprangą, avalynę, atributiką. Be to, kariuomenės reikmėms Lietuvoje perkama dalis reikalingų šaudmenų bei metalo gaminių.


Bagdado rebuso niuansai

1.Galimo karo nuostoliai

Jungtinių Tautų Organizacija, anot vieno britų dienraščio, savo paslaptis saugo ne mažiau kaip Pentagonas, tačiau Londono laikraštis „The Guardian“ savais kanalais gavo informaciją apie JT ir Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimus dėl nuostolių galimo karo Irake atveju. Prognozės tikrai nedžiuginančios. Ši organizacija prognozuoja, jog 500 tūkst. Irako gyventojų gali daugiau ar mažiau susidurti su medicininės pagalbos problemomis, dėl karo gautais sužeidimais ir pan. Taip pat teigiama, jog 100 tūkst. taikių gyventojų patirs sunkius ar lengvesnius sužeidimus, o dar apie 400 tūkst. susirgs po to, kai bus subombarduotos vandens aprūpinimo sistemos, taip pat dėl maisto produktų trūkumo. O dėl aprūpinimo maistu, tai JT Vaikų fondo pranešime sakoma, jog 3,03 mln. žmonių atsidurs gana sunkioje padėtyje. Daugiau kaip keturi penktadaliai šių žmonių būtų vaikai iki penkerių metų amžiaus. Likusieji - nėščios ir maitinančios moterys. Visiems jiems bus reikalingas specialus terapinis maitinimas.
Irako gyventojų - 26 milijonai, beveik tiek pat kaip Afganistane, tačiau karo efektas bus kur kas didesnis nei Afganistane. Irakas, skirtingai nuo Afganistano, gana urbanizuota šalis ir daugiau kaip 16 mln. žmonių visiškai priklauso nuo kasdien dalijamo maisto produktų davinio. Šie produktai, nors ir labai mažais kiekiais, dalijami veltui, kaip diktatoriaus Sadamo Huseino „labdara“. Irakiečiai tokiu būdu gauna truputį ryžių, cukraus, miltų ir aliejaus.


Sadamo Huseino kova

Pastaruoju metu viso pasaulio žmonių akys su įtampa ir baime seka įvykius Artimuosiuose Rytuose. Laikotarpį nuo JT inspektorių darbo Irake pradžios iki galimų karo veiksmų į vieną ar kitą pusę pakreips diplomatinės pastangos. Transatlantinės bendruomenės narės ir kitos civilizuotos šalys žūtbūt stengiasi išvengti JAV savivalės Irake. Vašingtonui rūpi ne tiek nuversti Sadamą Huseiną ir „išvalyti“ šalį nuo jo diktatoriško režimo, kiek imtis Irako kontrolės karui pasibaigus. Tačiau S.Huseinas nė neketina trauktis be kovos.
Po visuotine masinio naikinimo ginklų psichoze slypi atviras JAV noras pakeisti valstybinę Irako santvarką. Apie šį tikslą Amerikos vyriausybė paskelbė iškart, mesdama rimtus kaltinimus Irakui.
Oponuojantys karui Irake Europos ir islamo šalių gyventojai vylėsi, kad JT organizuojamos masinio naikinimo ginklų paieškos sulaikys JAV nuo jos ketinimų. Pagaliau tapo aišku, jog ši „karo išvengimo“ strategija nepadės pasiekti tikslo, todėl pereita prie antrojo plano: įtikinti Irako diktatorių pasiduoti ir pasitraukti iš posto. Taip tikimasi pakeisti režimą be karinės intervencijos. Tačiau tuomet reikėtų atsakyti į tris klausimus: kodėl šios valstybės priešinasi karui; ar S.Huseino atsistatydinimą JAV traktuos kaip galutinį tašką Irako byloje; ar S.Huseinas sutiko besąlygiškai pasiduoti?
Anot strateginės analizės kompanijos „Stratfor“, karui besipriešinančios šalys savo pozicijos laikosi toli gražu ne dėl humanitarinių motyvų. Juk tos pačios šalys, kurios aktyviai agitavo už karą prieš Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, karą prieš Iraką laiko netoleruotinu dalyku. Tikrieji motyvai – kartą įžengusios į Iraką, JAV ne tik ims dominuoti regione, bet ir, pasinaudodamos Iraku kaip baze įtakai Arabijos pusiasalyje plėsti, paliks neabejotinų politinių ir ekonominių padarinių. Tokioms šalims kaip Italija, Prancūzija ir Vokietija JAV galybės išaugimas – didžiausias košmaras. Saudo Arabija ir Iranas, šalys, kurių nė viena nemato jokios naudos Irake, net negali pagalvoti apie tai, kad jų kaimyninę teritoriją galėtų kontroliuoti JAV. O būtent tai ir būtų viena karo Irake išdavų.


Pentagonas ryžtasi komentuoti karo prieš Iraką plano detales

„The Washington Post“ teigimu, Dž.Bušo administracija parengė galimo Irako puolimą planą. Jame numatyta JAV kariuomenę dislokuoti visoje šalyje ir apsupti Bagdadą. Anot vyresniųjų JAV pareigūnų, neatmetama galimybė, kad Sadamas Huseinas nuo valdžios bus nuverstas dar prieš amerikiečių kariuomenei apsupant Irako sostinę.
Antra vertus, Pentagonas tikina esąs nusiteikęs ilgalaikei kovai tiek pačiame Bagdade, tiek už jo ribų. Prezidento administracijos karo strategijos planuotojai sako, jog net ir S.Huseino nuvertimo nuo posto atveju bus neišvengta aštrių konfliktų šalies sostinėje ir gimtajame S.Huseino mieste Tikrite.
Karinis planas, dažnai viešų ginčų tarp vyresniųjų civilinės ir karinės valdžios pareigūnų priežastis, pastarąsias savaites itin aktyviai svarstytas ir derintas Dž.Bušo administracijos pasitarimuose, susilaukia neblogų karinės strategijos analitikų vertinimų. Pareigūnai teigia, jog planas dar nėra galutinai nustatytas ir svarbiose srityse (kaip karių skaičius) gali keistis. „Jei Irakas paniekins Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją dėl ginklų inspekcijos darbo šioje šalyje, JAV kariniai daliniai pasirengę pradėti karinius veiksmus“, - dienraščiui teigė Amerikos karinių struktūrų vadai.


Daugiašališkumas – Europos stiprybė silpnybėje

Daugiašališkimas buvo pagrindinė neseniai pasibaigusio kasmečio Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) Davose tema. Pirmąją XX a. pusę Europa mini kaip beprecedenčių žiaurumo apraiškų laikotarpį. Tuomet ir pačių europiečių širdyse degė karštos nacionalizmo idėjos, atmieštos vienašališkumo interesų iškėlimu. Europiečių atsakas į šį istorinį momentą - daugiataučių institucijų ir daugiatautės Europos žmogaus pasaulėžiūros formavimas.
Kaip žinoma, JAV istorija, moralės ir interesų raida gerokai skiriasi nuo Senojo žemyno. Amerika neturi jokių istorinių priežasčių baimintis nacionalizmo recepcijos. Tačiau jos didžiausias slaptas siaubas - islamiškasis radikalizmas susiduria su europiečių nuogąstavimais, kad aktyvi daugiašališkumo politika gali nepajėgti sulaikyti nacionalizmo demonų.
Anot į Šveicarijoje vykusį Pasaulio ekonomikos forumą pakviestų analizės kompanijos „Stratfor“ analitikų, susitikimas stebino ir domino ne tik dėl išorinių, rengėjų sumanytų, priežasčių. „Davose buvo girdėti medinių istorijos ratų girgždėjimas: atgyvenusios tarptautinės sistemos stengėsi pasivyti nūdienos realijas“, - teigė analitikai, pritardami, jog susitikime, kaip niekur kitur, buvo jaučiamas susikaustymas, ateities baimė ir pyktis Amerikai dėl artėjančio karo Irake. Tačiau, antra vertus, vyravo nuostata, kad „nėra tų nuolaužų, kurių nebūtų galima suklijuoti“.
Davoso susitikimo dalyviai toli gražu neatstovavo pasauliui ar juolab jo elitui. Pasaulio ekonomikos forumas vienija verslo lyderius, vadovaujančius pasaulinio masto organizacijoms. Tačiau, be jų, susitikime netrūko vyriausybių vyresniųjų vadovų (netgi po vieną šalies vadovą iš kiekvieno žemyno), ministrų, jų pavaduotojų, Pasaulio banko ir Jungtinių Tautų pareigūnų, nevyriausybinių organizacijų narių, Žmogaus teisių apsaugos organizacijos (Amnesty International) vadovų ir interesų grupių atstovų. Be to, buvo galima priskaičiuoti keletą dešimčių pasaulinio garso akademikų ir mokslo žmonių.


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija